Po skambaus JAV ir Rusijos prezidentų liepos 16 d. susitikimo Helsinkyje, kuris nedavė jokių konkrečių rezultatų, lietuviškos diplomatijos stajeris Vygaudas Ušackas DELFI portalo „Nuomonių ringe“ paskelbė savo komentarą ir tezes apie „6 žingsnius, kurių turi imtis Lietuva“.
Šiame V. Ušacko komentare labiausiai abejotinas jo keliamas strateginis tikslas: mums reikia prisidėti prie „sisteminės rezistencijos“ Donaldo Trumpo „neatsakingai šoumeniškai“ politikai. Esą prieš D. Trumpą reikės veikti išvien su JAV Kongresu ir kažkokia „ekspertine bendruomene“, su Pentagonu ir Valstybės departamentu. Taigi, tarpvalstybiniai ryšiai, anot V. Ušacko, su JAV būtų palaikomi apeinant JAV administracijos vadovą, o iš esmės — valstybės vadovą. Nelaukiant, kol ši tezė bumerangu atlėks į Lietuvos URM langus, reikia iškelti skydą.
Palikime nuošalyje klausimą, kokio vertinimo nusipelnė D. Trumpas, ir pagalvokime: kokios „lietuviškos strategijos“ geidauja V. Ušackas? Juk jis nusižengia pamatiniams mūsų diplomatiniams kanonams, turint omeny strateginę JAV reikšmę mūsų Lietuvos nacionaliniam saugumui. Taigi, ši pozicija labai pavojinga, o mažų mažiausiai – keista.
V. Ušackas norėtų su JAV bendrauti taip, kad būtų apsieinama be JAV prezidento. Net Vokietijos ar Prancūzijos valstybės ir diplomatijos vadovai sau tokių dalykų neleidžia. Jau nekalbant apie mūsų prezidentę D. Grybauskaitę.
Čia lyg netyčia žengiamas žingsnelis atgal ir pareiškiama, kad V. Ušackas tikina, jog ES ir JAV atžvilgiu „per ateinančius trejus ar net septynerius“ D. Trumpo prezidentavimo metus reikės laikytis „subtilios, principingai pragmatiškos“ politikos. Taigi, V. Ušackas numato, kad su šiuo, „šoumenišką“ politiką vykdančiu JAV prezidentu Lietuvai teks turėti reikalų. Po pirminių teiginių – atgal. Tai prastas tenisas. Kažin ar V. Ušackas, dalyvaudamas „sisteminėje rezistencijoje“ prieš JAV prezidentą ir administracijos vadovą, nenorėtų papildomų įtampų tarp JAV ir kai kurių įtakingiausių Europos Sąjungos šalių?
Taigi, labai prastas tenisas. Apie politikos galimybę su kažkokia rezistencija prieš D. Trumpą vargu ar kalbėtųsi rimtoje Europoje. O dabar pažvelkime į kitus principinius momentus.
1. Ar V. Ušacko pretenzijos pagrįstos
Plika akimi matoma, kad D. Trumpo interpretacijos Helsinkio susitikime dėl Rusijos kišimosi į JAV rinkimus skiriasi nuo oficialių ataskaitų, kurias skelbė JAV kontržvalgybos tarnybos.
Nepaisant to, kad D. Trumpas savo pareiškimus Helsinkyje jau čia pat mėgino koreguoti, akivaizdu, kad yra rimti nesutarimai tarp JAV institucijų, o JAV viešojoje erdvėje – netgi kaltinimai JAV prezidentui nelojalumu savo valstybei. Bet ar tai reiškia, kad Lietuva turėtų kištis į tas JAV vidaus kovas? Mokyti amerikiečius demokratijos?
Ką jau kalbėti — ne. O tuo labiau nereikėtų angažuotis vienai iš pusių ir užsiimti kažkokia „sistemine rezistencija JAV viduje“ ar tarptautiniu mastu. To negalima daryti, net jei tai būtų mėginama grįsti mūsų nacionalinio saugumo interesais. Mes juk nedalyvaujame JAV demokratų internacionale, nepritariame ir Europos subjektams, kurie jaučiasi tokio neoliberalaus internacionalo filialais.
Kitas esminis dalykas – „tarptautinėmis taisyklėmis paremta pasaulio tvarka“. Čia jau V. Ušackas visai paleidžia kamuoliuką į užribį. Jis neteisingai primeta D. Trumpui, kad šis nepasmerkė Krymo aneksijos. Juk ir V. Putinas pakomentavo, kad D. Trumpas kėlė klausimą dėl Krymo. Taškas. Žinoma (ir tačiau) Rusijos pusė šias esą pretenzijas atmetė. D. Trumpas ne vieną kartą viešai teigė, kad Krymo aneksija ir Rusijos agresija Ukrainoje yra „katastrofa“ ir kad tokią katastrofą leido Baracko Obamos administracija. D. Trumpas aiškiai nepripažįsta Krymo aneksijos legalumo.
Dar daugiau. D. Trumpas aiškiai nelinkęs pritarti, kad Kremlius turėtų kažkokią naudą iš įvykdytos agresijos. Tai reiškia, kad jis laikosi „pasaulio tvarkos“. Dar vienas taškas.
Kokių taisyklių nori V. Ušackas? Jis teigia, kad sankcijų Rusijai reikia atsisakyti, kai bus įvykdyti „Minsko susitarimai“. Tačiau, pirma, dalis ES sankcijų yra siejamos su Krymo aneksija (apie tai V. Ušackas tyli), antra, Minsko susitarimai nėra nukreipti į agresijos pasekmių panaikinimą. Tai greičiau Vokietijos ir Prancūzijos nuolaidos agresoriui, siekiant paliaubų. Minsko susitarimai niekaip neįpareigoja nei Lietuvos, nei kitų ES valstybių narių.
Koks bebūtų „kaltas“ sankcijų srityje D. Trumpas kadencijos pradžioje, dabar jis labai aiškiai palaiko netgi sankcijų plėtimą. (Tuo tarpu didelė dalis ES valstybių narių linkę su Kremliumi laikytis „business as usual“ principo, o sankcijų ES viduje vis siūloma nebepratęsti, nekeliant jokių sąlygų.)
Kita vertus, priekaištai D. Trumpui dėl diktatūrų rėmimo skamba keistai, nes ES didžiosios šalys pačios palaiko agresyvųjį Iraną. V. Ušacko siūloma „principingai pragmatiška“ politika yra daugiau negu prieštaringa.
Kaltindamas JAV prezidentą neprincipingumu dėl „tarptautinių taisyklių“, V. Ušackas pats didelio principingumo nedemonstruoja.
Žinoma, pagirtina, kad pragmatinių Lietuvos interesų jis nepamiršta. Ir teigia, kad Lietuvos nacionaliniai interesai „bus aukščiau visko“.
Dabar, kai D. Trumpo prezidentavimo metais išryškėjo JAV ir ES problemos?
2. Apie ES ir NATO santykių darną
Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė Helsinkio susitikimo išvakarėse vykusiame NATO šalių vadovų susitikime padirbėjo dėl JAV ir didžiųjų ES šalių strateginio sutarimo, pasitarnavo ES ir JAV strateginio aljanso išsaugojimui. Šis gyvybinis Lietuvos ir kitų šalių interesas buvo apgintas realiais diplomatiniais veiksmais. Ir ateityje tai turės būti Lietuvos užsienio politikos prioritetinis principas.
Tačiau V. Ušackas šiai situacijai ir mūsų nacionaliniam interesui jokio dėmesio nė neskiria. Jis tik užsimena, kad šiais „giliausių geopolitinių permainų metais“ reiktų išlaikyti ES ir JAV aljansą. Dar daugiau – šiose įtampose jis siūlo remtis pirmiausia Europos Sąjunga, o ne NATO.
Jis jau yra sakęs, kad esą nereikia gąsdinti suvereniteto praradimu. Bet kaip ginti suverenitetą – tai juk kasdienis darbas? Beje, apie šalies konstitucinius principus ir Tautos suverenias galias, skirtingai nei prezidentė D. Grybauskaitė, jis retai prabildavo. Lietuviškas pilietiškumas dažniausiai baigdavosi ir tebesibaigia šia pozicija: mes, nenuilstantys Europos institucijų biurokratinimo ir integravimo žaidėjai, padėsime stiprinti „lietuvybę su Lietuvos vėliava“. O kaip bus su pačia valstybe? Lietuvos valstybe?
Tiesa, labai gražus teiginys: „Neįsivaizduoju, kad kada nors olimpiadoje vietoj ES valstybių žygiuotų viena ES su viena vėliava. ES, mano manymu, yra ir išliks tautų sąjunga.“ Tik kažin kodėl tas teiginys primena nesenus laikus: SSRS imperijoje Lietuva taip pat turėjo savo vėliavą.
V. Ušacko eurofederalizmas, kuris remiasi prancūzo Emmanuelio Macrono įsitikinimu, kad (citata) „Prancuziškoji kultūra yra mitas, ji neegzistuoja“, yra niūri perspektyva Lietuvai. Visa kita – taip, prašome, o ypač Europos Sąjungos „intervencinės karinės pajėgos“. Žodžiu, reikia kurti lygios gretos karines pajėgas šalia NATO? V. Ušackas mano, kad šitai NATO nesusilpnins ir kad tai nebus lėšų švaistymas. Ar tai sukeltų griūtį problemų tarp nacionalinių valstybių, o ir ką imtų reikšti NATO kolektyvinė gynyba? – visai neaišku.
Pati žalingiausia makroniška V. Ušacko nuostata – tai entuziazmas dėl „dviejų greičių“ Europos. Pirmojo greičio ES branduolyje jis nori matyti ir Lietuvą. Ambicijos, deja, neatitinka amunicijos. Kita vertus, kokios būtų pasekmės susipriešinant „senajai“ ir „jaunajai“ Europai, kokios būtų demokratinio pasipriešinimo tokiai inžinierijai bangos? Nei klausimo, nei atsakymo. Tiesa, to gali klausti Europos „populistiniai nacionalistai“ – ten nustumtas tas klausimas.
Preliminari išvada. Po viso šito, ką gi V. Ušackas turi omeny kalbėdamas apie Lietuvos piliečių vertybinį stuburą? Pilietiškumą ir lietuvybę? Nebent galvoja apie abstrakčią piliečių gerovę, kaip jau darė ne viena (kad ir Darbo) partija: esą pagal pragyvenimo lygį greitai pasivysime Airiją. Kokia puiki blizgė rinkėjams.
4. Trys išvados vietoj šešių siūlymų: 1) V. Ušackas, demonstruodamas eurofederalistinį entuziazmą, metė šalin net profesinius diplomato įgūdžius; 2) V. Ušacko siūloma politika griautų strateginius santykius su JAV, silpnintų transatlantinį bendradarbiavimą ir galėtų kelti visai nereikalingų problemų su NATO; 3) V. Ušackas savo siūlymus apibūdina kaip nacionalinio saugumo politiką, tačiau yra visai priešingai – būtent jie ir kelia problemų nacionaliniam saugumui. Silpnų vietų V. Ušacko pozicijoje daug. O kaip su stipriomis? Kelias pabrėžčiau: pasiūlymai dėl teritorinės gynybos stiprinimo, pilietiškumo ugdymo.