Vakar turėjau įdomią patirtį, kuri sukėlė apmąstymų. Pacitavau Alberą Kamiu taip, kaip kadaise A.Šliogeris vienoje TV laidoje. „Man ji padarė didžiulį įspūdį, periodiškai atsimenu tą mintį“, – pasakau studentams.
Bet ateina nepažįstamas žmogus ir man sako: „Perskaičiau visą Albero Kamiu kūrybą ir ten nėra tokios citatos. Citata yra kitokia. Pataisykite, jūs klaidinate žmones. Privalote cituoti teisingai“.
Šiaip esu linkęs tikėti žmonėmis, o ir ekspertas reiškia ekspertas. Be to, Šliogeris galėjo perfrazuoti Camus mintį, nes TV formatas neįpareigoja būti preciziškai tiksliam. Lyg ir nėra problemos pripažinti to žmogaus teisumą. Bet buvo jausmas, kad kažkas čia ne taip. „Nuėjau“ pasikalbėti su tuo ekspertu, ir tas jausmas tik sustiprėjo.
Reikalo esmė man priminė tą problematiką, kurią savo laiku svarstė Nietzche, Thomas Kuhnas, Paul Feyerabendas, H.G.Gadaameris (su savo hermeneutiniu suvokimo ratu ir prietarų svarba). Mokslo reikšmė/statusas žmogaus, visuomenės gyvenime. Tema per didelė, kad būtų išskleista FB poste. Esmė tokia: yra gyvenime sričių, kur mokslo autoritetas yra privalomas ir siektinas idealas, pvz., disertacijos gynimas, medicina, universitetas, įvairiausio pobūdžio tyrimai gamyboje, karo, kosmoso srityje ir t.t. Tuomet galioja kuo griežtesni žinių patikimumo standartai.
Tačiau egzistuoja nepalyginamai didesnė žmogiškoji pasaulio dalis, kuri visiškai nepriklauso nuo mokslinių standartų: religija, menas, kultūra, žmonių savitarpio santykiai, buitis, kasdiena, meilė, draugystė, pagarba, autoritetas, pasiaukojimas, šeima ir t.t., galiausiai pats gyvenimo prasmės klausimas. Tas faktas, kad Modernybė suredukavo žmogaus pasaulį į gamybą ir mokslinį pasaulėvaizdį (M.Weberio atkerėjimas/racionalizacija/biurokratizacija, Nietzchės „Dievo mirtis“) nereiškia, kad scientizmas visiškai pavergė žmogų.
Tai ką reiškia reikalavimas, kad mes visi visada ir visur laikytumėmės citavimo taisyklių, mokslinių standartų, visiškai racionalizuotumėm savo gyvenimus?
Tai reiškia totalitarinę utopiją.
Scientizmas galiausiai reiškia totalitarizmą mokslo vardu. Būtent čia ir glūdi tikroji P.Feyerabendo minties, kad reikia išlaisvinti visuomenę nuo mokslo (tiksliau, mokslinio totalitarizmo), prasmė. Tik šiame kontekste reikia suprasti jo garsiąją ir dažnai paviršutiniškų moksliškumo adeptų nesuprastą frazę „anything goes“.
Žmogus yra prasmes kurianti, atsimenanti ir perkurianti būtybė. Dar jis trokšta, svajoja, geidžia, fantazuoja, tiki. Bandymas sulaikrodinti žmogaus gyvenimą primena 20 a. fantastines anti-totalitarines utopijas, kur matematika panaudojama žmogaus prigimčiai valdyti (kaip, pvz., J.Zamiatino „Mes“). Scientizmas uzurpuoja Autoriteto poziciją tose žmogaus gyvenimo srityse, kurios jam nepriklauso.
Grįžtant prie Camus. Ar Šliogeris suklaidino mane, o dabar aš klaidinu kitus? Scientizmo prasme, galbūt taip (jei darome prielaidą, kad tas ekspertas yra teisus, jog Camus tiksliai taip nesakė). Bet prasmių įžvelgimas, minčių perfrazavimas, interpretavimas, idėjų mainai yra laisvų diskusijų reikalas. Susipažinus su Camus gyvenimu, veikla, idėjomis, romanais atrodo labai tikėtina, kad Camus „pasirašytų“ po tokiu jo minčių perfrazavimu. Galiausiai, jeigu ir nepasirašytų, ar autorius gali sukontroliuoti, kaip jis pasaulyje cituojamas, suvokiamas, apkalbamas, interpretuojamas, iškraipomas, manipuliuojamas? Ar yra Prasmių Autoritetas, kuris nurodytų, kaip reikia teisingai suprasti autorių? Išgirsti ir tiksliai jį atsiminti? Moksliškumo oazėje, disertacijos gynime yra. Idėjų mainų pasaulyje, žmogaus kultūriniame gyvenime – nėra. Autoriaus-kūrėjo mokama kaina – atsiverti pasauliui ir funkcionuoti jame nekontroliuojant autentiškos prasmės.
Jeigu tas Camus ekspertas ir visa scientizmo bažnyčia būtų teisūs, tuomet reikėtų eiti gaudyti visus visų religijų kunigus – jie cituoja netiksliai ir netgi melagingai. Niekur neįrodyta, kad Dievas iš tiesų taip sakė. Taip pat reikėtų „paleisti“ visus menus, nes labai jau nemoksliška yra jų kūrybinė veikla, nėra jokio universalaus mokslinio grožio, meninės prasmės, skonio, bjaurumo standarto.
Diskusija tarp scientizmo ir jo kritikų niekad nesibaigs. Pakanka prisiminti, su kokiais kaltinimais, nesupratimu ir pagieža buvo priimtas Thomas Kuhnas mokslo filosofijoje ar Hayden White istorijos teorijoje.
Galiausiai, ko kaip autorius siektų pats A.Camus: kuo tikslesnio jo minčių citavimo ar gyvos diskusijos jo minčių pagrindu, kad ir su klaidingu jo citavimu?
Kam priklauso kultūros kūriniai: ekspertinėms biurokratinėms komisijoms ar laisvai diskusijai visuomenėje?
Joks citavimo autentiškumas ar citatos istorinio konteksto išmanymas negali pakeisti žmogaus prasmių kūrimo mechanizmo. Įspūdžio, atminties, vilties. Tiesa ir klaida tiesiog čia negalioja. Tu gali klaidingai sąmoningai sapnuoti, bet daryti tai prasmingai. Tu nelaimėsi daikto, fakto, tiesos, bet laimėsi prasmę. Tu praloši scientizmui, mokslui, dėsniui, būtinybei, bet išloši laimę. Tave pasmerks Tiesos komisija, bet išteisins aistra gyvenimui. Tave pamokys ir nuteis visažinis ekspertas, bet tau nusišypsos pats autorius – tas pats, kurį gina ekspertas.
Reikia sapnuoti Kamiu. Galima ir klaidingai.