Author name: Liudvikas Jakimavičius

Jau nebesistebiu, kad mūsų valstybę po kiekvieno rezonansinio įvykio ima temdyti sumaišties debesys ir priešpriešų rebusai. Išnyra kalbos apie gilią politinę krizę, tarpinstitucinį chaosą, autokratijos grėsmę ir demokratijos saulėlydį. Tokiems sąmokslų siužetams bujoti Lietuvoje yra labai palanki ir gerai išpurenta dirva. Ne šiandien tai prasidėjo. Pamename, buvo neva apiplėšimo tikslais žiauriausiai nužudytus tėvą ir sūnų Kiesus su vairuotoju – kas patikėjo oficialia teisėsaugininkų versija?.. Jie patys savo verdiktais netikėjo ir netiki. Po to pro Bresto viešbučio langą iškrenta VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas, po to dar virtinė keistų nužudymų ir mirčių Garliavos trileryje. Mirtys stebėtoją bendrapilietį stipriai veikia emociškai, tačiau mūsų žiniasklaida netrunka visuomenės jausmus ir emocijų proveržius paraminti arba savarankiškesnes žmonių interpretacijas išjuokti, apdergti ir išstumti į viešojo diskurso paraštę.

Viešumoje netilsta kalbos, kad per visą atkurtos Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį neturėjome tokių „nešvarių“ rinkimų. Pats juose dalyvavęs prisižiūrėjau tos nešvaros į valias, bet anoks malonumas toje maitoje kapstytis: kažkas balsus pirko, kažkas kažką girdė, dar kažkas sukčiavo skaičiuodamas. Fonas koktus ir įžeidžiantis pilietį, tikintį, kad jis gyvena demokratinėje valstybėje ir kad jo išreikšta valia gali kiek nors lemti jo paties, jo vaikų ir valstybės ateitį. Bet kam tas jautrus pilietis rūpi, kai kalbama apie kur kas skaitlingesnius statistinius dėmenis – tūkstančius rinkėjų, nulėmusius garsiąją „dviračio šou“: formulę „turim, ką turim“.

Taip jau nutiko, kad šį rudenį sutikau būti „Lietuvos sąrašo“ iškeltas kandidatu į Lietuvos Seimą. Kaip ir kiekvienam žmogui, imantis naujo vaidmens, nėra labai lengva save suvokti. Aš nežinau, kokias įsijautimo technologijas naudoja aktoriai prieš spektaklį, vieną vakarą vaidindami Hamletą, o kitą, tarkim, Smerdiakovą iš „Brolių Karamazovų“ ar Ostapą Benderį iš „Dvylikos kėdžių“. Mano bičiulis, plačiausio diapazono aktorius Rolandas Kazlas galėtų man šiuo vaidmenų klausimu labai prasmingai kažką patarti ir pamokyti, kaip į vaidmenį įsijausti ir iš jo išeiti, kai rampa nusileidžia. Kad ir kaip būtų, nors gyvenime yra daug teatro, o teatre turėtų būti daug gyvenimo, tai nėra tapatūs dalykai – greičiau tik persipinančios ir susiglaudžiančios gyvenimo tikrovės zonos.

Ignalinos skudurynas – labai smagi vieta. Skudurynuose žmogus ypatingai gerai pasijunti, kur kas geriau nei Vilniaus „Akropolyje“. Čia prekeiviai su mantos vinzlais suvažiuoja švintant, vieni prekes tvarkingai sukabina ant pakabų po „tentais“, kiti suverčia ant suolų krūvomis (tos jau pigesnės). Vieni kitus puikiausiai pažįsta, nors suvažiuoja iš gana toli. Skudurynų žmonės yra solidarūs ir tarp savęs, ir su besirausiančiais – bendrauja noriai, nesierzina, kai randa neišskalbiamą dėmę ar skylę ant marškinių pilvo. Čia nepajusi ir žvėriškos konkurencijos kaip kokiuose Gariūnuose, kur visi prekiauja tomis pačiomis turkiškomis, kiniškomis ar trečiojo pasaulio šalių prekėmis, neretai ir falsifikatais.