2019 m. vasario 16 d.
Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Pradžios knygos skaitinys, kurį šiandien girdėjome, prasideda nuostabiais žodžiais: „Viešpats Dievas šaukė žmogų ir klausė: „Kur tu?“ (Pr 3, 9). Tai pirmieji žodžiai žmogui po nuopuolio. Įsiklausykime į šį šauksmą. Kaip dažnai atrodo, kad tai mes šaukiame Dievą, o Jis negirdi. Bet iš tiesų Dievas pirmas eina ieškoti žmogaus.
„Kur tu?“ – tai Dievo klausimas kiekvienam iš mūsų. Šiame klausime girdime balsą Gerojo Ganytojo, kuris ieško paklydusios avies. Kartu tai klausimas, kuris ragina permąstyti savo padėtį, stoti į akistatą su savimi: „Iš tiesų, kur gi aš esu?“ Dievas nesako žmogui: „Tu nupuolei.“ Jis klausia: „Kur tu?“ Pažvelk į save, apmąstyk savo padėtį, kas su tavimi nutiko. Gavai Dievo vaiko kilnumą, o dabar slepiesi. Kas atsitiko, kur tas malonės drabužis, kurį gavai per Krikštą?
Vienas amerikiečių karinių specialiųjų pajėgų vadas studentams pasakojo apie kursus, kuriuos jam reikėjo išeiti, kad galėtų pradėti tarnybą laivyno specialiosiose pajėgose. Tai ypač sudėtingi kursai, kuriuos baigia tik apie 20 procentų pradėjusių. Taigi jis pasakojo, kaip vieną ypač sunkią savaitę, po 15 valandų treniruotės, kuri vyko ledinio vėjo košiamoje pelkėje, saulei leidžiantis, už tariamą taisyklių pažeidimą jo būriui buvo įsakyta sugrįžti į pelkę, į tas purvo vonias, ir likti panirus stingdančiame purve iki ryto dar aštuonias valandas. Instruktoriai pasakė, kad visas būrys galės grįžti į bazę anksčiau, jei tik tą naktį iš jų atsiras penki kariai, kurie pasitrauks iš kursų visiškai. Taigi jie gulėjo purve, nemiegoję jau keletą parų, stingdami iš šalčio ir kalendami dantimis, o rytas atrodė nepakeliamai toli. Buvo aišku, kad netrukus kas nors nutars pasitraukti. Ir tada nutiko netikėtas dalykas. Nakties šaltyje pasigirdo balsas – kažkuris iš gulinčiųjų purve užtraukė dainą. Traukė siaubingai pro šalį, bet tuoj prie to balso prisijungė kitas balsas, po to dar vienas. Visas būrys ėmė dainuoti. Ir purvas jau nebeatrodė toks šaltas, o rytas taip toli. Staiga ištverti tapo įmanoma. „Jei ką ir išmokau keliaudamas po pasaulį, – sakė tas admirolas, – tai kokia yra vilties galia. Vieno žmogaus galia […], vienas žmogus gali keisti pasaulį grąžindamas kitiems viltį.“
Ar žinote, kieno balsas pats pirmas nuskambėjo naktyje ir grąžino žmonėms viltį? Tai balsas To, kuris atėjo klausdamas: Kur tu, Adomai? Kur tu, Ieva? Po nuopuolio, kai pirmieji žmonės išvydo savo silpnumą, savo nuogumą be Dievo, – kokia tamsi buvo jų neviltis ir baimė supratus, kad nusigręžė nuo to, kuris yra Šaltinis, Kūrėjas, Buvimo Priežastis. Ir tada, toje baimėje ir neviltyje, nuskambėjo balsas, klausiantis „Kur tu?“ Šviesos spindulys. Vilties spindulys. Atsiliepti į šį klausimą – tai proga grįžti į santykį. Ir šią galimybę pasiūlo Dievas. Jis pirmas ateina taikytis. Tai dieviška pamoka:
Būk tas, kuris pirmas eina ieškoti kito. Sutuoktinis, kuris pirmas ateina atsiprašyti. Darbdavys, kuris pirmas eina pas savo darbuotoją, kai jaučia, kad šiam kažkas negerai. Valdininkas, kuris galvoja ne: kur aš sėdžiu, bet: kur esi tu, tas, kuriam reikia pagalbos, kaip tave pasiekti? Būk tas, kuris eina ieškoti vargstančių, nelaukdamas, kol jie ateis pas tave. Būk kaip Dievas, kuris pirmas eina ieškoti kito: silpnesnio, nupuolusio, įskaudinusio, klausdamas: Kur tu?
Priešingu atveju gyvensime valstybėje, kuri pagrįsta Kaino logika. Pradžios knygoje Kainas, paklaustas Dievo, kur jo brolis, atsakė: „Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas?!“ (plg. Pr 4, 9) Šių dienų Kainai sako: Argi aš esu sargas to, kuris išvyko, to, kuris geria, to, kuris neteko darbo, to, kuris nusižengia įstatymui, ar to, kuris rizikuoja savo amžinuoju gyvenimu. Argi aš esu jo sargas? Valstybės nusipelno tie, kurie supranta: taip, aš esu savo brolio sargas.
Pažvelkime į partizanus. Šiandien sukanka 70 metų nuo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos. Kas gi juos vedė pirmyn? Tikėjimas, kad esi savo brolio sargas. Štai kas stovi mūsų valstybės pamatuose.
Šios dienos Evangelijoje yra gražus momentas. Po duonos padauginimo stebuklo Jėzus paleidžia minią ir lieka su mokiniais, tikrąja šeima. Jie sėda į valtį, kad keliautų toliau. Jėzui reikia tęsti kelionę, nes Jis žino, kad kol pats netaps Dangiška Duona žmonėms pamaitinti, jie vis alks ir alks, nepajėgdami rasti žemėje to, kas patenkintų jų alkį. Romėnai žinojo, kad jei nori valdyti žmones, reikia jiems pasiūlyti duonos ir žaidimų. Jėzus žinojo, kad, jei nori išlaisvinti žmones, jiems reikia Dievo. Todėl po duonos padauginimo stebuklo Jis vėl leidžiasi į kelionę, kad įvykdytų savo misiją iki galo.
Evangelistas Morkus tame pačiame skyriuje pasakoja, kad Jėzui su mokiniais plaukiant valtimi, šie pradėjo nerimauti (plg. Mk 8, 14–21). Dėl ko gi? Nes pamiršo pasiimti duonos! Turėjo su savimi tik vieną kepalą. Jėzus ką tik su septyniais kepalėliais duonos pamaitino keturis tūkstančius žmonių, o čia jie sėdi valtyje, pilvą ima graužti alkis ir kyla nerimas – turime tik vieną kepalą, kas bus dabar? „Kaipgi vis dar nesuprantate?“ – taria jiems Jėzus.
Tai klausimas mums, brangieji. Ko mus išmokė praėję metai, ko moko Lietuvos istorija? Ar nesame kaip tie Jėzaus mokiniai, kurie vis dar nesupranta? Mūsų širdis buvo užsidegusi, kai Kauno Santakoje drauge su Šventuoju Tėvu – ir drauge vieni su kitais, artimi vieni kitiems – meldėmės. Bet štai atsikeliame kitą rytą namie ir vėl imame galvoti, kad Dievas toli, kad Jam svetimi mūsų vargai. Kad turime per mažai duonos ar santaupų banke, kad ateitis tokia neaiški ir grėsminga. Taip susirūpiname dėl duonos, kad pamirštame, jog mūsų valtyje sėdi Jėzus. Taip ir gyvename – šventėse su Dievu, o kasdienybėje – be Jo.
Ar Jūsų namuose kabo kryžius? Jei taip, ar pakeliate akis į jį kasdien, bent trumpą akimirką, kad prisimintumėte, kas yra tikroji Duona? Para trunka 1440 minučių ir kokia didelė nauda būtų mūsų sielai, jei bent penkias iš jų kasdien praleistume žvelgdami į kryžių. Kaip palaimintasis Mykolas Giedraitis – jo malda buvo žvelgti į kryžių, kad iš jo išmoktų dieviškosios išminties. Kryžius mums primena, kad Dievas pirmas eina ieškoti žmogaus.
Baigėme tikrai ypatingus Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metus. Per juos Lietuvoje apsilankė daug prakilnių svečių, tarp jų ir vilties žinios nešėjas popiežius Pranciškus. O kas toliau?
Po šventės grįžtame į kasdienybę, kad ją padarytume šventą. Vienas nacių nužudytas jėzuitų kunigas sakė: „Duona – svarbu, laisvė – svarbiau, neprarasti garbinimo – svarbiausia.“ Štai ir programa naujajam šimtmečiui: rūpintis duona, išlaikyti laisvę, bet svarbiausia – neprarasti garbinimo. Turime būti tie, kurie pirmi eina ieškoti brolio. Tie, kurie išdrįsta pradėti dainą, kai kiti jau nori pasiduoti. Vienas žmogus gali keisti pasaulį, grąžindamas viltį kitiems. Lietuva tikrai gali būti vilties švyturys.
Prieš metus, šimtmečio išvakarėse, paaukojome savo Tėvynę Trakų Dievo Motinai, Lietuvos Globėjai. Trokštu, kad šis ką tik prasidėjęs šimtmetis Lietuvoje iš tiesų būtų Marijos šimtmetis. Kad greičiau išsipildytų pažadas, duotas Fatimoje, jog Nekaltoji Marijos Širdis galiausiai triumfuos. Marija, Tu nuo seno iš kunigaikščių miesto Trakų – iš Aušros Vartų, iš Šiluvos, iš Žemaičių Kalvarijos, iš Pivašiūnų, iš Krekenavos, iš kiekvienų namų, kuriuose esi mylima, – globoji Lietuvą, Tau pavedame savo ir savo Tėvynės ateitį. Amen.
Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas
2019 Vasario 16-oji, Vilniaus arkikatedra bazilka