Bernardinai.lt
Gruodžio 17 d. dešimt Seimo narių išplatino pareiškimą, kad buriasi į parlamentinę grupę „Už ištikimybę priesaikai“. „Bernardinai.lt“ sveikina šią politikų iniciatyvą mesti iššūkį vyraujančiai Lietuvoje politikos, kaip prekybos galia, kuriai svetimi visi vertybiniai įsipareigojimai, sampratai. Todėl kreipėmės į šios Seimo grupės narius, prašydami paaiškinti, kas juos paskatino į tokią grupę jungtis ir kokių iniciatyvų galime tikėtis iš šios grupės ateityje. Jau skelbėme Povilo Urbšio ir Rimos Baškienės samprotavimus, o dabar siūlome parlamentaro Vytauto Juozapaičio mintis.
Bernardinai.lt dosjė. Tarptautinių ir nacionalinių konkursų laureatas Vytautas Juozapaitis gimė 1963 metų gruodžio 14 dieną Radviliškyje pedagogų šeimoje.
1981-aisiais baigė Radviliškio 5-ąją (dabar – Gražinos) vidurinę mokyklą. 1982 metais su pagyrimu baigė Vilniaus 26-ąją technikos mokyklą (dabar – Vilniaus geležinkelio transporto ir verslo paslaugų mokykla). 1989-aisiais baigė vokalo studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija).
Nuo 1990 metų – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas. Nuo 1996-ųjų – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nuo 2010 metų – profesorius.
2003-iaisiais apdovanotas „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiaus ordinu. 2004 m. jam buvo įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Dalyvavo kuriant įvairias muzikines programas įvairiuose Lietuvos televizijų kanaluose.
2005-aisiais įstojo į Mykolo Romerio universiteto Teisės ir valdymo programos magistrantūrą.
2009 m. įsteigė ir iki išrinkimo į LR Seimą vadovavo Viešajai įstaigai „Vytauto Juozapaičio edukacinis kultūros ir meno centras“ (VJEKMC)
Žmona Eglė – muzikė, VJEKMC vadovė, VIKO lektorė.
Turi tris dukras ir tris anūkes.
2012 metų Seimo rinkimuose išrinktas daugiamandatėje apygardoje Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąraše.
***
Paradoksali situacija, kai žmogui, kuris nusprendė įsitraukti į politinę tarnystę, tenka aiškintis, kodėl jis taip nusprendė, ar neturi kokių nors slaptų interesų. Mano apsisprendimas net ir mano bičiuliams, su kuriais daug bendrauju, atrodo šiek tiek naiviai ir donkichotiškai. Juk į visų keikiamą Seimą pasukau iš aktyvios kultūrinės veiklos, būdamas Nacionalinės premijos laureatas, Muzikos akademijos dėstytojas, turėdamas daug kvietimų koncertuoti. Kita vertus, tai sprendimas, kuris brendo ilgai ir yra nuoseklus bei logiškas.
Užaugau tarybinių mokytojų šeimoje, kurių vienas sovietinės sistemos atstovų valia buvo gimęs ir užaugęs Altajaus krašte. Mano senelis tos pačios sistemos valia žuvo Krasnojarsko krašte. Užaugau dvejopų standartų atmosferoje, kai tai, ko buvau mokomas mokykloje, iš esmės skyrėsi nuo to, ką mačiau, apie ką žinojau iš savo artimųjų. Man tokia atmosfera buvo labai troški ir turėjau didelį norą ieškoti tiesos. Tai man svarbu, kad ir kokį darbą dirbčiau.
Galiu sakyti, kad gyvenime esu nemažai pasiekęs. Ne tik profesinėje veikloje, bet taip pat turiu gražią šeimą ir jau esu senelis. Tačiau kartu kaip pilietis jaučiu nerimą dėl to, kas vyksta valstybėje. Tad natūraliai pasiekiau tokį tašką gyvenime, kai supratau, jog nemoku, kaip strutis įkišti galvą į smėlį ir nepastebėti to, kas vyksta, todėl turiu tik dvi galimybes: arba susidėti daiktus ir išvažiuoti į užsienį, arba pats pabandyti, pasitelkdamas savo patirtį, eiti į valstybės gyvenimo tirštumą ir stengtis ką nors pakeisti.
Nesu jokios partijos narys, tačiau natūralu, kad į Seimą patekau kartu su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais. Mano visa biografija stūmė būti būtent šioje pusėje, o ne ten, kurioje vyrauja partija, kilusi iš tos, kuri bandė mano šeimą išrauti su šaknimis, kaip netinkančią sovietinei sistemai. Tai nereiškia, jog negaliu su kitų partijų atstovais daryti to, kas gerintų visų Lietuvos žmonių gyvenimą, tačiau natūralu, kad vertybės mus pastumia į vieną ar kitą partinės sistemos vietą.
Priesaika valstybei man buvo labai svarbi gyvenimo akimirka. Aš rimtai vertinu pažadus, man priesaika tarnauti Lietuvos žmonėms, duota visos tautos ir Konstitucinio Teismo pirmininko akivaizdoje, buvo tikrai daugiau nei ritualinė formuluotė. Tai įsipareigojimas, kuris suteikia kryptį mano darbui Seime. Todėl patyriau tikrą šoką, kai pamačiau, jog toli gražu ne visiems pažadas ir priesaika turi svorį.
Štai per karštas diskusijas dėl leidimo tris parlamentarus patraukti baudžiamojon atsakomybėm mačiau, kaip valdančiajai koalicijai priklausantis parlamentaras, ėjęs įvairias aukštas pareigas valstybėje, šiandien kalba iš Seimo tribūnos radikaliai priešingus dalykus nei prieš šešerius metus. Tiek dabar, tiek tada jis buvo prisiekęs būti sąžiningas, tarnauti Tėvynei ir žmonėms. Kuri jo priesaika buvo tikra, o kuri ne? Kaip tas žmogus pats sau sugeba visa tai paaiškinti? Jis net nesako, kad klydo, bet nepaisydamas nieko, iš Seimo tribūnos kalba dalykus, kuriuos dabar jam reikia sakyti, siekiant konkretaus tikslo. Ar tai yra normalu? Juk būtent tokie parlamentarai ir jų elgesys labai prisidėjo prie to, kad šiandien Seimas yra tapęs keiksmažodžiu ar net patyčių objektu.
Jau per tą neilgą laiką, kurį praleidau Seime, įsitikinau, kad būtina kalbėti apie moralę, vertybes, nes priešingu atveju Seimas teatrodys plėšikų gauja, kuri dalijasi kažkokį grobį. Jei žmonės tiek Seime, tiek anapus jo sienų girdės kitokias politikų kalbas, girdės kalbant apie vertybes, įsipareigojimus, pareigas, tai galbūt ir parlamentarui, kuris įklimpo į galios žaidimus, bus šansas susimąstyti ir permąstyti savo veiklą.
Noriu pabrėžti dar vieną svarbų dalyką. Yra nemaža dalis valstybei prisiekusių politikų, kurie paprasčiausiai vegetuoja Seime, kai reikia, pakelia ranką, nieko formaliai nepažeidžia ir tarsi lieka ištikimi priesaikai. Tačiau taip nėra, nes mūsų priesaika valstybei mums suteikia ne tik teises, bet ir prievoles bei pareigas. Kova už teisingesnę valstybę, tarnavimas žmonėms nereiškia paprasčiausiai tylų plaukimą pasroviui, bet reikalauja drąsos ir išminties. Tą pačią akimirką, kai tik Seimo narys prisiekia Tautos akivaizdoje, jis įgauna ne teisę, bet prievolę tarnauti visuomenės gerovei. Nepakanka būti drungnam ir nedaryti blogų dalykų. Čia tinka posakis – kad pasaulyje išliktų blogis, pakanka vien to, kad geri žmonės būtų pasyvūs.
Suprantu, jog politiniai demagogai yra išmokę žaisti su žiniasklaida ir žino, kad atėjus tinkamam laikui, galės pagraudenti televizijos ekrane, paskelbti demagoginių šūkių ir bus daug žmonių, kurie patikės. Atsakingai besirenkančių žmonių, deja, dar nėra labai daug. Tačiau viena iš mūsų pareigų – didinti jų skaičių, bendrauti su žmonėmis visoje Lietuvoje ir pasakoti apie tai, kas vyksta Seime ir kodėl vyksta būtent tai.
Mano įsitikinimu, būtent grupės „Už ištikimybę priesaikai“ nariai galėtume būti kitokio politikos supratimo ambasadoriais tarp žmonių anapus Seimo sienų ir parlamentarų. Mūsų tikslas – kad žmonės susimąstytų, ar jie iš tiesų patenkinti, kad jiems atstovauja chamas, kuris tujina visus Seime, nesugeba kalbėti taisyklinga kalba ir netgi sąmoningai vartoja kriminalinio pasaulio žodyną. Esu įsitikęs, jog Lietuvos žmonės verti kur kas daugiau nei tai.
Bernardinai.lt