Prieš trisdešimt metų kurdami Lietuvos Atgimimo sąjūdį turėjome viltį, kad galėsime laisvai kurti mūsų visų Lietuvą – Lietuvą, kurioje kiekvienas pilietis yra lygus prieš įstatymą, Lietuvą, kurioje gerbiamas kiekvieno žmogaus orumas, Lietuvą, kurioje mokomės ir semiamės stiprybės vienas iš kito.
Šimtatūkstantiniai mitingai išreiškė mūsų visų Laisvės siekį: Laisvės, kuri įtvirtintų Lietuvos politinę nepriklausomybę, bet taip pat ir asmeninės Laisvės, laisvės, be kurios neįmanomas žmogaus orumas, autonomija ir savigarba. Be tokios laisvės neįmanomas ir jo bendruomeniškumas bei pasidalinimas su kitais. Žinojome, kad tik pasiekę šias dvi laisvės formas, įgyvendinsime tai, kas daro bendruomenę gyvybinga ir užtikrina jos ilgaamžiškumą, tai, ką Vincas Kudirka „Tautiškoje giesmėje“ vadina „žmonių gėrybe“.
Šiandien matome, jog tos viltys ir siekiai buvo pateisinti tik iš dalies. Taip, Lietuva yra savarankiška ir pilnavertė tarptautinės bendruomenės narė, taip, esame svarbiausių tarptautinių organizacijų nariais, taip, tikrai turime kuo didžiuotis, tačiau šie pasiekimai neturėtų migla užtraukti skaudulių, kurie išryškėjo per tris Nepriklausomybės dešimtmečius.
1990 m. kovo 11 dieną Lietuvoje gyveno daugiau nei trys su puse milijono žmonių. Šių metų pradžioje mūsų bebuvo likę du milijonai aštuoni šimtai tūkstančių. Tai dvidešimt keturi procentai arba beveik ketvirtis visų Lietuvos piliečių. Iš Lietuvos kasmet išvyksta vidutiniškai 20 000 žmonių, 20 000 darbingų ir talentingų žmonių priima sunkų sprendimą laimės ieškoti kitur. Vien dėl emigracijos Lietuva kasmet sumažėja Ukmergės dydžio miestu. Tačiau iš Lietuvos bėgama ne tik emigruojant. Lietuva beveik visą Nepriklausomybės laikotarpį buvo ir toliau išlieka viena iš pasaulio lyderių pagal savižudybių skaičių.
Taigi gyvename šalyje, iš kurios masiškai bėga žmonės.
Tačiau kalbame ne tik apie fizinį pasitraukimą į užsienį ar į nebūtį. Lietuva velkasi Europos sąjungos uodegoje pagal visus tyrimus, matuojančius socialinę įtrauktį. Esame visuomenė, kurioje visiems, patiriantiems vienokią ar kitokią atskirtį – senjorui, neįgaliajam, kitos rasės ar lytinės orientacijos žmogui – geriausiu atveju paliekamas išlaikytinio vaidmuo, o neretai tiesiog panieka, pridengta plona tariamo pakantumo širma.
Turime išdrįsti pažvelgti tiesai į akis ir paklausti savęs: kaip nutiko, kad Lietuvos visiems svajonė liko neįgyvendinta?
Kodėl senjorai, Atgimimo metu buvę mūsų vieninteliu ryšiu su Tarpukario Lietuva ir įkvėpimo bei atminties šaltiniu, dabar nemažos tautos dalies telaikomi išlaikytiniais?
Kodėl mokytojai, Sąjūdžio mitinguose buvę Lietuvos elitu, po dvidešimties metų mitinguose dėl žeminančių atlyginimų Lietuvos premjero jau vadinami „veltėdžiais“?
Kodėl užsienio lietuvius, 89-aisiais buvę mūsų viltimi ir langu į pasaulį, praėjus dvidešimčiai metų Seimo pirmininkė gali sau leisti pavadinti „Tėvynės išdavikais“?
Atsakymo reikia ieškoti pačioje politikos sampratoje. Mes padarėme klaidą patikėję, jog atgavus Nepriklausomybę, darbas padarytas, o politika baigėsi. Iš mitingų, iš miestų aikščių, iš laikraščių laiškų skilčių, iš radijo ir televizijos laidų sugrįžę į savo įprastus gyvenimus, valstybę palikome naujajai nomenklatūrai, kuri buvimą valdžioje mato kaip savitikslį, tik į save nukreiptą veikimą. Tai buvo mūsų visų klaida. Politika – kurią aš suprantu kaip viešųjų reikalų sprendimą debatų būdu – niekada nesibaigia. Tiesiog iš jos pasitraukus piliečiams, ji tampa politikos imitacija, technokratų ir korumpuotų verslininkų žaidimų aikštele. Tokia politika tampa melu.
Atėjo laikas į mūsų politiką grąžinti tikrą politiką. Atėjo laikas vėl išmokti jausti, mąstyti kalbėtis apie savo problemas, vėl suprasti, jog Lietuvą visiems galime sukurti tik dalyvaudami visi kartu.
Būtent todėl priėmiau sprendimą kandidatuoti į Lietuvos prezidento postą.
Niekada gyvenime nesiekiau postų ir nenorėjau būti profesionalia politike. Žymiai geriau jaučiuosi universiteto auditorijoje ar mokyklos klasėje. Tačiau labiau už viską gyvenime nepakenčiu melo ir nekompetencijos. Bankų kalbančios galvos, uzurpavusios viešąjį eterį, kuria melo ekonomiką, o partinių grupelių veikėjai, uzurpavę politinę valdžią, kuria melo politiką. Myliu savo šalį ir jaučiu pareigą ne tik imti, bet ir duoti. Todėl ryžtuosi šiam man asmeniškai nelengvam žingsniui.
Lietuva pavargo nuo beveidžių politikos funkcionierių. Lietuva pavargo nuo tarnavimo ideologinėms fikcijoms – ar tai būtų smetoniška tautinė valstybė, ar neoliberalusis rojus, kuriame stambusis verslas pasirūpins visais, kai tik susitvarkys savo reikalus. Laikas atsiminti, jog Lietuvą atkūrėme tam, kad joje būtų gera gyventi ne tik išrinktiesiems, ne tik tiems, kuriems pasisekė gimti sėkmingu adresu, ne tik tiems, kurių apsukrumas jiems leido pasinaudoti spragomis įstatymuose ar kitų geranoriškumu. Lietuvą atkūrėme tam, kad čia kiekvienam galiotų tos pačios taisyklės, o pažangos siektume kartu, kaip viena ir vieninga bendruomenė, galinti rasti bendrą kalbą, susitarti tame, kas mus vienija, tuo pat metu gerbdami tai, kas mus skiria.
Kokia ta Lietuva, kurioje norėtųsi gyventi ir kurti?
Visų pirma, tai Lietuva, kuri remiasi talentų įvairove ir suvokia, jog politinė tauta yra tiek stipri, kiek stiprūs yra jos silpniausieji.
Tai Lietuva, kuri šventai tiki lygiomis galimybėmis ir vienodu šansu visiems.
Tai Lietuva, kuri saugo ir augina savo viduriniąją klasę, nes ši yra stiprios valstybės pamatas.
Tai Lietuva, kuri yra atvira pasauliui, nes tik atvirumas yra išlikimo garantas.
Bet taip pat tai Lietuva, kurioje įstatymai galioja visiems, nepriklausomai nuo sukauptų turtų, užimamų pareigų ir turimų pažinčių.
Tai Lietuva, kuri nėra valdoma pažymomis, telefonine teise ir tulpių laiškais.
Kad tai pasiektume, mums reikalinga taiki revoliucija, revoliucija, kuri visų pirma įvyktų mūsų širdyse ir protuose. Būtent todėl per artimiausius mėnesius planuoju aplankyti visus Lietuvos kampelius, susitikti su visais, kurie yra pasiryžę dirbti tokios Lietuvos labui. Tikiu, kad tai įmanoma, kaip kad buvo įmanoma prieš šimtą metų vasario 16-ąją, tikiu, kad tai įmanoma, kaip kad tikėjau tada, prieš trisdešimt metų Mokslų akademijoje, kai steigėme Sąjūdį. Tikiu, kad tai įmanoma ir dabar.
Ir net jei kartais tos vilties dabar atrodo maža, nepamirškime, jog didžiausia tamsa visuomet būna prieš aušrą.
Aušra Maldeikienė. Po tamsos ateina aušra: 2019 m. Prezidento rinkimų programos 95 tezės
Per ilgai leidome klestėti melo politikai. Laikas prisiminti, kad valstybę kuria ne apsišaukėlių gelbėtojų klikos – ją kuriame mes visi. Tik kartu galime įveikti šią nelygybės, atskirties ir apgaulės atmosferą, migla aptraukusią mūsų Lietuvą.
Programa
POLITIKOS PRIGIMTIS
Į politiką reikia grąžinti politiką.
Politika yra idėjų kova.
Politika kalba apie žmonių buvimą kartu.
Tad politika yra ne tik idėjų, bet ir vertybių kova.
Politika nėra mokslas: jos negalima pakeisti technokratų, ekspertų ar biurokratų valdžia.
Sakantys, kad politika turi atsakymus, neišvengiamai meluoja.
Politika kalba apie sudėtingus, dažnai neišsprendžiamus, klausimus.
Politikos esmė nėra techniniai sprendimai: kai politika tampa perdėm pragmatiška, ji miršta.
Tikslas niekada nepateisina priemonių: rezultatus lemia keliai, kuriais jų sieki.
Valstybės negalima sukurti šantažu, melu ir oponentų juodinimu.
Politika plėtojama dėl besąlyginės meilės savo Tėvynei, jos žmonėms ir Konstitucijai.
Būtent todėl politika nekartoja klišių ir nebijo kelti klausimų apie įsigalėjusias tiesas.
Politika klesti, kai atsisakoma baimės.
Politikai, kurie nurašo tūkstančius žmonių dėl jų netinkamų vertybių, yra trumparegiai.
Demokratinės visuomenės pamatas yra kultūra.
Kultūra prasideda nuo visuotinio visiems prieinamo švietimo, kuris įgalina žmones tapti piliečiais.
Universitetų misija yra skleisti laisvą mintį ir kritinį mąstymą, o ne aptarnauti darbo rinką.
Valstybė, kuri nesuvokia laisvo nepriklausomo mokslo ir humanitarinio mąstymo prigimties, pasmerkta vegetacijai.
Ambicinga žiniasklaida ieško tiesos, o ne skandalo.
Tikra žurnalistika prasideda nuo priekabaus faktų tikrinimo, kritiškai vertina visus ir neparsiduoda.
Gyva žiniasklaida kasdien savęs klausia, o kodėl gavau šitą informaciją ir kodėl ji svarbi mano valstybei: kol miega žurnalistų sąžinė, turime melo politiką ir pervargusią šalį.
Kai politinės kovos priemone tampa viešieji ryšiai, laimi pinigai ir pralaimi valstybė.
MANO IDEOLOGIJA
Aš esu katalikė.
Mano tikėjimas nedaro manęs moraliai teisia.
Mano tikėjimas tereiškia, kad svarbiausia yra kitas žmogus.
Renkuosi stovėti silpnojo pusėje, kad ir kas jis būtų: vaikas, neįgalusis, visuomenės spaudimą patirianti moteris, dėl savo tikėjimo atstumtas žmogus ar politikas, apipiltas teisiškai neįrodytų kaltinimų drumzlėmis.
Atstovauti silpnesniajam nereiškia jam pataikauti.
Aš ne už turtą, aš ne už skurdą, aš už tuos, kuriuos skriaudžia labiausiai – vidurinę dirbančią klasę.
Kalbu sąžiningai, atvirai ir dažnai aštriai, nes myliu savo šalies piliečius.
Sprendimus priimu sverdama argumentus ir ieškodama pusiausvyros.
Girdžiu kitus ir pripažįstu, kad esu neteisi, kai oponentų argumentai yra stipresni.
Tikiu, kad politikai turi kalbėti moralės, o ne kaštų ir/ar naudos kalba.
Esu demokratė, nes vienintelė demokratija suteikia balsą silpnajam.
UŽSIENIO POLITIKA
Lietuva yra integrali Vakarų civilizacijos dalis ir privalo aktyviai dalyvauti Vakarų vertybių gynyboje.
Vakarų civilizacija remiasi pagarba žmogaus teisėms, laisve, demokratija, lygybe ir įstatymų viršenybe.
Kintančiame pasaulyje, kuris šiandien susiduria su dešiniuoju populizmu ir autoritarizmu, Lietuva turi stoti demokratijos ir įstatymo viršenybės pusėn.
Kylančio globalaus protekcionizmo akivaizdoje Lietuvai reikia remtis laisvąja prekyba, tuo pačiu metu visomis išgalėmis stiprinant viduriniąją klasę ir vidaus rinką.
Bendrystė su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis gali lemti Lietuvos klestėjimą, tačiau tik tuo atveju, jeigu perimsime kultūrines ir socialines Europos patirtis.
Lietuvai būtina aktyviau dalyvauti formuojant Europos Sąjungos darbotvarkę, nuosekliai siekiant daugiau duoti, nei imti.
Krizės akivaizdoje Lietuvai dera palaikyti demokratines Europos Sąjungos reformas, kurios galėtų spręsti kylančias technokratinio valdymo prieštaras.
Lietuva turėtų paremti bendros Europos energetinės sąjungos idėją.
Lietuva privalo visomis išgalėmis palaikyti Europos Sąjungos tęstinumą, bet tuo pačiu metu mąstyti apie galimus ateities aljansus, jeigu dabartinė Sąjunga subyrėtų.
Lietuva turi ginti savo piliečių teises visame pasaulyje, o šiuo metu ypatingai aiškiai pasakyti, jog mūsų šalies žmonės Jungtinėje Karalystėje nebus palikti likimo valiai.
Norėdama didesnio dėmesio Europos Sąjungos Rytų partnerystei, Lietuva privalo būti aktyvesnė Sąjungos Pietų politikoje.
Lietuvai būtinas didesnis solidarumas su pabėgėlių krizes patiriančiomis Europos sąjungininkėmis.
Europos Sąjungos plėtra po Vakarų Balkanų įtraukimo turi būti įšaldyta, o Turkijos stojimo klausimas dabartinėje situacijoje negali būti svarstomas.
Lietuva šimtmečius turėjo ypatingus santykius su Lenkija ir jų tęstinumas saugumo ir ekonomikos srityse išlieka prioritetu.
JAV buvo, yra ir išliks pagrindinis Lietuvos saugumo garantas.
Stiprėjant prorusiškoms, autoritarinėms ir antidemokratinėms nuostatoms Lietuvoje būtina perimti JAV kultūroje įsitvirtinusią pagarbos laisvam žodžiui ir atviroms diskusijoms dvasią.
Lietuvos politiniai santykiai su Rusija turi būti Europos Sąjungos užsienio politikos dalimi.
Į civilizuotų šalių tarpą Rusija gali sugrįžti tik sugrąžinusi neteisėtai okupuotas ir aneksuotas svetimų valstybių teritorijas ir nedviprasmiškai įsipareigojusi žmogaus teisėms.
Ekonominiai santykiai su dabartine Rusija rizikingi ne tik dėl ekonominio neapibrėžtumo, bet ir dėl korupcijos, politinio ir nacionalinio saugumo kaštų.
Lietuvai naudinga plėtoti jau susiformavusius glaudžius ryšius su Ukraina.
Abipusiai naudingi santykiai su Kinija turi būti plėtojami nepamirštant demokratijos ir žmogaus teisių klausimų.
Kinijos pastangos pririšti Europos Sąjungos valstybes prie savo rinkų vertintinos kritiškai.
Lietuvos klestėjimo labui privalu rimtai vertinti stiprėjančius įtampos židinius įvairiose pasaulio dalyse – nuo Artimųjų ir Vidurinių Rytų iki Pietų Kinijos jūros bei Korėjos pusiasalio.
NACIONALINIS SAUGUMAS
Valstybės saugumas nekuriamas, vartojant baimės, policinio mąstymo ir priešpriešos retoriką.
Šalies saugumo reikia siekti kompleksiškai – nuo kokybiškai apginkluotų profesionalių karių iki kritiškai mąstančių piliečių.
Suvokdama, kad penktasis NATO sutarties straipsnis yra ir išliks Vakarų demokratijų saugumo garantu, Lietuva privalo laikytis savo įsipareigojimų gynybai skirti ne mažiau kaip 2 proc. BVP.
Kol bent viena Europos Sąjungos narė patiria išorės grėsmes, tol bendroji Sąjungos erdvė nėra nei vieninga, nei laisva, ir todėl Lietuva turi remti Europos gynybos fondo kūrimą bei Europos Sąjungos lygmens nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo gynybos srityje iniciatyvas.
Būtina parengti Lietuvos mobilizacinės sistemos stiprinimo strategiją ir ją nuosekliai įgyvendinti.
Iki 2024 metų privalu padvigubinti krašto apsaugos savanorių pajėgų dydį.
Būtina užtikrinti socialines karių profesionalų ir savanorių garantijas.
Civilinės saugos sistema privalo būti suvokiama kaip integrali krašto apsaugos sistemos dalis.
Tvyrant globaliam neapibrėžtumui, Lietuva turi pasirengti galimai terorizmo grėsmei bei hibridinėms atakoms.
EKONOMIKA
Auganti pajamų, turtinė ir galimybių nelygybė tapo didžiausia grėsme Lietuvos ateičiai.
Tai lėmė aklas tikėjimas rinka bei savanaudiškas nenoras dalintis bendrai sukuriamu gėriu.
Įsipareigoti visuotinei gerovei reiškia paramą visoms institucijoms, kurios teisiškai, pilietiškai, politiškai ir kultūriškai formuoja socialinį gyvenimą, bei sąlygų jomis naudotis užtikrinimą.
Žmogus nėra vien prekė ar darbo jėga, kurią pasinaudojus galima išmesti.
Klaidingai menkinant viešojo sektoriaus kuriamą vertę ir bendrąjį gėrį, naikinama valstybės ir jos žmonių ateitis ir perspektyvos.
Teisingumo vardan per valstybės biudžetą turi būti perskirstoma didesnė pajamų dalis, o turtingiausieji ir stambus verslas turi proporcingiau prisidėti prie visuomenės gerovės.
Kuriant įtraukią visuomenę, kuri garantuotų galimybes daugeliui, privalu neatidėliojant įvesti adekvačią progresinių mokesčių sistemą ir naikinti nepagrįstas mokestines lengvatas, maitinančias neproduktyvų verslą, korupciją ir neteisingumą.
Socialinių garantijų naikinimas taupymo vardan yra ne tik neteisingas, bet ir neatsiperka ilgalaikėje perspektyvoje.
Lietuvos socialiniai įsipareigojimai neatitinka turimų ekonominių galimybių, ir tai neleidžia plėtotis įtraukiai visuomenei bei pakerta stiprios vidurinės klasės perspektyvas.
Reformuojant Lietuvos socialinio draudimo sistemą būtina subalansuoti įmokas ir išmokas, ypatingai atsakingai vertinant adekvačių nedarbo draudimo išmokų bei pensijų išsaugojimą.
Darbo rinkos lankstumo nuostatas privalo atsverti didesnės dirbančiųjų saugumo garantijos.
Darbo migracija turi būti kontroliuojama ir skaidri.
Visuomenė ir valstybė privalo įsisąmoninti kovos prieš socialinį dempingą svarbą.
O tai reiškia, kad turi būti ypatingai skatinamos ir valstybės visokeriopai remiamos dirbančių žmonių interesams atstovaujančios profsąjungos.
Lietuva turėtų visokeriopai remti bendrojo Europos socialinių teisių ramsčio kūrimą, taip nuosekliai spręsdama šalies ekonominio modelio prieštaras.
Paslaugų ekonomika privalo būti skatinama visomis valstybei prieinamomis priemonėmis.
Paramos žemės ūkiui sistema turi būti nukreipta į smulkius ir šeimos ūkius.
ŽMOGAUS TEISĖS
Tikėjimo ir pasitikėjimo stoka gimdo fanatizmą ir jo inspiruojamą draudimų politiką.
Viena iš esminių Lietuvos problemų yra laisvės stygius, kuris dehumanizuoja visuomenę, gimdo atskirtį bei naikina piliečių pasitikėjimą vienas kitu, bendruomene bei valstybe.
Laisvę užtikrina įtrauki visuomenė, kuri vienintelė garantuoja pagarbą žmogaus autonomijai, socialinį mobilumą bei suteikia didesnes galimybes.
Valstybė negali skirstyti šeimų į tinkamas ir netinkamas: šeimoms turi būti padedama išlaikant besąlygišką pagarbą jos nariams.
Visuomenė ir valstybė privalo ginti vaikus, garantuodama jiems saugią aplinką, kokybišką išsilavinimą ir paramą sudėtingose situacijose.
Privalome panaikinti smurto prieš moteris priežastis ir netoleruoti bandymų dėl jo kaltinti smurto aukas.
Visuomenė ir valstybė turi garantuoti ne tik ekonominę, bet ir socialinę, bendruomeninę bei psichologinę paramą senjorams.
Lietuvos neįgalieji privalo būti grąžinti į visuomenės gyvenimą ir aktyvią darbo rinką.
LGBT asmenys, taip pat ir auginantys vaikus, yra lygiateisiai piliečiai, todėl valstybė turi liautis juos diskriminuoti ir priimti būtinus įstatymus.
Gerbdama gyvybę, vis dėlto nepalaikau abortų draudimo, kuris neretai tik pagilina ir taip kenčiančių moterų skausmą.
Žmonės, kurie dėl aplinkos spaudimo ar savo pačių neatsakingo elgesio patenka į blogio spąstus – tampa prekybos žmonėmis aukomis, įtraukiami į prostituciją, tampa narkomanais, padaro nusikaltimus – turi gauti tinkamą paramą bei psichologinę pagalbą.
Efektyvi narkotikų prevencijos politika yra tik ta, kuri mažina daromą žalą ir naikina šešėlinę narkotikų rinką.
Bet kokių visuomenės grupių marginalizavimas yra ne tik amoralus, bet ir neapsimoka.
Šaltinis: ausra2019.lt