Siūlome pokalbį su Aurelija Stancikiene, kuri, regis, labiausiai nustebino politikos apžvalgininkus, tvirtinusius, kad rimčiausiu konkurentu A. Kubiliui Antakalnyje neabejotinai yra jaunasis socialdemokratas Juras Požėla. Tiesa, visi, kas geriau pažįsta A. Stancikienę, žino, kad šios politikės energija leidžia jai įveikti, regis, neįveikiamas kliūtis. Nors po pirmojo turo Antakalnio apygardoje akivaizdžiu favoritu išlieka A. Kubilius, tačiau esu įsitikinęs, kad šioje apygardoje kova dar nėra pasibaigusi.
A. Stancikienę kalbinti nusprendėme ir todėl, jog jau labai nelygiaverčiai atrodė jos ir A. Kubiliaus galimybės pateikti argumentus potencialiems rinkėjams. Tiesa, jei A. Kubilius turėtų noro atsakyti į A. Stancikienės teiginius, išsakytus pokalbyje, mielai jam suteiktume tokią galimybę.
Pradėti noriu nuo klausimo – antrą kartą dalyvaujate Seimo rinkimuose ir pirmą kartą kandidatuojate taip pat ir vienmandatėje apygardoje. Kuo panašios ir skiriasi rinkimų kampanijos prieš ketverius metus ir dabar? Kas labiausiai nustebino šiemet?
Iš šalies žiūrint, kažkokių esminių skirtumų nematau: ir dabar, ir anksčiau buvo triukšmas ir pradėtos bylos dėl perkamų balsų, tačiau jos vėliau, kaip paprastai pas mus būna, buvo nutrauktos.
Tad neturiu daug vilties, kad mūsų nepakitusi prokuratūra kažką rimčiau išsiaiškintų ir dabar. Nebent kokį tarpininką nubaustų minimalia bauda. Tiems, kurie dabar staiga nustemba dėl gausaus papirkinėjimo, galiu priminti, kad dėl masinio balsų klastojimo ir papirkinėjimo 2007 metais Vyriausioji rinkimų komisija Pagėgiuose anuliavo visus rezultatus ir rengė naujus savivaldos rinkimus. Tačiau iškeltos bylos baigėsi šnypštu, bandžiau aiškintis kodėl, bet tokiais atvejais, kaip paprastai, suveikia ta magiška frazė, kad politikams, tiksliau, eiliniams Seimo nariams, į teisėsaugą kištis nevalia. Tad manęs visai nenustebino nei šių rinkimų papirkinėjimai, nei tai, kad pirmieji papirkinėjimo faktai užfiksuoti toje pačioje Šilutės-Pagėgių apygardoje. Ir vėl iškeltos bylos, ir vėl galiu spėti, kaip jos baigsis.
Taigi ir šiuo, ir kitais klausimais grįžtam į tą patį pradinį tašką – kol nebus deramai sutvarkyta teisėsauga, nei teisingų rinkimų, nei teisingos valdžios, nei teisingos valstybės nebus.
O labiausiai mane šiuose rinkimuose nustebino kaip Prezidentė ir premjeras įvertino savo piliečių nuomonę, išsakytą referendume: jų yra tik trečdalis, todėl ji nesvarbi. Gražiai pastebėjo vienas žurnalistas – tai gal tada nesvarbi ir Prezidentės nuomonė, nes už ją balsavo irgi tik trečdalis visų rinkėjų. O ką tuomet kalbėti apie Vyriausybę, kurią sudarys partijos, už kurias balsavo gal tik penktadalis rinkėjų?
Jei aukščiausi valstybės pareigūnai atvirai ignoruoja Konstitucijos nuostatas, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“, tai tuomet gal visai panaikinkime ir referendumus, ir rinkimus, ir Konstituciją. Toks aukščiausių pareigūnų vertinimas yra labai rimtas signalas, ką jie iš tiesų mąsto apie demokratiją, Konstituciją ir jos nuostatą, kad „suverenitetas priklauso Tautai“.
Sudėtingoje kovoje patekote į antrą turą Antakalnio apygardoje, čia varžysitės su TS-LKD lyderiu Andriumi Kubiliumi. Dar prieš kokius metus būtų sunku įsivaizduoti tokią situaciją. Kita vertus, TS-LKD visaip bandė sumenkinti Jūsų kandidatavimą, aiškindama, jog tai emocijų protrūkis, ir tiek. Teko girdėti sakant ir tai, jog esą esate skirtingos politinio svorio kategorijos atstovai – regis, tai labiausiai atsiskleidžia per tai, kiek lėšų galite skirti rinkimų kampanijai?
Paradoksas – premjeras A. Kubilius, kitus ragindamas taupyti, mažindamas pensijas ir algas, gali savo asmeninei rinkimų kampanijai skirti daugiausiai iš visų kandidatų Lietuvoje – net aštuoniasdešimt tūkstančių litų. Tokia yra oficiali statistika iki pirmo rinkimų turo. Kiek bus metama lėšų antrame – dar nežinau.
Suprantama, kad su tokiais milžiniškais pinigais, premjero galimybėmis kasdien per televiziją pasakoti apie kylančią ekonomiką, premjero štabu, sudarytu iš valdiškų patarėjų, man sunku konkuruoti. Tačiau mane labiausiai stebina tai, kad A. Kubilius tokias neadekvačias pinigų sumas ir fizines pajėgas skyrė baimindamasis ne Uspaskicho, ne socialdemokratų kandidatų, galinčių lygiaverčiai finansiškai su juo konkuruoti ir kuriuos jis įvardina kaip Rusijos politikos atstovus, bet kažkokios A. Stancikienės. Mano žiniomis, būtent bendrapartiečiams susirinkime jis aiškino, kad didžiausia blogybė Antakalnio apygardoje esu aš. Gal todėl, kad mane remia disidentai A. Svarinskas, N. Sadūnaitė, A. Terleckas, signatarai A. Patackas ir Z. Šličytė, „Lietuvos sąrašas“ ir jo vadovas Darius Kuolys? Nesuprantu to.
O dėl mano emocijų protrūkio galiu pasakyti tik tiek: Tėvynės sąjungos programa, patvirtinta TS-LKD suvažiavime yra atvirai išduota. Ir kalbu ne apie pažadus kelti pensijas ar mažinti mokesčius, bet apie giluminius dalykus – premjeras A. Kubilius garsiai kalba apie tradicinę šeimą ir krikščioniškas vertybes, ir tuo pačiu tyli, kai vaikų darželiuose primetama mirties kultūra, kai vaikučiams įrodinėjama, kad nebėra lyčių, kad mergaitė negali būti mergaite, o berniukas – berniuku.
Todėl mano sprendimas kandidatuoti Antakalnyje toks ir buvo: A. Kubilius savo esme yra grynas liberalas, todėl konservatyvūs Antakalnio rinkėjai privalo turėti galimybę ne tik rinktis tarp socialdemokrato, darbiečio ar konservatoriams vadovaujančio liberalo.
Kaip vertinate, kad Antakalnyje buvęs socialdemokratų kandidatas Juras Požėla savo rinkėjus agituoja antrame ture balsuoti už A. Kubilių?
Tai mane gerokai nustebino – juk dar prieš pirmąjį turą socialdemokratai Kubilių kaltino dėl visų negandų Lietuvoje. Bet, matyt, nenuoširdumas yra jau tapęs mūsų politikos neatsiejamu bruožu.
Dėl J. Požėlos agitavimo už A. Kubilių turiu dvi versijas. Pirma būtų ta, kad iki šiol neatsakingumu garsėjantis jaunas politikas, pasižymėjęs ne tik melagingu pranešimu apie bombą lėktuve, bet ir nesena ideologine bendryste su Algirdu Paleckiu (čia matyt dėl senelių bolševikinės veiklos – A. Paleckis yra bolševikų okupuotos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko Justo Paleckio anūkas, o J. Požėla yra už komunistinio perversmo organizavimą prieškario Lietuvoje sušaudyto LKP CK pirmojo sekretoriaus Karolio Požėlos proanūkis), tai daro savo asmeniniais sumetimais, nederinęs su partija. Kita versija, kad K. Požėla prasitarė apie jo partijoje svarstomą dar vieną 2 K projektą – galimą konservatorių ir socialdemokratų valdančiąją koaliciją. Jai įgyvendinti abiem partijoms reikia gauti kuo daugiau balsų antrame ture.
Tai Jūs manote, kad Tėvynės sąjungos ir socialdemokratų koalicija yra reali? Viešoje erdvėje socialdemokratai demonstruoja ištikimybę Darbo partijai ir Tvarkai ir teisingumui.
Visi girdime užkulisiuose svarstomus tris valdančių koalicijų variantus: Darbo partijos, socialdemokratų ir Tvarkos ir teisingumo, Tėvynės sąjungos, liberalų ir socialdemokratų, Tėvynės sąjungos, liberalų ir Darbo partijos. Nežinau, kaip bus, tik jau minėjau, kad nenuoširdumas yra esminis mūsų politikos bruožas.
Stebėkite: net Tėvynės sąjungos pirmininkas neatmeta galimybės bendrauti nei su viena politine jėga, išskyrus „Drąsos kelią“. Pasirodo, A. Kubiliui ne vieno disidento ir teologo remiamas „Drąsos kelias“ yra didesnė blogybė nei į Rusiją nuo teisėsaugos bėgantis ir juoda buhalterija kaltinamas besislapstantis V. Uspaskichas. Todėl nenustebčiau nei dėl vienos iš šių koalicijų – rinkėjams dar taip neseniai viena kitą keikusios partijos paaiškins, kad taip tiesiog eilinį kartą gelbėja Lietuvą nuo politinės suirutės, korupcijos ar Rusijos įtakos.
Kiek suprantu, Seime teks darbuotis opozicijoje. Kuo svarbi tikra opozicija Seime? Kokius prioritetinius uždavinius sau keliate? Ar jau numanote, kokiame komitete norėtumėte dirbti?
Palietėte labai svarbų klausimą – ar bus tikra opozicija Seime, jei bus kuriama kokia nors „vaivorykštinė“ koalicija iš jau minėtų variantų? Tikros, o ne suvaidintos opozicijos vaidmuo labai svarbus, nes ji turi prižiūrėti valdančią koaliciją, kad ši neviršytų savo konstitucinių galių, kad nevykdytų savanaudiškos politikos ir pan. Ant šito kertinio akmens ir laikosi demokratinės valstybės taisyklės. Mes matome, kaip išsigimsta kai kurios savivaldybės, kuriose opozicija tik formali.
Mano prioritetiniai uždaviniai tie patys, kuriuos minėjau prieš pirmąjį rinkimų turą: sugrąžinti konstitucinį principą „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“, Seimas turi tapti tikra Tautos atstovybe, teisėtvarka ir teisėsauga turi vykdyti daugumai, o ne tik sau suprantamą teisingumą. Todėl norėčiau ir toliau dirbti Antikorupcijos komisijoje ir tęsti panašius giluminius tyrimus, kaip kad darėme FNTT istorijos atveju, taip pat man labai svarbūs gamtos, Žemės, kaip žmonių civilizacijos, išlikimo klausimai bei kultūros politika, todėl norėčiau arba toliau dirbti Aplinkos apsaugos komitete, arba Kultūros ir švietimo komitete.
Kiek paradoksalu, tačiau antakalniečiai rinksis tarp dviejų žmonių, kurie jau pateko į Seimą. Tiesa, nuo Jūsų sėkmės nemažai priklauso, ar į Seimą pagal sąrašą pateks profesorius Gintaras Aleknonis, kuris kol kas pirmasis už ribos, skiriančius jau patekusius į Seimą, nuo tų, kurie dar laukia, ar antrasis turas kažką pakoreguos. Kuo svarbus G. Aleknonis būtų Seime?
Kas bent kiek pažįsta Gintarą Aleknonį, klausėsi ar skaitė jo komentarų ar vedamų laidų, žino, kad tai aukštos kultūros ir inteligencijos žmogus. Jaunas profesorius, išmintingas politikos apžvalgininkas ir dėstytojas, turintis unikalios daugiametės darbo patirties „Europos radijuje“. Pagaliau, žmogus, kuris dėl teisingumo gali paaukoti ir savo karjerą, ir ramų gyvenimą. Tik tokie žmonės gali padaryti mūsų politiką kitokią.
Netiesa, kad politika yra savaime nešvarus reikalas. Politika yra tokia, kokie yra politikai. Todėl labai norėčiau, kad balsuodami už mane antakalniečiai G. Aleknonį atvestų į Seimą.
Kalbino Andrius Navickas
Bernardinai.lt