Audrius Bačiulis
„Virš visos Ispanijos giedras dangus“, – taip, pasak sovietinės propagandos, Ispanijos nacionalistai, vedami generolo Francisco Franco Bahamonde, 1936 metų liepos 17-ąją savo šalininkams per radiją pasiuntė slaptą signalą, kad atėjo laikas sukilti prieš komunistus, atvedusius kadaise išdidžią imperiją į visišką suirutę.
Istoriniai tyrinėjimai nepatvirtina buvus šį (ar panašų) signalą, bet tai niekaip nepaneigia fakto, kad prieš 85-erius metus patriotiškai nusteikę Ispanijos kariškiai pradėjo imti valdžią į savo rankas, po trejų metų sunkios kovos ją paėmė, sutvarkė valstybę, atkūrė monarchiją ir, galiausiai, Claudiljo Franco savo laisva valia atsisakė turėtos absoliučios valdžios, perduodamas ją demokratiškai išrinktai vyriausybei.
Galima neabejoti, jog Franco valia, ryžtas ir pasiaukojimas Ispanijai tapo pavyzdžiu ispaniškosios Amerikos kariškiams:
1973-siais atliepęs į Čilės parlamento šaukimą nuvertė komunistus ir respubliką nuo suirutės išgelbėjo bei į klestėjimą atvedė generolas Augusto José Ramón Pinochet Ugarte, 1990-siais paskelbęs Čilę demokratija ir savanoriškai atsisakęs valdžios;
1976-siais Argentinos kariškių Taryba (komunistinės propagandos vadinta ispanišku žodžiu „chunta“), vadovaujama generolų Jorge Rafael Videla, Orlando Ramón Agosti ir admirolo Emilio Eduardo Massera, nušalino nuo valdžios kairiuosius peronistus (taip, „Dont cry for me Argentina“ – čia apie juos – Holivudas visados buvo marksistinis ir komunistinis), apvalė brutaliai kariškais metodais šalį nuo komunistų. Tiesa, valdyti jiems sekėsi prasčiau nei Franco ar Pinochetui, tad pralaimėję 1982 metų karą dėl Folklendų salų Britanijai, kariškiai patys nušalino savo lyderį generolą Leopoldą Galtieri ir 1983 metais surengė demokratinius rinkimus.
Ir tokių pavyzdžių, kai nacionalistinių dešiniųjų pažiūrų kariškiai surengdavo perversmą, nušalindavo komunistuojančią ar šiaip korumpuotą vyriausybę ir, sutvarkę šalį, atkurdavo demokratiją, galima rasti ir daugiau. Suomija, Graikija, Turkija, su išlygomis ir Prancūzija prie de Gaulle – mums artimiausi pavyzdžiai.
Dešiniosios diktatūros baigiasi demokratija – tai iš esmės dėsnis. Štai ko negalima rasti istorijoje – kad į demokratiją būtų atvedusios komunistinės diktatūros.
Tad Cara el Sol!