Portalas Alfa.lt paviešino, ką šiandien viešėdama Danijos karalystėje žurnalistams apie mūsų atominę energetiką kalbėjo Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Ji sakė: „Prasminga statyti naują atominę elektrinę, tačiau dėl to reikia visų politinių partijų sutarimo ir dar kartą atsiklausti šalies žmonių.“
Viešėdama Danijoje šalies vadovė teigė, kad artimiausią dešimtmetį Lietuva negalės užsitikrinti pakankamai alternatyvių energijos šaltinių.
Pradėkim nuo to, ką visi išgirdome iš teismo nuosprendžio: Lietuvoje jokio pedofilų klano nebuvo, o buvo tik narkomano suluošinta mergaitė ir paranojiko iškreiptų įsivaizdavimų ataka prieš sveiką visuomenę. Toji visuomenė nebuvo pasirengusi tokią karštą bulvę praryti. Vieni kažkiek atsikando, kiti iki šiol negali atsispjaudyti, bet rezultatas akivaizdus: atsirado krūva lavonų, o bendruomenė skilo į radikaliai nesusišnekančias dvi stovyklas. Suprantama, visuomenei būtų ramiau gyventi įtikėjus, kad mūsų atkurtoje valstybėje mažamečiai nėra tvirkinami turtingų dėdžių ir tetų. Teisės mokslų daktaras Karolis Jovaišas sako: „Deja, ne tik paprasti piliečiai, bet ir Lietuvos politinis elitas nepajėgus suvokti, kad yra principinis skirtumas tarp moralės ir teisės, ir kad savo veikloje būtina vadovautis teisės normomis. Esmė ta, kad ne karalius, kokiu save laiko elitas, yra įstatymas, o įstatymas yra karalius. Kartu įstatymas nėra teisingas ar klaidingas, moralus ar amoralus, atitinkantis dešimt Dievo įsakymų ar jų neatitinkantis, o yra tik galiojantis arba negaliojantis.“ Taigi pagal galiojančius įstatymus ir priedermę teisės raidę gerbti labiau už sąžinę ir Dievą išraukime kaip piktžolę iš savo leksikono žodį „pedofilija“ ir gyvenkime pagal teisės raidę, – siūlo teisės mokslų daktaras. Pagal trečiojo Reicho įstatymo raidę milijonai žydų nukeliavo į dujų kameras ir konclagerių krematoriumus, pagal įstatymo raidę mūsų kaimyninėje Baltarusijoje belangėje sėdi šimtai kitamanių, nes įstatymas viršesnis už padorumą ir sveiką nuovoką yra „galiojantis“.
Ši, kaip ir dauguma mūsų valstybės institucijų, gal išskyrus tik ugniagesius, dirba ne pilna jėga, liaudiškai sakant – šiaip sau, kol viršininkas pareigūno nepastums, nenukreips reikiama operatyvinio darbo kryptimi, tasai smirdės savo kabinete su ausinėmis kaip koks sutrešęs kelmas dvokiančioje pelkėje. Naujoji Vyriausybė turėtų akylai į šį akis badantį faktą žvilgterėti. Ypatingą susirūpinimą kelia VSD darbo neefektyvumas. Tikras ir atsidavęs valstybei operatyvininkas juk turėtų degti noru išsiaiškinti Prezidentūros, Seimo, Vyriausybės, teisėtvarkos ir žiniasklaidos nedraugus. Pasakyti lengva, padaryti sunku. Tas antivalstybinis elementas yra gana gudriai užsimaskavęs. Tradicinės operatyvinio stebėjimo ar sekimo priemonės kartais nieko naudingo neduoda, o kartais net visiškai priešingus rezultatus, nes užsikonspiravę antivalstybininkai yra išmokę mėtyti pėdas. Tarkim, sekami subjektai telefonu susitaria susitikti per pūgą kur nors Labanoro girioje, kad perduotų vienas kitam slaptą antivalstybinę informaciją su dar slaptesnėmis veikimo instrukcijomis. VSD privalo į tokius signalus reaguoti ir siųsti į Labanoro girią operatyvininkų grupę. Sąnaudos didelės, žinant, kokie dabar užpustyti keliai ir kaip apsunkintas operatyvininkų veikimas, bet neišsiųsi – iškart institucija gaus per kepurę. Išsiunčiama operatyvininkų brigada su visu komplektu elektroninės sekimo aparatūros, laukiama, kol subjektai pasirodys, o tie kiaulės taip ir nepasirodo iki pat vidurnakčio. Tenka grupei grįžti į Vytenio gatvę it musę kandus. O blogiausia tai, kad tie subjektai nesėkmingos operacijos metu sėdėjo kur nors visai VSD pašonėje Boulingo klube, rutuliais daužė kėglius, gėrė alų, kramsnojo čipsus ir dalijosi slapta antivalstybine informacija. Todėl VSD veiklos turinį, formą, strategiją ir taktiką iš esmės reikėtų keisti, kad institucija nebedirbtų bergždžiai švaistydama mokesčių mokėtojų pinigus.
Sunku atsakyti, prastesni šiandien susiklostė reikalai su valstybe ar visuomene. Jei valstybę suvoktume kaip laisvų piliečių sutartį su valdžia vykdyti bendrus uždavinius, siekti bendrų tikslų bei visuotinio gėrio, tai panarstę šią sentenciją, pamatytume, kad joje nebėra jokio sugestyvaus ir žmogiško turinio. Laisvų, atsakingų piliečių, regis, belikę Lietuvoje tik pakrikusios, tarp savęs nebesusišnekančių žmonių saujelės, pasislėpusios XXI a. katakombose. Jaunimas žaidžia valdžios žaidimus arba geria alų, kokteiliukus ir rūko prastą žolę. Jokia valdžia jokios sutarties visuomenei sudaryti nesiūlo. Nėra ir jokios darniai veikiančios valdžios kaip subjekto, su kuriuo galėtum ar norėtųsi sudarinėti kreivas paternalistines sutartis.
Nenupasakojamas gerumas važiuoti per Lietuvą. Vaizdas keičia vaizdą, o vaizdą vaizdelis: miškai, laukai, pamiškės, upeliai, kapinaitės su medžių guotais, senos sodybos, ąžuolynai, dyzelis pigus – tik keliauk iki svaigaus apsikeliavimo. Visokių tų kelionių būta. Net į kitus žemynus. Stebi tyrinėtojo akim, kas ten kitaip: geriau ar blogiau, linksmiau ar liūdniau, bet visados grįžęs pripažįsti, kad tavo namai yra čia. Dabartinis dileris diegia mūsų sąmonėn pabėgimo iliuzorišką perspektyvą: parduokim savo namus ir išsilakstykim. Po to nusenę sugrįšim su vertinga patirtimi ir pasikavosime savo žemėje su gražiais šlipsais ir Armani kostiumais baltuose poliruotuose karstuose su paauksuotomis rankenomis.
Rausdamasis po senus popierius savo archyve visai netikėtai aptinku segtuvą su amžiną atilsį tėvo, mirusio prieš du metus, sukomplektuotais dokumentais. Popieriai įdomūs, didžioji jų dauguma – kopijos iš Lietuvos ypatingojo archyvo. Tai ištraukos iš pusės amžiaus senumo KGB sekimo bylos. Iš agentūrinių pranešimų matyti, kad tėvas nebuvo per daug atsargus žmogus. Pateiksiu iškalbingų citatų: „1964 metų sausio 14 d. su byla dirbantis agentas „Ąžuolas“ pranešė, kad sekamasis „Ja“ sistemingai klausosi užsienio radijo laidų per jo turimą baterijomis maitinamą radijo aparatą „Minsk“, kuris anot agento šiuo metu dirba be trukdymų. „Ja“ nurodytam šaltiniui pasakojo, kad JAV per daug kalba, bet mažai dirba Baltijos respublikų „išlaisvinimo“ klausimu. Jis paaiškino, kad prieš Naujuosius metus užsienio radijas perdavė, kad kiti Naujieji Pabaltijyje bus švenčiami „laisvoje“ aplinkoje.“ (aut.vert. iš rusų k.) Iš agentūrinės bylos matyti, kad tėvo neatsargiai buvo pripolitikuota apie daug ką: Kinijos ir TSRS santykius, skurdą ir ginklavimosi varžybas, gyvenimo lygį JAV. Į valias, kad būtų pasodintas, bet „humaniškoji“ sovietų valdžia pasigailėjo – tik išmetė iš darbo Kulių mokykloje į gatvę ir atėmė teisę dirbti pedagoginį darbą. Prisišnekėjo.
„Noriu visiems pasakyti – gerbdama savo vaiko privatumą, dukrelės teisę į asmeninį gyvenimą tikrai nieko neviešinsiu. Tai, ką mano vaikas kalba su manimi, yra mudviejų asmeninis, mamos ir dukters gyvenimas. Suprantu žurnalistų norą domėtis šia istorija, tačiau tikrai neleisiu, jog mano ir mano dukrelės gyvenimą žiniasklaida paverstų nesibaigiančiu realybės šou“, – prieš pusmetį savo tinklalapyje skelbė labiausiai Lietuvoje nuo viešumos saugoma ir slepiama vienos mergaitės motina.
Kalėdos – stebuklų metas, tad neturėtume stebėtis pačiais neįtikinamiausiais atsitikimais, nuotykiais ir istorijom, kurios šiuo kalendoriniu laiku nutinka. Nedaug juk trūko, kad penktadienį Pasaulį būtų ištikus pabaiga. Būtent penktadienio pavakarę Lietuvos Ryto žurnalistės Laimos Lavaste automobilis įriedėjo per pūgą prie vieno privataus namo – jo adresas irgi didžiausia valstybės paslaptis. Nesulaikė jos apsauginiai, saugantys Konstitucijoje garantuojamą šeimos gyvenimo privatumą, plačiai atvėrė duris, nors moteris bodėjosi žurnalistų priekabiavimu. Neaplankė mergaitės su saldumynų krepšeliu aukščiausios valstybės ponios, į privatų gyvenimą nesikišo. „Užmirškite tą mergaitę, lyg Lietuvoje nebūtų kitų problemų“, – ragino žurnalistus Prezidentė vienoje spaudos konferencijoje. Bet žurnalistė Lavaste nepaklausė, į privatų šeimos gyvenimą įsibrovė ir paskelbė Lietuvos ryte rašinėlį: „Medžiojama šeima jau nėrė į Kalėdų ramybę.“ „Lietuvoje, kas negalima jaučiui, leidžiama triušiui“.
Vienaip ar kitaip šiandieninis žmogus yra padarytas informacinio lauko įkaitu. Net jei vienišius, keistuolis nežiūri televizoriaus, neklauso radijo, neskaito laikraščių ir neneršia po internetinius portalus, jis vis viena viešumoje bendrauja su kitais, kurie yra veikiami to lauko. Mūsų amžiuje kažin ar įmanoma visiškai dingti, pasislėpti, izoliuotis nuo aplinkos ilgesniam laikui, užsidaryti celėje ar išeiti į dykumą, kad pasaulio šurmulys tavęs nepasiektų. Informacinis šurmulys ir triukšmas iškapstys tave iš slapčiausių slaptaviečių, užgrius, užslėgs po savo dangčiu įbaudžiavins ir prisisegs už trumpos grandinės, nes tu jam esi reikalingas kaip vartotojas, pajamų ir pelno šaltinis ir kaip informacinių technologijų eksperimentinis triušis.
Preambulė: klausimo pagrindimas
Lietuvoje atsiranda pavienių paranojikų, kurie viešumoje reiškia nepasitenkinimą, kad juos globoja VSD – tarnyba, sauganti valstybę ir jos piliečius. Tai tikrų tikriausias nesusipratimas. Žmogus moka mokesčius valstybės tarnybai, kad toji jį saugotų, o kai ši imasi jį saugoti, tasai piktinasi.
Kiekvienas žmogus nori būti išklausytas, kad jo sakomi žodžiai nenulėktų vėjais, o į jo mintis būtų įsiklausoma. Liūdna konstatuoti, kad susvetimėjusioje Lietuvoje nebėra kas žmogaus klauso. Todėl nusivylusiam piliečiui į pagalbą ir ateina VSD – vienintelė institucija, kuri stengiasi žmogų išklausyti, ką jis kalba telefonu, kaip guodžiasi elektroninio pašto laiškuose, įsigilinti į jo skundus ir vargus miestų aikštėse ir maitinimo įstaigose prie brangaus bokalo alaus. Tiesa, VSD nėra visagalis, nors ir kaip besistengtų, negali aprėpti visų Lietuvos piliečių, visų išklausyti ir žinią apie kiekvieno būklę perduoti valstybės Prezidentei, kad ji tais labiausiai dėmesio vertais pasirūpintų. Reikia pripažinti, kad įgyvendinti tuos kilnius tikslus sukliudė ir pasaulinė ekonominė krizė. Važinėdamas troleibusu išklausysi tik tuos, kurie važinėja troleibusu, o troleibusuose žmonės dažniausiai tyli.
Veiksmo planas
Realybė tiesiog akis bado, tad naujoji mūsų Vyriausybė turėtų imtis staigių ir neatidėliotinų veiksmų. Sekant aukštojo mokslo reforma būtina kuo greičiau įsteigti valstybės saugomųjų asmenų krepšelius. Tarkim VSD darbuotojas rūpinasi ir gilinasi į 20-ties subjektų reikalus. Jis turėtų gauti ir dvidešimt krepšelių. Saugumietis, kuris seka saugumietį, turintį 20 krepšelių, turėtų gauti dešimt jo krepšelių, o penkis perduoti jį sekančiam. Taip būtų sutvarkyti ekonominiai ir motyvacijos klausimai Valstybės saugumo departamente. Bet problema iš tikro nėra vien ekonominė.
Dažniausiai mūsų eilinis saugumietis yra pakišamas teikti pagalbą žmogui, kuris tos pagalbos kratosi ir slapukauja. Išklausyti tokį yra įmanoma, bet suprasti, apie ką jis kalba nėra labai paprasta, nes subjektas dažnai kalba labai tyliai Ezopo kalba neaiškiomis užuominomis. Tad vienas iš neatidėliotinų darbų, palengvinsiančių VSD tarnautojų darbą, būtų Ezopo kalbos prasmių ir reikšmių, sinonimų bei antonimų žodynėlio parengimas bei išleidimas iki artėjančios Vilniaus Knygų mugės.
Aišku, reformuojant VSD, neturėtų būti apeiti ir subordinacijos klausimai. Vienas iš tokių: „Ar turi teisę VSD durininkas su rūbininku sekti VSD direktorių, jei VSD direktoriaus pavaduotojas to paprašo?“ Iki šv. Kalėdų Lietuvos Seimas tokius klausimus turėtų apsvarstyti skubos tvarka. Jei užtektų politinės valios, tikrai sutvirtintų savo reitingus.
Jūsų Dočys
Šiandien, stebint viešąjį mūsų gyvenimą, neapleidžia jausmas, kad visa, kas vyksta valstybėje, yra netikra, paviršutiniška, suvaidinta, pervaidinta ir sumeluota, o visa, kas vyksta iš tikro, nuo visuomenės užrakinta devyniomis spynomis. Išsirinkome Seimą, kuriame nėra nei tikros pozicijos, nei tikros opozicijos, Prezidentūra mojuoja butaforiniu plastmasiniu kardu neva kirsianti per naująją koaliciją ir Darbo partiją, opozicijos retorikoje vėl atgyja rudimentinės kalbinės figūros apie politikos moralumą ir principus. Vaidinimas tęsiasi, bet neįtikina.
