Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandienos Evangelijoje girdime žodžius: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ (Mt 25, 34). Ar pastebėjote, kad vos per tris dešimtmečius trys Lietuvos sūnūs buvo paskelbti palaimintaisiais? 1987-tais – palaimintasis Jurgis, 2017-tais palaimintasis Teofilius, o šiais metais – pagaliau ir Mykolas Giedraitis. Trys dešimtmečiai – trys palaimintieji. Tačiau paskelbimas palaimintaisiais reikalingas ne jiems, o mums – kad palaimintieji rodytų mums pavyzdį ir būtų mūsų užtarėjai. Tikiu, kad Apvaizda parenka tinkamiausią laiką. Tad galime klausti: kodėl dabar?
Galbūt todėl, kad mūsų tautoje šventumo troškimas išblėso. O kiekvienas palaimintasis – tai Dievo bandymas priminti: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 2). Krikščionis, kuris nesiekia šventumo, – tai krikščionis, prijungtas prie gyvybę palaikančių aparatų. Sakramentai ir Dievo malonė dar palaiko mūsų sielos gyvybines funkcijas, bet pulsas vos apčiuopiamas ir vieną dieną gali tekti konstatuoti mirtį.
Netekus Nepriklausomybės daugelis žmonių aiškiai suvokė, kad okupacija dar nėra galutinis pralaimėjimas. Kova galutinai pralaimima, kai užgesta tautos laisvės troškimas. Todėl partizanai labiausiai bijojo ne mirties. Lionginas Baliukevičius-Dzūkas rašė: „Ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį.“ Tačiau jie bijojo, kad nuslopinus partizaninį pasipriešinimą, lietuvių tauta vieną dieną pamirš, kad gyvena nelaisvėje. Palaikyti gyvą laisvės troškimą buvo viso pogrindinio pasipriešinimo tikslas. Mums reikėjo ezopinės kalbos, reikėjo savilaidos, „Amerikos balso“ ir Vatikano radijo slapto klausymo, reikėjo pokalbių virtuvėje. Reikėjo, kad laisvės žarijos visiškai neišblėstų. Visi tie žmonės, kurie išsaugojo jas rusenančias, atvedė mus į Kovo 11-tąją.
Tačiau, broliai ir seserys, prarasti šventumo troškimą yra baisiau nei prarasti laisvės troškimą. Galiausiai laisvė yra skirta vien tam, kad įgyvendintume savo panašumą į Dievą. „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas.“ Jei nustojame šventumą laikyti tikru ir pasiekiamu tikslu, kam tada mums laisvė?
Šventumas tikrai yra pasiekiamas. Jį pasiekiamą daro Dievo malonė, sujungta su mūsų gera valia. Dievas neprašo neįmanomų dalykų, bet Jis labai aiškiai prašo iš mūsų šventumo. Tą nori pasakyti Jėzus šiandienos Evangelijoje. Tau nereikia peržengti neįveikiamos bedugnės tarp savęs ir Dievo. Tau tereikia eiti pas silpniausiąjį brolį, o bedugnę peržengs pats Dievas. Tai labai paprasta. Šventumo kelias, kurį regime šiandienos Evangelijoje, yra konkretūs meilės darbai. Tas konkretumas toks pribloškiantis, kad nėra nė vieno, kam šie darbai būtų neprieinami ir kas stokotų gebėjimų juos atlikti. Šią savaitę vienoje Vilniaus gatvėje prie parduotuvės maisto prašanti močiutė pamatė kiek tolėliau einantį benamį. „Ei tu, berniuk, ateik čia“, – pašaukė jį. Ir padalijo per pusę tai, ką buvo gavusi. Ar jai reikėjo ypatingos teorijos, kad tą padarytų?
Tai močiutei reikėjo ne teorijos, bet pastabumo. Gebėjimo pastebėti progą. Broliai ir seserys, prieš keletą mėnesių per Vanago laidotuves sakiau, kad mums reikia Vanago žvilgsnio, kuris regėtų Lietuvą, gyvuojančią per amžius. Šiandien mums taip pat reikia ir tos senutės žvilgsnio, kuris gebėtų pamatyti kitą kaip savo artimą.
To reikia politinių debatų dalyviams, reikia viešosios erdvės formuotojams, o labiausiai – kiekvienam iš mūsų. Nes, anot vieno žymaus disidento: „Jeigu būtų taip paprasta. Jeigu kažkur būtų tamsių žmonių, piktavališkai darančių juodus darbus, ir tereikėtų tik atskirti juos nuo kitų žmonių ir sunaikinti! Bet riba, skirianti gėrį nuo blogio, eina per kiekvieno žmogaus širdį. O kas naikins savo širdies dalį?“ Tikrasis atsivertimas – ne parodyti, kur tie blogieji, kur tie kaltieji, bet surasti, kur širdyje yra riba tarp gėrio ir blogio, ir sąmoningai pasirinkti šventumo pusę.
Noriu ypač kreiptis į tėvus. Kovojame už tėvų laisvę auklėti savo vaikus. Bet kam gi ši laisvė Jums duota? Tam, kad padėtumėte savo vaikams siekti šventumo. Brangūs tėvai, Jūs, o ne Bažnyčia, esate atsakingi už tai, kad įskiepytumėte savo vaikams šventumo troškimą. Bažnyčia gali tik padėti, bet atsakomybė yra Jūsų, kaip ir laisvė. O šventumo troškimo neįmanoma įskiepyti moralizuojant ar vien barant: „Nesielk taip ar nesielk anaip.“ Dažniausiai tai neduoda vaisių. Šiandien Evangelijoje girdime klausimą: „Kada gi mes tave matėme?“ Ypač jaunam žmogui nereikia tikėjimo teorijos, jis nori gyvo santykio. Tačiau kur jiems sutikti Kristų? Mielos motinos ir tėvai, štai tėvystės slėpinys – Jūs esate pašaukti būti tėvais tam, kad vieną dieną Jūsų vaikai galėtų pasakyti: Kristau, žinau, kada Tave mačiau. Mačiau Tave savo motinoje ir savo tėve.
Duosiu vieną pavyzdį. Prisimenu, buvau neseniai gavęs vairuotojo pažymėjimą ir sykį apdaužiau mašiną. Su teisėmis rankose ėjau prisipažinti tėčiui. Jis išklausė, pažvelgė į mane ir pasakė: „Dėkok Dievui, kad tu esi gyvas ir kad nieko nesužeidei.“ Tie jo žodžiai parodė man, kokia yra tėvo širdis, o per tai – koks yra Gailestingasis Tėvas Danguje. Ši pamoka liko visam gyvenimui.
Brangūs broliai ir seserys, komentuodamas šią Evangelijos ištrauką Popiežius Pranciškus rašo: „Jėzaus žodžių nedaug, jie paprasti, tačiau praktiški ir galiojantys visiems, nes krikščionybė yra pirmiausia tam, kad būtų praktikuojama, o jei ir yra apmąstymo objektas, tai tiek, kiek tai padeda mums gyventi Evangelija kasdieniame gyvenime“ (Gaudete et exsultate, 109).
Paskutiniojo teismo dieną, kai bus surinkti visų tautų žmonės, nebus progos pasislėpti už Teofiliaus, Jurgio, Mykolo, Kazimiero ar kitų nugarų. Tai bus diena, kai veidas į veidą stosime prieš Tą, kuris yra šventas ir mus sutvėrė pagal savo paveikslą ir panašumą. Tačiau iki to laiko prašykime jų užtarimo, kad mūsų tautoje, kuri turi tvirtą „sielą“, atgimtų gyvas šventumo troškimas, vedantis į konkrečią artimo meilę. Savo atnaujintą troškimą siekti šventumo paaukokime Aušros Vartų Mergelei Marijai, nes „Ji mato tai, ko labai dažnai net mes patys nepajėgiame suvokti: Ji įžvelgia savo Sūnaus veidą, įspaustą mūsų širdyse.“ (Pranciškus, Kalba Aušros Vartuose, 2018-09-22) Amen.
Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas
2019 m. Kovo 11-oji, Vilniaus arkikatedra bazilka