Laimėję rinkimus paprastai išdidžiai šaukia apie teisingą balsavusiųjų pasirinkimą ir suteiktą pasitikėjimą. 70 procentų balsų perrinkta Druskininkų valdžia konstatuoja, kad valdymas buvo įvertintas labai gerai, atitinkamai gautas mandatas taip pat veikti ir toliau. Panašiais merų rinkimų rezultatais pasižymėjo visi Lietuvos kurortai – laimėjo esantys valdžioje. Panašiu ar gerokai didesniu procentu rinkimus laimi visi diktatoriai didesnėse ir mažesnėse rytų valstybėse. Sakysit, kad ši analogija netinkama, nes gyvename demokratijos sąlygomis, visi kandidatai turėjo lygias sąlygas. Deja, taip galima teigti tik visiškai nenutuokiant apie nedeklaruotas valdžios veikimo galimybes ir resursus. Vietos valdžios galimybės (nors ir neteisėtos) agresyvios propagandos formomis įtvirtinti savo tiesos monopolį – ta sritis, kurioje Druskininkai neabejotinai pirmauja, diktuoja Lietuvos periferijos politinio veikimo ir provincialios politinės kultūros madas.
Vis dėlto, kiek besureikšmintume propagandos įtaką, tenka pripažinti, kad malinauskinis valdžios modelis, apskritai kalbant, atitinka nemažos dalies visuomenės valdžios galių supratimą. Galime kaltinti sovietinį palikimą, mentalitetą, propagandą, bet praėjo jau 25 nepriklausomybės metai, o visuomenės sąmonės pokyčiai periferijoje menki. Tokios vietinės valdžios (vietinės tvarkos) modelis civilizuotos demokratijos sąlygomis būtų nepriimtinas nei bendruomenei, nei valstybei apskritai, tačiau mūsuose jį faktiškai toleruoja tiek aukščiausioji valstybės valdžia, tiek teisėsaugos sistema, tiek visuomenė.
Malinauskinės valdžios „privalumai“
.
Malinauskinės valdžios galios gerokai platesnės nei jas apibrėžia Vietos savivaldos įstatymas.
Ilgą laiką vadovaudamas, valdžios žmogus dažnai net nesuvokia, kaip palaipsniui didina ir plečia savo galias, pasijaučia ypatingai nusipelniusiu gyventi privilegijuotai, galinčiu spręsti ir daryti gerokai daugiau, negu leidžia įstatymai ir kitos teisės normos, galinčiu apeiti įstatymus, daryti poveikį ir netgi bausti nepaklusniuosius, drąsiai ir įžūliai meluoti. Kai kurie kriminaliniam pasauliui būdingi veikimo būdai tapo malinauskinės valdžios įtvirtinimo garantu. Jie per 15 metų palaipsniui tapo norma, nes vienvaldystės turimi svertai leidžia nesunkiai rasti būdų ir resursų sukurti konformistinę aplinką, lojalių vasalų valdžios piramidę, visuomenei įteigti savo privalumus, įtaigiai deklaruoti pasiekimus, nuveiktus darbus, įtikinti sprendimų teisingumu, o svarbiausia – niekinti „neteisingai“ valdžią vertinančius, padaryti taip, kad tokiems neliktų vietos kontroliuojamoj teritorijoj. Vargu ar kas nors iš aukštų valdžios tribūnų, Konstitucijos žinovų galėtų paaiškinti kokios teisės normos vietinei valdžiai suteikė teisę atvirai ir viešai niekinti visus neįtikusius, pateikusius kritinę nuomonę valdžios atžvilgiu, kodėl neveikia LR Konstitucijos 33 straipsnis* Druskininkuose?
Valdžia pati sau suteikė teisę naudoti priemones, kuriomis gali ne tik daryti įtaką, bet ir kontroliuoti siekdama kad visi bendruomenės nariai elgtųsi taip, kaip valdžiai atrodo reikalinga, kitaip tariant, taip, kaip valdžiai naudinga. Darbo vietos ir verslo galimybių priklausomybė nuo lojalumo valdžiai Druskininkuose visiems žinoma. Druskininkų pavyzdys rodo, kad valdžia gali efektyviai veikti naudodama ir neteisėtas priemones, pajungdama tam gerai valdomą biurokratinį aparatą, įtaką centrinės valdžios kuluaruose, teisėsaugos sistemoje ir neturėti jokių neigiamų sau pasekmių.
Priklausomybės
Visi lyg ir sutariame, kad demokratijos sąlygomis valdžios žmogaus vadovavimo vertinimas objektyviai griežtesnis: valdžios žmogus privalo veikti nesavanaudiškai, nepiktnaudžiauti valdžios galiomis, nevogti, laikytis moralės ir etikos normų. Faktai rodo, kad esminius valdžios vertės orientyrus – kompetenciją ir moralinius principus lengvai pakeičia autokratinio valdymo modelio privalumai. Klausimas – kiek visuomenė suvokia vietos valdžios prievoles, kokius kelia jai reikalavimus ir ar statistinis rinkėjas elgiasi sąžiningai, ar juo sėkmingai manipuliuojama.
Per rinkimus Druskininkų visuomenė pademonstravo, kad didžiajai jos daliai visai nesvarbus valdžios žmogaus moralinis veidas, valdžios atvirumas visuomenei, finansų skaidrumas, oligarchiniai korupciniai ryšiai, piktnaudžiavimas valdžios galiomis, įstatymų nepaisymas ir savivalė. Prisiminkime: „Panem et circenes!“ (duonos ir žaidimų, t. y. nemokamo maisto ir nemokamų pasilinksminimų) – Romos paprastų žmonių reikalavimą valdantiesiems, kurie po to tikėdavosi prastuomenės politinės paramos. Valdžia žino, kaip papirkti priklausomą rinkėją, ir stengiasi „padovanoti“ kokį brangų žaislą (keltuvus, sniego areną, gal dar dirbtinę jūrą ar dykumą), žinoma, kol yra lengvai pasiekiamų ES paramos lėšų. Belieka sutikti, kad šie valdžios veikimo būdai atitinka statistinio rinkėjo mentalitetą, nors valdžia sąmoningai elgiasi su juo kaip su nevisaverčiu, priklausomu. Čia galima įžvelgti ir savotišką abipusę priklausomybę. Panašiai kaip nusikaltėlio artimieji dažniausiai gina ir teisina jį, nors ir žino, kad turtas sukauptas kriminaliniais būdais arba kaip šeima kenčia vyro – viršininko (išlaikančio šeimą) – smurtą.
Bendruomenės branda ir demokratijos supratimas – menki (tai labai džiugina valdžią), daugelis tai pateisina ir kartais atvirai trokšta „kietos rankos“.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad eilinis pilietis nelabai tiki, kad valdžia apskritai gali būti nesavanaudiška, nepiktnaudžiaujanti valdžios galiomis.
Perspektyva
Neabejotina, kad malinauskinės valdžios modelis tapo Lietuvos periferijos pavyzdinio valdymo norma ir kad centrinės valstybės institucijos bei teisėsauga yra neįgalūs kaip nors realiai reaguoti ir užkirsti kelią šiam demokratijos negatyvui. Kadangi demokratinai procesai periferijoje palikti savieigai, vienintelis būdas pakeisti amoralią valdžią lieka rinkimai. Bet valdžia turi nors ir neteisėtų, bet veiksmingų priemonių arsenalą ir išmoko, kaip užsitikrinti palankius rinkimų rezultatus. Juk merui pavaldūs ir nuo jo priklausomi ne būrelis entuziastų, o visa kostiumuota pavaldžių galvų komanda (administracijoje, visuose savivaldybės UABuose, savivaldybės įstaigose, priklausomose nuo savivaldybės užsakymų verslo struktūrose) su visa informacija apie viską, kas vyksta mieste. Tuo tarpu statistinis rinkėjas nepasižymi analitiniu mąstymu. Šioje vertybių sistemoje visiškai nesvarbu, kokie instrumentai yra naudojami – nėra nei moralinių, nei teisinių apribojimų, nes praradus valdžios galias griūtų 15 metų statyta valdžios verslo sistema, prie kurio prisitaikė ir priprato nemaža dalis Druskininkų bendruomenės. Rezultatas toks, kad ši valdžios verslo sistema, nors ir remiasi politiniu cinizmu, į savo tiesioginę priklausomybę pasiglemžia vis daugiau piliečių.
Testas
Kaip savotiškas paminklas malinauskinės valdžios tikrovei, savivalei ir godumui iškilo prabangūs privatūs rūmai ant Vijūnėlio kranto, Vijūnėlio parke. 30 arų rekreacinės teritorijos plotą juosia 2,5 m aukščio tvora. Pastatą valdžia vis bando maskuoti sodindama šalia tvoros iki 3 m aukščio pušis, kurios kažkodėl nenori prigyti ir po pusmečio jas vėl tenka keisti naujomis. Vaizdas ir šokiruojantis, ir komiškas. Druskininkiečiai neklausia, kieno tai turtas: kam gi dar meras leistų čia įsikurti. Šis statinys – testas valstybės institucijoms: Nacionalinei žemės tarnybai, Aplinkos ministerijai (Aplinkosaugos departamentui, Statybos inspekcijai) prokuratūrai, teismams, nes jau 2 metai vykstančios statybos artėja prie pabaigos. Įvertinti statybos teisėtumą, ginti viešąjį interesą neskubama, nors akivaizdžių įstatymų pažeidimų per akis.
Belieka pritarti teiginiui: kiek Lietuvoje sąžiningų žmonių, tiek teisingumo, kiek gerų žmonių, tiek gerumo. Laisvės kiekvienas turėsime tiek, kiek pajėgsime suprasti, kas vyksta.
* Lietuvos Konstitucijos 33 straipsnis: „Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką“.