Arvydas Juozaitis: gal Lietuvą galėtų išgelbėti kokia nors auka už Tėvynę?

Birutė Vyšniauskaitė | LRT.lt

„Lietuvos mokslų akademijos siūlymai dėl šalies strateginio tikslo suformulavimo“. „Lietuva – liberalizmo ir rusofobijos gniaužtuose“. „Lietuvos Respublika: ar egzistuoja piliečių valstybės atgimimo galimybė“. Apie šias problemas bus diskutuojama trečiadienį vyksiančiame forume „Mūsų valstybės tikslas“ istorinėje Mokslų akademijos (MA) salėje, kur rinksis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, Kovo 11-osios Akto signatarai, žinomi visuomenės veikėjai ir politikai.

Forumas skirtas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimo 27-osioms metinėms paminėti. Būtent MA salėje 1988 m. birželio 3 d. susirinkę mokslininkai ir inteligentijos atstovai susibūrė į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, kurios pastangomis įsižiebė Lietuvą iki nepriklausomybės atvedusi Atgimimo revoliucija, ženkliai prisidėjusi prie SSRS iširimo.

Apie tai, ką Lietuva per 27-erius išsivadavimo iš sovietinio rėžimo metus patyrė, ko pasimokė, ką prarado ir kokia mūsų šalies ateitis, LRT.lt kalbėjosi su vienu iš Sąjūdžio architektų, filosofu ir rašytoju Arvydu Juozaičiu, pastaruoju metu itin retai kalbančiu apie politiką bei nepriklausomybės atkūrimo istorijos įvykius.

„Kaip neprisiminsi, kaip nenuklysi mintimis į tuos laikus, kai kūrėsi Sąjūdis? Žinoma, kad ir prisimenu, ir pagalvoju, tačiau jau nuo to laiko, kai buvo minimas Sąjūdžio dešimtmetis, ignoruoju bet kokius renginius, susijusius su Sąjūdžiu. Po to baigiau savo, kaip sąjūdiečio, veiklą“, – prisipažino A. Juozaitis.

Tačiau politiniame ir visuomeniniame gyvenime Jūs dar ilgokai dalyvavote.

Nelaikiau ir nelaikau savęs profesionaliu politiku, bet gal iki 2004 m. dalyvavau politikoje tik dėl to, kad iškovojus Lietuvai laisvę, reikėjo jai dar ir demokratijos, kad laisvė nevirstų autoritarizmu. Todėl reikėjo pristabdyti kai kuriuos savo Sąjūdžio draugus.

Po Sąjūdžio padėjau nemažai pastangų, kad Lietuvoje neįsigaliotų autoritarizmas. Prisiminkime kuo diktatūra baigėsi Gruzijoje – pilietinis karas pareikalavo apie 30 tūkst. aukų. Nereikėjo net Rusijos armijos – savi išsipjovė.

Lietuvoje irgi buvo grėsmė pilietiniam karui. Baisu ir pagalvot, kas būtų buvę. Ačiū Dievui, to brolžudiškos kovos išvengėte.

Jūs turėjote puikų startą ir galimybes ilgam, kaip ir daugelis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, įsitvirtinti didžiojoje politikoje. Kodėl to atsisakėte?

Nors žinojau, kad į politiką neisiu, turėčiau prisipažinti, kad kažkoks velnias vienu laiku buvo sugundęs ir mintyse buvo atsiradęs prezidentavimo miražas, bet truko neilgai.

Visada svajojau apie literatūrą, nes laisvė man – pirmiausia kūryba, o ne galimybė dalyvauti politikoje. Tą dabar su savo laiku ir darau. Literatūra man – šventas užsiėmimas. Palaipsniui jis išsirutuliojo į dramų rašymą. Džiaugiuosi, kad šiemet Klaipėdos dramos teatras po rekonstrukcijos bus atidarytas mano dramos „Karalienė Luizė“ pastatymu.

Kaip šiandien vertinate savo kalbą „Istorinė klaida“, sakytą po nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. kovą?

Buvo dvi panašios mano kalbos. Viena „Lietuvos politinė kultūra“ – iki Sąjūdžiui gimstant, 1988 m. balandžio 20 d., ir kita – 1990 m. kovo 15 d. „Istorinė klaida“.

Nors už pastarąją buvau koneveikiamas ir smerkiamas, tačiau ir šiandien manau, kad laiku perspėjau, kad mūsų visų laivę gali uzurpuoti diktatorius.

Į kai kurių bičiulių perspėjimus, esą būtų buvę geriau patylėti, net po 25-erių metų galėčiau pasakyti, kad savo „Istorinės klaidos“ nė kiek nesigailiu, nes tylėdami būtume sulaukę panašių įvykių, kaip Gruzijoje. Tai turėjo pasakyti žmogus iš Sajūdžio, o ne – iš pašalies.

Kokias Sąjūdžio pamokas išmokote ir iš kokių klaidų pasimokėte?

Kaip ir daugelis sąjūdiečių, supratau, kad žmonų valia labai daug ką reiškia, kad vieni inteligentai nieko nebūtų padarę, jei tauta nebūtų pritarusi mūsų idėjoms.

Kita vertus, labai gerai, kad inteligentai laiku užšoko ant balno ir laiku pradėjo vadovauti protestui prieš SSRS valdžią.

Teko išmokti ir dar vieną svarbią pamoką: yra pasaulio politinių įvykių kalendorius, kuris, deja, nuo Lietuvos nepriklauso. Sąjūdis nieko nebūtų padaręs, jei buvęs SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas nebūtų pradėjęs visos SSRS deformavimo procesų, savo perestroikos.

Kai dabar kalbame apie pačių pirmųjų ir svarbiausių Sąjūdžio mitingų datas, suprantame, kad jos susiję su tam tikrais įvykiais SSRS – pirmasis mitingas įvyko 1988 m. birželio 24 d. Katedros aikštėje, Vilniuje, kai į Maskvą buvo išlydimi Lietuvos delegatai, išrinkti į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Antrasis mitingas įvyko 1988 m. liepos 9 d. tuos delegatus pasitikome, o 1988 m. rugpjūčio 23 m. surinkome tautą į daugiatūkstantinį mitingą Vingio parke, skirtą Ribentropo-Molotovo paktui, sudariusiam galimybes Lietuvos sovietinei okupacijai, paminėti.

Tačiau, kai Sąjūdyje prasidėjo aštri vidinė kova dėl valdžios, teko smarkiai pakovoti, net pamirštant grėsmę dėl išorinių Lietuvos priešų.

Ką iš Sajūdžio asmenybių laikote sau sektinu autoritetu?

Nenorėčiau nieko išskirti. Tik turėčiau prisipažinti, kad pats artimiausias mano bendražygis buvo šviesios atminties filosofas Romualdas Ozolas. Aš jo bute vakarodavau nuo 1982 m. Taigi, iki Sąjūdžiui atsirandant, mes jau šešerius metus bendravome, diskutavome ir draugavome.

R. Ozolu visada būdavo galima pasitikėti, nes jis buvo tikras revoliucionierius. Ta proga norėčiau prisiminti, kaip atsirado Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, vykusio 1988 m. spalį, darbotvarkė. Ją sudarėme mes dviese „Minties“ leidykloje, kurioje tuo metu dirbo R. Ozolas, nes niekam daugiau tai iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės 35 asmenų nerūpėjo.

Suprantama, daugelis jų dirbo, bet tik R. Ozolas dėl Sąjūdžio buvo metęs visus savo darbus, o aš tuo metu dirbau MA, kur man buvo mokamas atlyginimas ir sudarytos visos sąlygos dalyvauti Sąjūdžio veikloje. Kitaip tariant, komunistinė Lietuvos valdžia finansavo mano revoliucinę, antikomunistinę veiklą.

Negalėčiau taip pat neprisiminti ir mūsų su R. Ozolu bendro darbo, kai reikėjo kurti Sąjūdžio programą prieš steigiamąjį suvažiavimą. Iniciatyvinėje grupėje nuolatos trūko forumo, todėl teko mums dviese imtis šio dokumento. Kai viskas buvo aprengta, iniciatyvinei grupei beliko tik pritarti.

Kartu su R. Ozolu vedėme ir naktinį Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimo posėdį tarp pirmos ir antros suvažiavimo dienos.

Kas lėmė, kad R. Ozolas nepasiėmė tos valdžios, kokią galėjo pasiimti Sąjūdžio metais?

Būtent – nepasiėmė. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 220 delegatų jį į tarybą išrinko pirmuoju. Valdžios jis sąmoningai atsisakė, nes buvo revoliucionierius. Jam buvo svarbiausia, kad Lietuva išsilaisvintų, o ne – kas jis bus toje Lietuvoje.

Kunigas turi tarnauti Bažnyčiai, o ne Bažnyčia kunigui.

Kas, Jūsų manymu, iš dabartinių jaunų politikų galėtų gyventi Lietuva taip, kaip R. Ozolas?

Politikais dabar labai sunku pasitikėti. Net jei ir paminėčiau kokią nors pavardę, tai jį iš karto korumpuotų.

Jei dar ką naujo Lietuvoje ir galima būtų suformuoti, tai galėtų padaryti ne koks nors vienas politikas, o bent šimto bendraminčių žmonių grupė.

Šiuo metu, mano galva, pati didžiausia ir skaudžiausia problema, kad Lietuva, kaip valstybė, neturi strategijos. Kažin ar ir tauta turi strategiją? Kai šitaip tauta bėga iš valstybės, tai kažin ar ji turi kokią nors savo viziją Lietuvoje?

Tai, kad Lietuva neturi savo valstybinės strategijos, liudija faktas, kad nėra jokio plano, kaip pasipriešinti Briuselio patvarkymams, kad buvo atidarytos durys imigrantams į Lietuvą. Juk neseniai išgyvenome imigrantų invaziją iš SSRS, tai negi dabar prieš naują invaziją užsimerksime?

Ar yra jūsų akiratyje tokių asmenybių, kurioms iš esmės rūpėtų Tėvynės reikalai?

Net Sąjūdžio laikais jo atstovai tik augo kaip asmenybės. Bet tuo metu buvo tam palankios sąlygos, o dabar jų nebėra.

Mane tiesiog pribloškė žinia, kurią prieš kelias dienas pranešė premjeras Algirdas Butkevičius, kad Lietuvoje tik 20 proc. žmonių susimoka jiems paskirtas baudas. Tai liudija, kad žmonės nepasitiki savo valstybe ir ją nuolatos apgaudinėja, kad gyvena kaip klajokliai.

Nereikėtų pamiršti dar ir to, kad esame sumušę visus rekordus savižudybių ir nužudymų skaičiais. Tai vėlgi parodo, kad absoliučiai sunaikinta terpė valstybės kūrimui.

Ko gero, kad visi atsitokėtų, mus, kaip valstybę, galėtų išgelbėti tik kokia nors auka už Tėvynę. Gal turi kažkas labai reikšmingai žūti. Galbūt taip, kaip žuvo Darius ir Girėnas, skrisdami per Atlantą į Lietuvą.

Kaip Napoleonas yra pasakęs, kol ant žemės nesužiba kraujas, žmonės nieko nesupranta.

Tai gal dar kažkas iš Sąjūdžio veteranų galėtų imtis tautos gaivintojo misijos?

Kažin. Kas dabar galėtų pažadinti jaunimą, kuris tik anonimiškai reiškiasi kompiuteryje?

Padėtis yra tragiška. Pabaigos pradžia. Gal galima būtų gelbėtis humoru ir pasijuokti iš to, ką dabar išgyvename, kad štai tokia – mūsų mylimos tautos lemtis?

Kaip jums atrodo, ko, be valstybės strategijos, mums visiems dar stinga? Ko nesuvokiame?

Santarvės. Visos tautos, kurios galvoja apie savo išlikimą, tai puikiai suvokia, o Lietuva kažkodėl nuo pat pradžių pasirinko tarpusavio priešų ieškojimo ir keršto kelią.

Juk pirmąją emigracijos iš Lietuvos bangą sukėlė būtent moralinis teroras, tik vėliau jau žmonės ėmė emigruoti dėl ekonominių priežasčių.

Dabar einu Vilniaus Klaipėdos gatve, pačiame centre, o automobiliai jos perėjoje praleidžia tik vieną žmogų. Juk anksčiau šioje gatvėje buvo šaligatviai pilni žmonių.

Nueinu į biblioteką, o ten keliose didžiulėse salėse – gal tik šimtas žmonių. Klaipėdos universitete anksčiau buvo dešimt tūkstančių studentų, o dabar – tik penki. Gal po kelių metų jį iš viso teks uždaryti arba suvežti jaunimą iš Bangladešo, kad mokytųsi už Europos Sąjungos pinigus.

Gal vis dėlto baikime pokalbį linksmesne gaida.

Pasijuokime. Saulė šviečia. Vasara ateina.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
42 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
ai ai ai

ir vėl tik verkšlenimai. Kaip gerai buvo, kokie geri buvom, kai kūrėm Garbačiovo „perestroikos’ sąjūdį su Ozolu ir kaip dabar viskas blogai, kai tas sąjūdis buvo Landsbergio pagrobtas ir nuvairuotas link atsiskyrimo nuo okupantės Rusijos.
Vėlgi, nei žodžio apie Vagnoriaus-Čiubaisos „šoko terapiją”, kuria gydoma tauta bėgo iš Lietuvos, kol „prichvatizatoriai” kūrėsi sau „laukinį kapitalizmą”. Nieko esminio, tik pliurpaliukai.

ai ai ai

va, dar ir trylikos žmonių aukos ar pusės milijono išstumtų iš Tėvynės, pasirodo, buvo per maža. Gal reikia 6 milijonų Holokausto, kurie buvo paaukoti kuriant Izraelį? Bet žydų pasaulyje apie 30 milijonų, jei ne daugiau, o mūsų tik apie keturis. Apie kokią dar auką svajoja šis pilossopas?

abc.

reikia kad magnolija pasidarytu viesai charakiri .

Apuokiukas

Nežinau, bet man A. Juozaitis niekad nepatikdavo…

Diedukas

Jei paaukotume visą tą „šušarą” jojančią Tautai ant sprando (sąrašas būtų kilometro ilgio) ir grįžtume į Sąjūdžio laikus (nekartojant esminių klaidų) gal ir išgelbėtume Lietuvą. Deja, tai iš fantastikos srities…

nieko

Naujo nepasake ,,vis tas pats per ta pati girdisi ,kadbega zmones ,kad viskas blogai …O kodel niekas nieko nedaro ,kad butu gerai?Visi tik paraso straipsniukus ,paklaba ir viskas tuom viskas ir uzsibaigia.Daugumaizmoniu Lietuva mirusi po Garliavos mergaites isnesimo prievarta.Bet ardaro kas nors ka nors del tos mergaites ,kad ji galetupamatyri savo senelius is kuriu ja isnese?Niekam niekas nerupi,o cia labai didelis sprogimas buvo zmoniu sirdyse ,ka pamate ta ankstu ryta per tv ta pogroma,kad zmones pasibaisejo savo valstybe ir pradejo dar labaiu emigruoti.

mama iš kaimo

Nežinau, ar komentatoriai prisimena Sąjūdžio pradžią, aš prisimenu. Visus tuos ketvirtį amžiauas tik ir tepliurpia visi, kas netingi, kaip jie kūrė Sąjūdį. O tie trys, kurie tikrai jį kūrė – Juozaitis, Ozolas ir Vaišvila vieninteliai, kurie jo nesisavino. Jau vien šitai pasako apie žmones pakan kamai daug, net nekalbant apie jų didžiulius darbus. Ir tai, kad nei vieno iš jų seniai nėra šitos užgrobtos ir išprievartautos Tėvynės valdžioj, apie jų kilnumą, patriotizmąir dorą liudija labiau, negu šimtai kalbų ir straipsnių, kreipimųsi „Į Tautą” iš balkonėlių ir salių, negu šimtai liaupsinančių laidų su Miliūte ar Jakilaičiu, kuo taip turtingi kiti. Pagarba Arvydui. Kažkada su draugais svajojome, kad jei jau lemta turėti Lietuvai prezidentą, tai juo turi būti Arvydas, na, gal ir… Skaityti daugiau »

nors ir liudna, bet tai tiesa

prasideda pabaigos pradzia. Nugalejo globalizmas, istautinimas, vertybiu naikinimas, cinizmas, korupcija ,viesas melas, smegenu plovimas… Ir tai daro ne kokie nors blogieciai rusai. Tai daro savi.

komunistai: Juozaitis, Ozolas...

tokie komunistai ir lėmė, kad dabar valdo didžiausi nusikaltėliai: kolaborantai komunistai.
nes nėr didesnio nusikaltimo, kaip kolaboravimas su okupantu.
ir nematyti blogio šaknų – tai arba aklas kačiukas, arba piktybiškas.
nėra aklas tas Juozaitis, vadinasi – piktybiškas…

Turim auka!

Pedofilu ir valstybes isniekinta mergaite.Kuri buvo viesai aukojama vardan kriminalyzuotos politikos ir teisesaugos ramybes.Kol kriminalyzuota politika ir teisesauga nepasikeis nei MES,nei Prezidebte nei kt.AUKA nieko nepakeis!!!!!!!

Bolekui nepavyksta isprovokuoti karo

Tai padaryti bando kiti Juozai,Paulai,Sysai,Burokai ir kt.nieksai isniekine Lietuva ir valstybe!

Adamkyzmo laikais

Pavyko gerai uzvsldyti Lietuva nieksams!O Tauta paversti savi vergais.Bet…Biblijoje rasoma jog ko negali padaryti zmobes padarys Dievas!!!Kondratjevas jau gavo savo pirma porcija nuo Dievo!!!

Juozapas

Nebūtina turėti filosofo regalijas, kad suvoktum ko reikia Lietuvai išsaugoti, atgaivinti. Nesu Juozaičio fanas, bet minčiai, kad vienas Gelbėtojas nieko nepadarys. Nepadarys ir su „komanda”. Tas autoriaus minimas 100 as žmonių turi būti ne vaduko padcholujai, bet savarankiškos, išmintingos ir kūrybingos asmenybės. tik kolegialiai valdoma, horizontali struktūra gali įvykdyti persilaužimą. Kol Sąjūdis veikė kolegialiai, kol judėjimo neuzurpavo Tėtė, tol Sąjūdis veikė labai efektyviai. Judėjimas yra tiek vertingas kiek sugeba įtraukti plačiąją visuomenę. Kuomet dauguma piliečių masiškai kažkuo prisideda prie bendro reikalo -tuomet tas virsta nenugalima jėga. Sąjūdžio klestėjimo metu buvo įtraukta didžioji visuomenės dalis. Kas kuo galėjo tuo prisidėjo -kas platino spaudą, kas tiesiog pavežėdavo savo žiguliuku kažką kur reikia, kas sumuštinius darė. Pakanka po nedaug, bet svarbu jog triūstų… Skaityti daugiau »

taip, reikia aukos

galėtų pora komunistų ministrų pasiaukoti ir pasikarti: pvz olekas su bernatoniu.
dar KT pirmininkas žalimas tiktų į kompaniją.

Diedukas

Pritariu Juozapui dėl „mesijo”. Jei koks ir apsireiškia, (patapo madinga cituoti Šv. Rąštą) turi prisiminti kaip Kristus bažnyčios hierarchus ragino aukotis bendram labui: „Kas trokšta būti pirmas, tebūna paskutinis ir visų tarnas…” (Mk 9, 35)

Bryzas

Čia ta pati Birutė Vyšniauskaitė, dėl kurios Tiesos žmonės dovanojo VSD raskladūškę? Kuri 2006 m. apšvietė tautą apie keistas pulkininko V.Pociūno žūties aplinkybes, bei tais pačiais metais „paviešino” J. Abromavičiaus „žudikus”?

tovariščius Juozaitis jau pasiaukojo

vardan KGB-isto, komunisto AMB per seimo rinkimus 1992 m. pasiaukojo.
ir toliau daug aukų padarė Komunistų partijai – kad KP galėtų laisvai ir nebaudžiamai vogti, vaikus prievartauti ir lietuvius smaugti.
Šlovė pasiaukotojui Juozaičiui !!

už akių

Pilietinio karo nebuvo , kadangi susitarė,kad nebus liustracijos ir dekagėbizacijos,tad liko Lietuvai vadovauti tie ,kas ir vadovavo .Išdavoje turim Tėvynę tokią ,kokią turime.

arvis

reiškiu pagarbą šiam iškiliam žmogui..nekeista,kad atsiranda jį niekinančių komentarų,dabar madinga dergti ant nepritapusių prie vagių valdžios,šakalai bando įsiteikti šerchanui,matyt,užima „geras „pareigas”..
Tiksliai pasakyta,kad Juozaitis,Ozolas ir Vaišvila kūrė sąjūdį,o patriarchas pasisavino,kaip pasisavino kažkada laiškus…Prievarta į tautos istoriją neįeisi,čia abiem-tėvukui ir anūkui

močiūtė to arvis

tai turėtum reikšti pagarbą KGB. Nes ne Gorbačiovas sugalvojo „perestroiką”, o KGB strategai su Andropovu. Gorbis nusprendė atkurti „socializmą su žmogišku veidu”. Ir jam talkino stropiausi komjaunuoliai. Vaišvila net tiesiai iš Dubnos – atominės bombos kūrimo instituto buvo atsiųstas. Visi komjaunuoliai ir kiti sąjūdžio 35 aktyvistai gavo savo užmokestį – seimo nario atlyginimo rentą iki gyvos galvos. Ko jiem daugiau reik? Gali sau sėdėti ir romanus kurti ar rašinėt prieš Prezidentę kaip Z.Vaišvila. Šias rentas A.Paulauskas, būdamas Seimo pirmininku, išplėtė dar į visą Auksčiausiąją tarybą. Dabar turime ant galvos apie 150 išlaikytinių su rentomis net jų našlėm ir našlaičiams.
Tad jei yra nepatenkintų tuom, kur nuvedė sąjūdis, tai gal laikas kelti klausimą dėl šių rentų panaikinimo?

Beta močiūtei

Gera mintis. Gal tikrai kelkite? JE gi turi įstatymo iniciatyvos teisę. Zigmui Vaišvilai tai nebūtų problema, jis rentos neima, bet štai stiprūs ir sveiki ponai Jonas Šimėnas ir Saulius Pečeliūnas rentos netektų. Ir abiems tektų eiti dirbti, mokėti mokesčius ir pelnytis duoną kasdieninę iš prakaito savo. Tikrai gera mintis.

Šv.Kaimo Jurgis - mamai iš kaimo

Z.Vaišvila nesisavino?
Leiskite nusijuokti, gerbiamoji.
Šis Prezidentės „biografas” nieko daugiau ir nedaro, kaip savinasi sąjūdį kiekviename savo straipsnyje.
Tačiau jei norite daugiau sužinoti kokius savo paties biografijos faktus slepia pats Z.Vaišvila, įsiveskite į google kelis žodžius: Vaišvila tepa, kuom pats kvepia. alfa. Taip sužinosite, kad savinosi ne tik sąjūdį:)

alfa

KGB generolo globotinis? Redakcijos duomenimis, ypač artimas Z. Vaišvilos tėvo bičiulis buvo KGB generolas Romualdas Marcinkus, SSRS KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos 19-ojo skyriaus viršininkas, kuris be viso kito kuravo ir tuometinį KGB rezidentą VDR Vladimirą Putiną. Generolas R. Marcinkus ėjo vadovaujamas pareigas LTSR KGB prieš pat nepriklausomybės atgavimą, vėliau jis dirbo skandalingajame koncerne EBSW dabar teisiamo Gintaro Petriko saugumo konsultantu. Yra duomenų, kad studijų metais Z. Vaišvila, jei ne gyveno, tai bent ne kartą galimai buvo apsistojęs generolo bute Maskvoje. Alfa.lt pasiteiravus Z. Vaišvilos, ar jis gyveno Maskvoje pas generolą, šis atsakė trumpai: „Studijų Maskvoje metais aš gyvenau Dubnoje, 130 km nuo Maskvos, taip pat bendrabutyje Vilniuje. Toks būtų mano atsakymas.“ Paklausus, ar pažįsta generolą R. Marcinkų, Z. Vaišvila staiga… Skaityti daugiau »

alfa2

„Oruvos“ turto „prichvatizavimas“? Istoriškai Lietuvos „vilties prezidento“ verslo voratinklis pradėtas megzti 2001 metais. Mažeikių dyzelinių variklių gamintojai AB „Oruva“ (1500 darbuotojų) buvo iškelta bankroto byla. Tuo metu bendrovė su Lietuvos valstybės garantijomis buvo gavusi 100 tūkstančių dolerių paskolą iš vieno Vokietijos banko. Beveik visas bendrovės turtas buvo įkeistas už šią paskolą. Taip pat „Oruva“ buvo pasirašiusi kelias lizingo ir faktoringo sutartis su „Parex lizingu“, kuriam vadovavo Z. Vaišvila. „Oruva“ buvo skolinga „Parex lizingui“ apie 2 mln. litų. Pagal įstatymą pirmiausia parduodant dar likusį bankrutavusios įmonės turtą turėjo būti sumokėti pinigai valstybei, tiksliau, Finansų ministerijai, kuri buvo laidavusi įmonės paskolą Vokietijos bankui. Tačiau Z. Vaišvila buvo pirmesnis. „Oruvos“ bankroto administratoriaus įgaliotinis A. Dvelys perdavė įmonės nekilnojamąjį turtą už daugiau nei 15,5… Skaityti daugiau »

alfa3

Kaltintas dėl „Parex lizingo“ bankroto „Oruvos“ turtą perėmusios bendrovės „Oruvos Ko“ likimas neilgai trukus, tikėtina, ištiks ir kitą šiuo metu realios lizingo veiklos nevykdančią Z. Vaišvilos vadovaujamą bendrovę „FF lizingas“, kurioje darbo vietą turėjo ir buvęs KGB generolas R. Marcinkus. „Parex“ grupė dar 2000–2002 metais apkaltino Z. Vaišvilą sudarius bendrovei nuostolingų ir rizikingų sandorių, taip pat sąmoningai blogu bendrovės valdymu, kuris nulėmė jos bankrotą. Kaip teigė „Parex“ grupės interesams atstovaujantis advokatas Arūnas Šidlauskas, 2002 m. Z. Vaišvila vienasmeniškai sudarė sandorį, kuriuo perleido 100 proc. bankrutuojančios bendrovės „Oruva ir Ko“ akcijų, kurias valdė „Parex lizingas“, už 10 000 JAV dolerių. Nors vien per 2002 metus „Oruva ir Ko“ įsigijo turto už 9 mln. litų. Z. Vaišvilos sprendimais už beveik 7 mln.… Skaityti daugiau »

gudi giria

Jau pries atgimima buvo kurpiamas Lietuvos naikinimo planas,kas masto isvadas gali pasidaryti patys ir buvo telkemi klastunai.v.Landsbergio poelgiai is pat pradziu buvo labai keisti aisku,jis lavyravo,kad neissifruotu ir telke aplink save vienmincius ir kodel,jis uzsigeide Lietuvos zeme parduoti,jau tada buvo aisku,kad,tas zmogelis ne Lietuvai dirba.

Šv.Kaimo Jurgis

Atkreipkim dėmesį: !!!!!!!!!! „Redakcijos duomenimis, ypač artimas Z. Vaišvilos tėvo bičiulis buvo KGB generolas Romualdas Marcinkus, SSRS KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos 19-ojo skyriaus viršininkas, kuris be viso kito kuravo ir tuometinį KGB rezidentą VDR Vladimirą Putiną.” !!!!!!!!!! Štai tau, Jurgi, ir kepurė!!! Štai kokius turim generolus!!! Marcinkus vadovavo net pačim Putinui!!! Tik kada? Ar kai ans dirbo Drezdene su STASI, ar kai rašė disertaciją kaip resursais ekonomiškai okupuot ES? „Generolas R. Marcinkus ėjo vadovaujamas pareigas LTSR KGB prieš pat nepriklausomybės atgavimą, vėliau jis dirbo skandalingajame koncerne EBSW dabar teisiamo Gintaro Petriko saugumo konsultantu.” Štai turim Marcinkų ir EBSW, ir PAREX, belieka surasti jo ranką mūsų Seimo Nacionalinio saugumo komitete, kurio vadovas A.Paulauskas siekia panaikinti GYNYBOS KOMITETĄ ir permest gynybą SAUGUMO… Skaityti daugiau »

auka

lai signatarai paaukoja savo rentas. Tai išgelbėtų bent dalį skurstančios Lietuvos.

girdėjot?

latviai iš trijų blogybių – ruso Dolgopolovo, žydelio Levito ir „žalio” Vėjuonio išsirinko mažiausią blogybę – žaliųjų partijos atstovą Vėjuonį.
Levitas siekė pakeisti Latvijos įstatymus pagal Žydų kongreso kuruojamo Strasburo Žmogaus teisių Tarybos siūlymus, Dolgopolovas siekė pakeisti Latvijos istoriją į suderintą su Rusijos istorikų versijom ir „glaudaus bendradarbiavimo” su Rusija, O Vėjuonis, kaip žaliasis, yra tarsi vidurys tarp abejų.
Štai kuom baigėsi Latvijos sąjūdis. Antrojo NEPO laikotarpis baigėsi. Kažkas, matomai, už Latvijos sienų padeda atrenkti kandidatus.

Pas mus kelias

dienas dėl remonto nebuvo elektros,tai gatvės vaikai buvo be kompiuterio.Kiek daug šviesos atsirado jų galvose.Jie labai daug skaitė.

Letas Palmaitis

Dėl „pilietinio karo” Gruzijoje, kur „30000 savų išsipjiovė”, kažkaip girdžiu pirmą kartą, nors Kaukazu domiuosi jau senokai ir žinau, kad Gruzijos viduje būta (ir tebėra) antagonizmo (analogiškai kaip Lietuvoje). Užtat gerai prisimenu sovietinius istorijos vadovėlius, kurie sovietų okupaciją vadino pilietiniu karu Lietuvoje. Savaime aišku, tame „pilietiniame kare” laimėjo valstiečiai ir darbininkai, visokių paleckių vadovaujami. Pagirtina, kada priešinamasi autokratijai. Tačiau požiūis, neva demokratija ir diktatūra – vieno lygmens sąvokos ir yra priešingybės, rodo, kad galbūt ir autokratijos suvokimas menkas. Užtenka paskaityti komentarų, kad suvoktum, jog „kiekviema namų šeimininkė” įsitikinusi, kad demokratija tai teisingumas (vėlgi banaliai suptantamas) ir dar su meduoliais (maždaug „visų valdžia, kuri rūpinasi manimi”). Filosofui derėtų žinoti, kad demokratija yra bandymas derinti interesus balsų dauguma iš anksto suderėjus tam… Skaityti daugiau »

To gudi giria       2015-06-3 17:53

Jau 2003 metais V.Landsbergis kalbėjo apie žemės pardavimą.
Jei įdomu, nuspauskite nuorodą, kurią įkeliu ir pamatysit kas tada ką kalbėjo…ir kaip balsavo priimant Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr.IXP-1118

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/oldsearch.preps2?Condition1=200633&Condition2;=

Tadas

Vietoj to ,kad tauzyti,imtu ir pasiaukotu ponas Juozaitis,kad ir Kalantos pavyzdžiu.

Kritikas Pikčiurna

Komentatoriai labai keistai supranta auką. Vienas siūlo kitiems aukoti rentas, kitas – autoriui pasiaukoti, kaip R.Kalantai… O juk auka yra asmeninis apsisprendimas. Apsisprendimas bent jau gyventi savo galva ir veikti taip, kad kitam padėtum ir sulauktum bendraminčių paramos bei tokios pačios nesavanaudiškos aukos… O komentatoriai kalba taip pat, kaip daro mūsų valdžios – aukoja kitus, ypač silpmiausius, ir pačią Lietuvą vardan savo naudos, kuria kažkodėl vadina viešu interesu. O tikrą naudą, kaip visada, pasiima trečia jėga – okupantai. Ir nesvarbu ar tie okupantai okupavo tiktai mūsų žemę ar okupavo mūsų protus ir gebėjimą laisvai mąstyti bei pasiaukoti… Nors apie 70 nuošimčių save laiko katalikais ir nuolat meldžiasi bei aukoja mišias už Kristaus auką… Bet sunkiausiai sekasi vardan didesnio tikslo paaukoti… Skaityti daugiau »

Juozaitis- sistemos tarnas!

Juozaitis- LTOK viceprezidentas daugeli metu.Spekite,kokia jo alga….nepatikesite…nugriusite .. ..ltok.lt

Kritike Pikčiurna,

ar pats suprantate, ką parašėte: „[…] aukoja mišias už Kristaus auką…”?

Kritikas Pikčiurna

Sutinku, kad daugelis aukoja mišias už savo ir savo artimųjų išganymą, nuodėmių atleidimą, tarsi pirktų kuo geresnį bilietą į pomirtinio gyvenymo teatrą…
Bet ar apie tokius Kristaus, kaip žmogaus, aukos motyvus kalbama Biblijoje?

Kritikas Pikčiurna

Tarp laisvės, pareigos ir aukos yra labai sudėtingas ir prieštaringas ryšys. Ir man, šiais liberalizmo laikais, kyla klausimas ar laisvės paradigma negimė ir posakio: „duok durniui kelią…”? O iš ko kilo aukos paradigma?

Kritikas Pikčiurna

P.S.
O kaip laisvė dera su žinojimu ir patirtimi?
Su pareiga lyg ir viskas aišku – ši paradigma kilo iš nuostatos: „bosas visada teisus…”.
O iš ko kilo aukos paradigma?
Iš naivumo, tikėjimo, pasišventimo, žinojimo, meilės ar nevilties…?
O ar kas nors aukojasi iš pareigos? O gal iš pareigos aukojami tik kiti?

Kritike Pikčiurna

Jūs visai nieko nesuprantate, apie ką rašote…
Intelektas lyg ir suaugusio, bet mintys tai šeštoko…
Nieko naiviau dra neskaičiau: „O ar kas nors aukojasi iš pareigos?”

bronius

kai perskaitau drg. juozaičio pavardę, pirma mintis šauna žodis „atėjūnas”. Čia jis taip apie tada būsimą Prezidentą Adamkų.

mr hary

Labas rytas visiems, šiame pasaulyje, Esu apie tai, kaip man buvo išgelbėti ponia liudytojas Smith Jane Kai buvau sukčiavimas, kaip taikos viltis. Tai nėra iš Dievo dovana. Tai yra dovana, kad tik mes, gali duoti yra viena su kita. Ir p Haris, aš gyvenu JAV, aš naudoju tai vidutinio visiems skolininkams sakė būti labai atsargūs, nes ten Dodgers visur. Prieš kelis mėnesius šiek tiek finansiškai buvo įtempti, nes mano nevilties, man buvo apgauti keletą interneto skolintojų. Aš beveik prarado viltį, kol tikinčiųjų dieną, aš rasti postą Jane Smith, kuris buvo privati ​​paskola pasiūlyti. Aš įsidrąsino ir parašė jį savo elektroninio pašto adresą ir pasakė jam, kad aš buvo solidariai apgauti anksčiau, ji privertė mane suprasti, kad gyvenimas prasideda nuo žmogžudystės,… Skaityti daugiau »

42
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top