Jūsų dėmesiui siūlome Veidaknygėje paskelbtus sociologo dr. Andriaus Švarplio komentarus apie „Laisvės pikniko“ organizatoriaus ir „Laisvės televizijos“ kūrėjo Andriaus Tapino bandymus kėsintis į kitų žmonių žodžio, minties ir sąžinės laisvę ir daryti jiems ir jų darbdaviams politinį bei psichologinį spaudimą.
Andrius Tapinas. Socialiniai tinklai apnuogina*
* Daugiau apie tai skaityti DELFI.lt publikacijoje „Švietimo pagalbos asociacijos prezidentės požiūris į smurtą prieš vaikus: užaugom gavę į uodegas ir tapom žmonėmis“.
Andrius Švarplys. Reikia priešintis tokiai naujajai minčių policijai
Reikia priešintis tokiai naujajai minčių policijai. Visiškai akivaizdus metodas: sukeltoje viešojoje bangoje daryti politinį spaudimą.
Atkreipkit dėmesį: žmogus jau ištrynė savo pasisakymus, tarsi čia būtų nusikaltimas ir prokurorai jau beldžiasi į namų duris. Dabar jau turės atsiskaityti savo darbovietei.
Atkreipkit dėmesį, kaip mėgaujamasi politiniu spaudimu: šeštadienio vakaras, o Kauno rajono savivaldybė jau atsakinėja!
Kas gali atsilaikyti tūkstantinės minios psichozei?
Kas apgins konstitucinę tėvų teisę ugdyti savo vaikus? Valstybės funkcija yra garantuoti savo piliečių (įskaitant vaikų, jeigu kam neaišku) saugumą, o ne nurodyti kaip tėvams auklėti savo vaikus. Ir tuo turėtų būti viskas pasakyta.
Na, ir kokioje padėtyje atsiduria konstitucinė žodžio laisvė, jei politinės institucijos pradeda persekioti savo darbuotojus dėl viešai ištartų žodžių, kurie niekaip nenusižengia įstatymams? (O gal to genderistinio įstatymo tikslas ir yra įvesti tokią žodžio cenzūrą? Parašo specifiškai, kad „negalima mušti vaikų“ ir po to persekioja už „beržinės košės“ paminėjimą? Juk genderizmas ir politinis korektiškumas jau senai įrodė, kad šiai stovyklai įžeidimas kalboje yra žymiai svarbesnis nei realus diskriminavimas).
A.Tapinas realizuoja lygiai tokį patį cenzūros modelį, kokį jau kuris laikas Vakaruose įtvirtino Politinis Korektiškumas: sukurti tokią viešą atmosferą, kurioje tam tikros nuomonės būtų tiesiog represuojamos, žmonės bijotų pasisakyti, nors jie nepasako jokių neteisėtų ar nemoralių dalykų.
A.Tapino veiksmai rodo, kad mes jau atsiduriame padėtyje, kai Konstitucija garantuoja žodžio laisvę, bet facebook‘o veikėjai įsijaučia į prokurorų vaidmenį ir pradeda nustatinėti teisės turinį ir ribas. Kol kas tai – tik socialinis spaudimas. Bet jei procesas bus nestabdomas, persekiojimas taps įstatyminiu. Lygiai tokiu keliu nuėjo Vakarų valstybės. JAV jau kuris laikas įstatymiškai baudžiami krikščioniškų pažiūrų verslininkai, atsisakę, pavyzdžiui, iškepti tortą gėjų santuokos proga; jiems paskiriamos finansinės baudos, bankrutuoja jų verslai.
Joks išsilavinimą, Konstituciją ir save gerbiantis žmogus niekuomet neatsakinėtų į klausimą: „Ar galima mušti vaiką?“. Tai nelegitimus ir amoralus klausimas. Tėvai atsako už vaikų auklėjimą: pagal savo religinius, moralinius ir bet kokius kitus įsitikinimus. Tam naudoja visas, jiems atrodančias tinkamas, priemones. Absoliučiai daugumai tėvų nereikia jokio įstatymo, nurodančio, kas galima/kas negalima auginant vaikus, nes jų prigimtiniai meilės ryšiai diktuoja nesulyginamai aukštesnius standartus nei bet koks įstatymas gali įvardinti.
Valstybė gali ir privalo įsikišti tik tada, kai yra pažeidžiamos vaiko teisės: vaikas akivaizdžiai apleistas, juo nesirūpinama, jis neaprengtas, alkanas, prieš jį smurtaujama. Visa tai aiškiai nustatyta galiojančioje Lietuvos teisėje. Jeigu įstatymo apsauga neefektyvi, tuomet reikia stiprinti atsakingų tarnybų veiklą, o ne visiems tėvams aiškinti, kaip turi auklėti savo vaikus.
Tačiau ko tikrai nėra Lietuvos teisėje ir iš principo negali būti – tai viešųjų veikėjų priskiriama sau teisė per įgytą masinį populiarumą cenzūruoti žodžio, minties ir sąžinės laisvę; daryti viešą-politinį spaudimą darbovietėms ir socialinį-psichologinį spaudimą individualiems žmonėms.
P.S. O tokiems viešiesiems policiniams veikėjams reikia aiškiai pasakyti: taip, „vaikus reikia mušti“, t.y. reikia taikyti visas fizines ir psichologines pedagogines priemones tol, kol jos yra vedamos tėvų meilės ir pareigos ugdyti vaiko asmenybę. Ir netgi sodinti vaikus į kalėjimą, jeigu jie padaro nusikaltimą, už kurį numatyta tokia bausmė.
P.P.S. O viešosios policinės cenzūros paliestiems žmonėms (konkrečiai toms dviem moterims) vertėtų paduoti šituos apsišaukėlius cenzorius į teismą, jeigu jų veiksmai ateityje prisidės prie kokios nors žalos jų darbovietėje dėl cenzoriaus veiksmų.
Andrius Tapinas. Socialiniai tinklai apnuogina 2
Andrius Švarplys. Kiek įstatymas toleruoja socialinėse medijose vykdomą asmens psichologinį ir socialinį spaudimą?
Socialiniai tinklai apnuogina.
Senieji naujųjų komjaunuolių metodai: „Aš tik cituoju, kad nesakytų jog viskas iškraipyta“.
Ir čia pat brutaliai iškraipo, suponuodamas tai, ko žmogus visiškai nesakė. Dar daugiau – savavališkai, populistiškai susiedamas su Kėdainių nusikaltimu: „Saulė neteisina Kėdainių, bet…“; „Saulė realiai mano, kad mušti vaikus yra OK, jeigu tik jų neužmuši.“
Tuo tarpu ponia Saulė pasako visiškai teisingus dalykus:
1) auga nevaldoma karta, kuriai į galva įkaltos „vaiko teisės“ be jokios pareigos ir pagarbos kitam žmogui sampratos. Edukologai turėtų netylėti apie šiuolaikinę padėtį mokykloje, jeigu nenori vėliau susitaikyti su padėtimi, kad privalės dirbti genderistinės minčių policijos atmosferoje.
2) visiškai teisinga, kad tarpukario Vakarų valstybių pedagogikos praktikoje buvo leidžiamos itin grubios fizinės bausmės. „Saulė mano, kad visai neblogai yra mušti vaikus, nes užaugo visa karta ant beržinės košės ir tai vadinosi auklėjimu“ – taip, tai iš tiesų vadinosi auklėjimu. Kiek tai teisinga/kiek ne, yra diskusijos klausimas, bet tai istorinis faktas.
3) tarp „beržinės košės“ ir vaiko užmušimo yra didžiulis skirtumas. Kiekvienam minimaliai racionaliai mąstančiam žmogui tai yra akivaizdu. O naudoti vaiko užmušimo kontekstą yra visiškai amoralus populistinis veiksmas.
Kas dabar apgins p. Saulės teises? Kas teisiškai pažabos populistinę ataką prieš žmogaus asmenį, jo žodžio/minties laisvę, galimas pasekmes darbo rinkoje?
Ponas Andrius Tapinas turėtų pasikonsultuoti su advokatais.
Akivaizdu, kad bręsta teisminė byla, nes reikia suformuoti teisminę praktiką, kiek įstatymas toleruoja socialinėse medijose vykdomą asmens psichologinį ir socialinį spaudimą.