Jūsų dėmesiui siūlome sociologo dr. Andriaus Švarplio veidaknygėje paskelbtą komentarą apie viešojoje erdvėje dominuojančių visuomenės mokslų atstovų objektyvumą ir profesionalumą.
Nors ir nenoriu tapti etatiniu Mažvydo Jastramskio kritiku :), vis dėlto turiu atkreipti dėmesį ir į dar vieną jo straipsnį „Trumpas, „Brexit“ ir valstiečiai: kas toliau?“.
Kokia šio straipsnio žinia? Elektoratas yra visiškai pilka masė, nepastovi, nežinanti ko nori, visuomenė neturi jokių artikuliuotų interesų, jos nevienija joks aiškus motyvas ir jokie poreikiai; šitos masės, kurią iš tikro sunku pavadinti elektoratu, chaotišką valią dar apvaldo institucinė rinkimų sistema; dabar ji atsitiktinai suveikė Trumpo ir LVŽS naudai, o Brexitą britų politinis elitas pralaimėjo tiesiog neatsakingai atidavęs „monetą“ masėms; referendumai yra pražūtingi, nes taip atveriamas kelias masių iracionalumui, žaidžiama su valstybės politine raida…
Ar toks vaizdinys jums nieko neprimena? Tai yra jau daug kartų girdėtas neoliberalistinio elito požiūris. Jį galėtume išversti ir į tiesmukiškesnę kalbą, būdingą didžiajai daliai lietuvių politologų ir apskritai akademinės bendruomenės mąstymui: vienoje pusėje yra budulių masės, o kitoj – juos mobilizuojantys politikai, tokie kaip D.Trumpas, N.Farage‘as ar M.Le Penn (ir R.Karbauskis); yra populistai ir yra rimtoji politika; deja, budulių dauguma nusveria racionaliai balsuojančią mažumą. Dabar laimi „trumpai“ (arba „valstiečiai“ Lietuvoje).
Taip autorius savo pamatinėmis prielaidomis atkartoja neoliberalistinį vaizdinį.
Dabar pasižiūrėkim, koks yra šios pozicijos mokslinis pagrindimas, nes mokslinių nuorodų, iš pirmo žvilgsnio, straipsnyje yra gausu.
Dėl JAV ir D.Trumpo cituojamas tik G.Sartori‘s – jo mintys apie 1992 m. R.Perot elektoratą kažkodėl vertinamos tiesiog kaip establishmento sėkmė, kuri dabar nusisuko nuo H.Clinton. Tačiau šį epizodą galima vertinti ir priešingai – kaip nuoseklų elektorato egzistavimą: elektoratas pagaliau mobilizavosi ir nustūmė establishmentą būtent D.Trumpo iškilimo metu. Gal R.Perot 19% sėkmė rodė, kad jau tuomet būta rimtų tokio tipo elektoratą kamuojančių problemų – jų nesprendus ir procesams pasistūmėjus į priekį, šis elektoratas išaugo ir dabar su D.Trumpu laimėjo? Gal tai visai ne sėkmės ar atsitiktinumo klausimas, o, priešingai, nuoseklus elektoratas su nuosekliais poreikiais?
Persikelkime į Didžiąją Bitaniją. Autoriaus išsakomas teiginys, kad referendumas dėl narystės ES yra politikų „kompensacinė politinė akcija“ už tai, kad britai nėra patenkinti savo rinkimų sistema, yra sunkiai įtikinamas. Būtent euroskepticizmas buvo Didžiosios Britanijos nuolatinis politinės tapatybės bruožas nuo pat Europos integracijos pradžios. 1975 m. referendumas buvo nuoseklus politinės klasės pasitikrinimas po 1973 m. įstojimo. Kai toriai pralaimėjo 1974 m. rinkimus, kylanti ir atsinaujinanti britų kairė po metų surengė referendumą, nes baiminosi „kapitalistų Europos“ neigiamo poveikio. Bendrai paėmus, kolektyvinės tapatybės tyrimai rodo, kad britams Europa visuomet buvo „friendly Other“ (Thomas Risse). Tai kur čia yra D.Camerono oportunizmas, kuo dažnai jį kaltina būtent neoliberalų spauda (ir dabar čia atkartoja M.Jastramskis)? Straipsnyje minima, kad „didelė dalis britų politinio elito“ palaikė šalies buvimą ES – tai paprasčiausiai yra netiesa: dalis palaikė, bet tikrai ne didžioji dalis. Ir tas palaikymas yra euroskeptinis, t.y. racionalistinis, ekonominės naudos pagrindu, nuolat akcentuojant Briuselio sulaikymo būtinybę, o ne meilės/tapatybės pagrindu.
Straipsnyje minimo Kanados politologo Lawrence‘as Le Ducas išvada, kad referendumuose visuomenės pozicija keičiasi radikaliai (iš pradinės „taip“ į galutinę „ne“), yra per bendra. Reikia žiūrėti, kokiomis aplinkybėmis vyksta kiekvienas balsavimas: ar keičiasi valdančioji partija, ar neblogėja vidaus ekonominė-socialinė padėtis, kaip debatuojamas referendumas, ar nesikeičia pati referendumo idėja (minimas naujos Konstitucijos projektas) ir jos pateikimo sąlygos bei daug kitų dalykų. Tarp pirminio ir galutinio taško yra didelis politinis procesas. Iš vienos itin bendros Kanados mokslininko nuorodos vargiai ar galima daryti tokią radikalią ir bendrą visoms valstybėms, visuomenėms bei referendumams išvadą, kad referendumuose balsuotojų pozicija keičiasi neprognozuojamai. Tai tiesiog nevalidus, prastas mokslinis argumentas.
Štai ir visas mokslas.
Kai kurie Mažvydo Jastramskio vertinimai stulbina savo angažuotumu.
Pavyzdžiui, kodėl balsavimas už U.K narystę yra sveiko proto pergalė (žr. pastraipą: …pavyzdžiui, referendumą dėl ES. Gal tikėdami, kad vis dėlto sveikas protas daugelyje rinkėjų suveiks)? Kokiu pagrindu autorius atsistoja aukščiau žmonių pasirinkimo ir už juos nusprendžia, kas yra sveikas protas, o kas ne? Tai jau tikrai ne demokratiniu ir ne moksliniu pagrindu.
Kitaip kitą kartą atsibusime ne su valstiečiais, o su „Lietexitu“. Analogiškai, kokiu moksliniu pagrindu remiantis autorius implikuoja, kad Lietuvos išstojimo iš ES referendumas yra blogis? Aš, beje, manau panašiai: išstoti iš ES būtų didelis blogis. Bet čia mes remiamės moksline tiesa ar vertybine pozicija?
Išvada: M.Jastramskio straipsnyje yra pateikiami tipiškai neoliberalistinės pasaulėžiūros vertinimai. Savaime tai nėra blogai, tačiau jų pagrindas yra ne mokslinis.
O ar galimas kitas Brexito rezultatų, D.Trumpo ir LVŽS pergalės rinkimuose paaiškinimas?
Žinoma, galimas ir jis yra ne mažiau mokslinis. Charles Taylor‘o „Autentiškumo etika“, Manuel Castells‘o „Tinklinės visuomenės“ tritomis (ypač antras tomas „The Power of Identity“), Craigo Calhoun‘o raštai (itin rekomenduoju jo „Is it time to be postnational?“), Thomas Piketty „The Capital in the 21st Century“, Josepho Stiglitz‘o darbai ir t.t. – juos perkaičius galima susidaryti bendrą vaizdą apie šiuolaikinį globalų konfliktą įvairiais rakursais.
Labai bendrai galima pasakyti: globali laisvosios prekybos sistema, atnešusi labai daug naudos, ilgainiui natūraliai sukūrė praturtėjusio elito sluoksnį. Jam būdinga būtent neoliberalistine pasaulėžiūra – šį kursą ji linkusi traktuoti kaip Pažangą, o prieštaraujančius jai – kaip (lietuviškai kalbant) runkelius ir minią. Ir tokia pasaulėžiūra pradeda dominuoti.
Tradicinis politinės sistemos vaizdinys apie žmonių atstovavimą per partinį susiskirstymą į Dešinę, Kairę ir Centrą, apie demokratijos ir žmogaus teisių plėtrą šiai stovyklai labai palankus. Ir neopliuralistiniai politikos mokslai šiam vaizdiniui itin pasitarnauja, nes sutampa jų pamatinė prielaida dėl nešališko demokratinio proceso (pradžiai siūlau susipažinti su Wayne Parsons „Public Policy: An Introduction To The Theory And Practice Of Policy Analysis“, yra ir lietuviškai). Pozityvistinė neopliuralizmo samprata (kad egzistuoja nešališka, visas visuomenės grupes reprezentuojanti demokratinė sistema) atitinka neoliberalizmo lūkesčius, nes ji nekvestionuoja realiai egzistuojančio dominavimo.
Kadangi globalizacija ne tik praturtina, bet ir nuskurdina, be to, neša kultūriškai ir politiškai nepriimtiną programą, o vietiniai elitai (supratę, iš kur pučia vėjas) pradeda „tarnauti“ ne savo žmonėms-rinkėjams, o globalesniems ekonominiams, politiniams, ideologiniams interesams, vietinės bendruomenės pradeda konsoliduotis ir tam priešintis.
Jų pasipriešinimo pagrindas yra įvairus: gali būti etninis (kaip Dakotos Standing Rocks Sioux JAV ar Zapatista judėjimas Meksikoje), gali būti religinis (kaip JAV krikščioniško fundamentalizmo judėjimas), gali būti nacionalinis (Lenkija, Vengrija, Brexito Britanija, nors britų atveju nacionalizmas yra daugiau valstybinis, ne etninis). Protesto pagrindas gali būti netgi teroristinis, pavyzdžiui, „Aum Shinrikyo“ Japonijoje arba islamiško terorizmo atšakos. Gali būti ir ideologinis (kaip Prancūzijoje arba JAV baltųjų susitelkimas balsuoti už Trumpą), nes kairiojo genderizmo dominavimas politinio korektiškumo vardan represuoja tradicines religines teises ir iškelia neva „nuskriaustųjų“ musulmonų, gėjų, afroamerikiečių, imigrantų teises. Toks „iškėlimas“ reiškia ideologinį rūpestį, bet ne realių getoizacijos problemų sprendimą, todėl prieš kelis metus Vokietijoje, Prancūzijoje ir U.K. ir kilo toks didelis susirūpinimas multikultūralizmo žlugimu.
Ar nematome panašios situacijos ir Lietuvoje? Ką, jei ne Pažangos ir „atsilikėlių“ žodyną, girdime jau gerus 10 metų pas save namie? Ar 2014 m. Žemės referendumas nėra akivaizdus to paties konflikto reiškinys? O naujojo Darbo kodekso priėmimas?
Yra daug mokslinės literatūros, kuri interpretuoja šiuolaikinę Lietuvos, Vakarų ir pasaulio politiką per šią neoliberalizmo dominavimo ir mobilizacijos, kaip atsako į jį, prizmę.
Neopliuralistinė (politinio proceso kaip nešališko, reprezentatyvaus, demokratinio) samprata yra pasenusi, vienpusiška, ji nėra informuota apie „modernųjį socialinį konfliktą“, kalbant Ralph’o Dahrendorfo žodžiais, todėl ji pasmerkta sąmoningai ar nesąmoningai tiesiog tarnauti „Pažangos“ interesams.
Lietuvoje, mano manymu, didžiąja dalimi tai vyksta nesąmoningai, nes akademiniam sluoksniui paprasčiausiai stinga išsilavinimo, jis tiesiog nėra susipažinęs su neoliberalistinės sistemos nešamais prieštaravimais. Universitetuose dominuoja 1950-ųjų Davido Eastono ir R.Dahlio neopliuralistinės demokratijos vaizdinys, žiniasklaidos, kaip objektyvių, „sarginio šuns“ funkciją atliekančių medijų, vaizdinys. Ką „sarginis šuo“ išties saugoja, geriausiai mums galėtų pasakyti Sioux indėnai, lietuviai žemės referendumininkai, brexitiečiai, trumpininkai ar „valstiečiai-žalieji“. Jie saugoja valdžios interesą, o ne iš tiesų pliuralistinį demokratijos poreikį.
Todėl aišku, ir kodėl politologo M.Jastramskio straipsnyje matome būtent tokius ir net neslepiamus politinius vertinimus – kol politologija neatsižvelgs į realiai egzistuojančius dominavimo mechanizmus, tol ji bus priversta atkartoti neoliberalistinius štampus ir taip painioti mokslą su politika.
Tai kas dominuojančiai neoliberalistinei stovyklai yra radikalu ir populistiška, didžiajai visuomenės daliai yra elementarūs poreikiai. O jų antidemokratinis represavimas ir yra tikrasis radikalumas ir tikrasis populizmas. Nėra kito sprendimo – tik demokratiškai pripažinti visuomenės politines teises apibrėžti savo gyvenimą. Tai yra klasikinės Vakarų politinės laisvės esmė. Kuo ilgiau tai neigsim, kuo ilgiau elektoratą laikysime iracionaliais buduliais, kuo labiau sieksime pasirinkimo „monetą“ pasilaikyti sau, tuo labiau aštrės konfliktas. Ir jokie „mokslai“ čia jau nebepadės.