Italijos vicepremjeras Luigi Di Maio šiandien pareiškė, kad Italija neratifikuos prekybos su Kanada sutarties CETA. Taigi, turiu teisę dar kartą priminti tai, ką sakiau dar balandžio mėnesį.
Naujosios Italijos valdančiosios daugumos, suformuotos iš populistinio, vienu metu centristinio ir liberalaus, „5 žvaigždžių judėjimo“ (Movimento 5 Stelle) ir Šiaurės lygos (Lega), sprendimą lėmė Italijos žemės ūkio interesai.
Nors iš esmės daugeliu atveju CETA susitarimas yra simbolinis, bet jis galėjo paveikti regioninių ir unikalių žemės ūkio produktų turtingos Italijos ūkininkus. Jie ėmėsi lobizmo, ir pasinaudoję tuo, jog preliminariai įsigaliojus sutarčiai išaugo jautienos ir kiaulienos eksportas iš Kanados į Europos Sąjungą, įtikino Vyriausybę nepalaikyti CETA sutarties ratifikavimo.
Jei vicepremjero žodžiai taps veiksmais, tai bus dar vienas simbolinis veiksmas, kuris gali siaurinti laisvos prekybos lauką net nepaisant to, jog šiuo metu jau galioja 98 procentai sutarties nuostatų.
Pasaulis keičiasi akyse: demokratija ir lokalumas įveikia konjunktūrą ir globalią prekybą. Vietiniai interesai nugali ir tarptautinę prekybą, ir tarptautines sutartis.
Manyčiau, jog ši vis labiau ryškėjanti tendencija yra ilgalaikė, ir tai lemia atsigavimo po 2008 metų krizės vis dar nejaučiantys rinkėjai, jau pavargę nuo ekonominių globalizacijos pasekmių. Ypač tai akivaizdu Europoje ir JAV.
Kol kas žingsneliai nedideli, bet žaidimo taisyklės jau kinta. Pamažu įžengiame į protekcionizmo amžių.
Apie CETA sutartį ir pagrindines jos problemas rašiau ir anksčiau (Aušra Maldeikienė. Balsavau prieš CETA – tai jau prabėgusios epochos ženklas).