Laima Kalėdienė
Siūlau jau pradėti rūpintis dėl sociologijos įrodytų absoliučių universalijų – visi atėję (arba neatėję) prie balsadėžės savo argumentus suformuluoja trumpai, vienu sakiniu: balsuoju / nebalsuoju / , gadinu biuletenį todėl, kad… Kitaip nebūna.
Todėl siūlau mums visiems, turintiems tvirtą nuomonę dėl prekybos Lietuvos pilietybe, jau dabar pagalvoti ir paleisti į plačią apyvartą aiškiai suformuluotą atsakymą, tiksliau – tezę ar šūkį, kodėl nepritaria, kad Lietuvos pilietybė būtų antra, trečia ar devyniolikta pilietybių kolekcionierių pasuose.
Visi balsuosiantys ar nebalsuosiantys galų gale sau turės trumpai apibendrinti ir pasirinkti:
1) aš prieš dvigubą pilietybę, nes Lietuva nori įbrukti savo pilietybę tiems žmonėms, kurie vieną kartą jos jau atsisakė;
2) aš už dvigubą pilietybę, nes nieko čia tokio, kad žmogus jas kolekcionuoja, juk Lietuvos pilietybė iš esmės nieko nereiškia, nėra jokios atsakomybės ir prievolės;
3) man vienodai, juk biuletenyje neklausia, ar aš už ar prieš pilietybę, klausia, ar tokius dalykus turi spręsti Konstitucija. Taip, ne piliečiams, o Konstitucijai reguliuoti pilietybę, todėl aš už tai, balsuoju už.
Ir panašiai, argumentacija gali įvairuoti, kaip ir balsavimo diapazonas. Todėl labai kviečiu jau dabar galvoti apie agitavimo mechanizmą, laiko dar yra. Mūsų priešininkai dabar yra žingsniu priekyje, nes supergudrus klausimo formulavimas perkeliant akcentą į Konstituciją apgaus daugumą netgi tų, kurie nepritaria antros pilietybės idėjai: juk atrodo, kad biuletenyje teklausiama, ar pilietybės reikalus turi reguliuoti Konstitucija, o kad balsuodami už pritaria Konstitucijos išdarkymui ir išprievartavimui, dauguma tikrai nesuvoks.
Todėl siūlau rimtai imtis spręsti, kaip reikia ruoštis šiai pragariškai išdavystei. Reikia tartis su specialistais dėl kampanijos eigos.
Kiek daug reiškia emocijos, galiu pateikti ir savo pačios pavyzdį. Tikrai žinau, kad absoliuti dauguma dalyvavusių Sporto rūmuose Sąjūdžio suvažiavime 1988 spalį, kai užgiedojo Maironio žodžiais giesmę “Oi neverk, matušėl”, mes visi salėje, išgirdę žodžius “kas tėvynę praras, antros neišmels apgailėjęs”, pašokę iš kėdžių kiek mokėdami pritarėme, tada mes ir vėl prisiekėme Lietuvai.
Gal ir dabar reikėtų, apgalvojus kaip tai būtų paveikiau, priminti tuos žodžius, gal kam nors dar suvirpės širdis? Tautai už gyvybę svarbiau laisvė – ne visos tautos turi išsaugojusios tokią didingą praeities dvasią, tokią nepalaužiamą savigarbą.
Maironis.
Oi neverk, matušėl!
Oi neverk, matušėl, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiausios tėvynės!
Kad pavirtęs, kaip ąžuolas girių puikus,
Lauks teismo dienos paskutinės.
Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas
Kad laužo užrūstintas vėjas;
Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras,
Antros neišmels apgailėjęs.
Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai:
Jie mylimą Lietuvą gina;
Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai
Vainiką iš diementų pina.
Daugel krito sūnų, kaip tų lapų rudens:
Baltveidės oi verks, nes mylėjo!
Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens,
Kiek priešų ten kraujo tekėjo.
Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus
Ir priešų sulaužė puikybę:
Už devynias marias, už tamsiuosius miškus
Išvarė kryžiuočių galybę.
Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų,
Kai duobę kareiviai ten kasė,
Ir paguldė daug brolių greta milžinų,
O Viešpats jų priglaudė dvasią.
Oi neverk, matušėl, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiausios tėvynės!
Kad pavirtęs, kaip ąžuolas girių puikus,
Lauks teismo dienos paskutinės!