„Džihado tikslas – kartkartėmis smūgiuoti į „glebų Vakarų pasaulio pilvą – Europą“, – skelbia 2005 metais internete pasirodęs ir iki šiol islamistų socialiniuose tinkluose kursuojantis manifestas. Tai, kas dabar vyksta Europoje, prancūzų sociologas, arabistas ir islamo ekspertas Gilles Kepelis laiko šio manifesto realizacija.
Paryžiaus politinių mokslų instituto (Institut d’études politiques de Paris) profesorius jau tris dešimtmečius tyrinėja musulmoniškas Europos, pirmiausia – Prancūzijos, bendruomenes, su nerimu stebi dalies jaunų musulmonų radikalizaciją.
Tai, ką dabar matome Europoje, G. Kepelis vadina „trečiosios kartos džihadu“, puolančiu Vakarų visuomenes iš vidaus. Kryptį šiam Vakarų gniuždymo planui rengė dar 2001 metų gruodį internete paskelbtas „Al-Qaeda“ ideologo Aymano al-Zawahiri manifestas, kuriame formuluojama džihado esmė ir jo perspektyvos, – rašo G.Kepelis 2016 metais pasirodžiusioje savo knygoje „Teroras Prancūzijoje. Naujasis džihadas Europoje“.
Džhadistai – tai „riteriai su Pranašo vėliava“, veikiantys Mahometo raitelių pavyzdžiu, kai judrūs ir narsūs kariai sugebėjo įveikti daug gausesnes, bet nepaslankias, biurokratiškas Sasanidų ir Bizantijos imperijų armijas. Panašią bejėgystę džihado ideologai įžvelgia ir dabartinėje karinėje Vakarų doktrinoje: milžiniški jų ginklų arsenalai tinkami kovai su reguliariomis armijomis, tačiau neveiksmingi kovoje prieš saujelę džihadistų, pasiryžusių „kankinio mirčiai“. Jų tikslas – padaryti priešui kiek galint daugiau žalos, gniuždyti jį netikėtais išpuoliais.
Vakarų demokratija salafistams – stabmeldystės forma
Trečioji džihadizmo fazė prasidėjo 2005 m. paskelbtu manifestu, kviečiančiu pasaulio musulmonus į pasaulinio masto sukilimą, – nurodo G. Kepelis. Manifestas centriniu globalaus džihado mūšio lauku paskelbė Europą. Senasis kontinentas ribojasi su musulmonų pasauliu, Europoje gyvena milijonai jaunų musulmonų – potencialių Kalifato karių. Šio kurstytojiško teksto autorius, Prancūzijoje studijavęs ir Ispanijos pilietybę turintis sirų inžinierius Abu Musabas al-Suri, kritikavo sensacingą rugsėjo 11-osios išpuolį, – tai buvęs Osamos bin Ladeno įžūlaus pasipūtimo vaisius. Vakarų visuomenes al-Suri ragino pulti iš vidaus, smūgiuojant į „glebų Europos pilvą“.
Al-Suri įsitikinęs, kad dėl ekonominės krizės, nedarbo ir europiečiams būdingos „islamofobijos“ kultūrinė musulmonų integracija Europoje nebus sėkminga. Tereikia prastai integruotus jaunuolius patraukti savo pusėn, pasitelkus salafistinį mokymą, grindžiamą griežtu, pažodiniu Korano skaitymu, taip juos galutinai atkertant nuo vakarietiškų vertybių: demokratijos, žmogaus teisių ir lyčių lygybės.
Tikram musulmonui integruotis į demokratinę Vakarų visuomenę esanti nuodėmė, stabmeldystė, – skelbia salafistai. Tauta kaip suverenas, demos, jiems yra stabas, kurį privalu nuversti. Suverenas gali būti tik Alachas, o vienintelis įstatymas musulmonui – šariatas, grindžiamas Koranu bei Mahometo gyvenimo istorijų bei pamokymų rinkiniu haditu.
Salafistai ragina musulmonus visiškai pasitraukti iš viešojo Vakarų valstybių gyvenimo. „Tačiau jie patys elgiasi nenuosekliai: taip man pačiam teko susipažinti su salafistais, gyvenančiais valstybės išlaikomuose socialiniuose butuose“, – liudija G.Kepelis.
Trečiasis džihadas – tai ne organizacija, o sistema
G. Kepeliui nerimą kelia tempai ir mastai, kuriais salafistinis judėjimas augo po 2005 metų. Teroro išpuoliai, pasak jo, tėra salafistinio ledkalnio Europoje viršūnė.
Prie salafizmo išplitimo esmingai prisidėjo ir naujoji komunikacija. Jauni musulmonai nesiintegruoja į „netikinčiųjų“ visuomenes, nes internetu jie gali prisijungti prie islamo koordinačių sistemos. Islamistų ideologai puikiai naudojasi socialinių tinklų teikiamomis galimybėmis, suburdami virtualias bendruomenes YouTube, Facebook’e ir Twitter’yje. Taip trečioji musulmonų karta Vakarų Europoje susisiejo su trečiąja džihadizmo banga, – konstatuoja mokslininkas.
Palankias sąlygas radikalizavimuisi sudaro pavojingas mišinys iš socialinės atskirties, kolonijinės praeities, politinio nusivylimo ir islamiškos radikalizacijos, – vardina ištisą islamistinio terorizmo priežasčių kompleksą G. Kepelis.
Salafistai siekia musulmonams įteigti, kad vienintelė priimtina tapatybė jiems gali būti tik islamas. Didžioji musulmonų dauguma išpažįsta islamą, niekaip nesisiejantį su terorizmu. Tačiau džihadistai inspiracijos ir pateisinimo savo veiksmams ieško islamo šventuose tekstuose, atskiras frazes ištraukdami iš istorinio konteksto ir interpretuodami pažodžiui.
Trečiosios džihadistų kartos strategija, pasak mokslininko, yra išpuoliais išprovokuoti kerštą ir priešiškas reakcijas visų musulmonų atžvilgiu, kas, savo ruožtu, daugintų džihado šalininkų. Džihadistų siekis – tapti visų musulmonų vadovais.
Nedovanotinas politikų ir saugumo ekspertų abejingumas
Laimei, didžioji Europos musulmonų dauguma kol kas nepasidavė šiai suvedžiotojų strategijai.
Vis dėlto esama nemenko pavojaus, kad ateityje ši strategija bus veiksmingesnė, jei Europos šalių atsakingi asmenys nesiims skubios prevencijos. Pastaraisiais metais G. Kepelis ne kartą apgailestavo, kad jo internete surastais ir išverstais džihadistų tekstais bei trečiojo džihado analize politikai ir saugumo ekspertai visiškai nesidomėjo, kad jie ilgai ignoravo naująją džihado strategiją.
Islamistai brėžia kitą ribą tarp gėrio ir blogio ir pateisina politiškai bei religiškai motyvuotą „netikinčiųjų“ žudymą, – aiškino G.Kepelis, atsakydamas į Miuncheno laikraščio „Abendzeitung“ klausimą, kodėl teroristas auka šįkart pasirinko vaikus ir paauglius. Tiesiog džihadistai nori žmonėms įdiegti: niekur nebebūsit saugūs, „minkšti taikiniai“ mums visada parankūs.
Be to, mokslininkas priminė, kad 2012 metų kovą islamistas Tulūzo mieste, žydų mokykloje, jau žudė vaikus ir šį žiaurų aktą netgi filmavo. Tai privertė džihadistus svarstyti, ar leistina žudyti vaikus. Jų išvada buvo: kadangi vaikai ateityje taps Izraelio kariais, tai vaikų žudymas esąs halal (arabiškai leistas, – red.). Vis viena nemažai žmonių, kuriuos tada tikėtasi mobilizuoti džihadui, šiuo žiauriu veiksmu pasibaisėjo.
„Tačiau džihadistams siaubas nėra problema, – pažymi mokslininkas. – Jie ir nesistengia įtikinti visos visuomenės. Jiems rūpi po savo vėliava suburti kuo daugiau šalininkų.“ Jie nori didinti įtampą Vakarų visuomenėse, kad žmonės kerštaudami išniekintų mečetes arba rinkimuose balsuotų už ultradešiniuosius. Kad džihadistai po to galėtų sakyti: „Tik pažiūrėkit, nėra čia jokios integracijos. Vokiečiai, prancūzai, britai – visi jie rasistai. Todėl vienintelė išeitis – kovoti už kitą, uždarą sistemą. Tai yra jų tikslas: skaldyti visuomenę ir sukurti Europoje pilietinio karo situaciją.“
Savo studijoje „Teroras Prancūzijoje“ G. Kepelis atskleidžia ir dar vieną džihadistų strategijos gudrybę: siekdami musulmonų dezintegracijos, islamistai pasitelkia islamofobijos sąvoką. Islamofobiją jie pateikia kaip prigimtinę vakariečių ydą, taip brėždami neįveikiamą ribą tarp europiečių ir musulmonų. Be to, kaltinimu islamofobija jie užkemša burną kiekvienam, įskaitant modernius musulmonus, išdrįsusiam kritikuoti fundamentalistines islamo formas bei apraiškas.
Pats Gilles Kepelis yra įtrauktas į islamistų „mirtininkų sąrašą“ ir yra priverstas gyventi su policijos apsauga – panašiai kaip apie 50 kitų Prancūzijos žmonių, tarp jų žurnalistų, profesorių, nuosaikių musulmonų, mokytojų, muzikų.
Trumpai apie autorę: Audronė Žentelytė yra nepriklausoma žurnalistė.