Praėjo metai. Praėjo šlubuodami ir vilkdami pasiligojusias kojas, tarsi su ramentais – ilgi vargingi metai, visiškai atitinkantys šiandienos Lietuvą.
Kodėl taip sakau? O kaip kitaip kalbėti apie šalį, į kurios vairininkus įsisukę padarai, taikliai vadinami valdžiažmogiais, nuosekliai ir kryptingai veikia prieš toje šalyje gyvenančią tautą. Sakote, ne? Bet juk užsimota sugriauti viską, kas teikia išgyvenimo galimybę.
Senokai berašiau, juo labiau ką nors parašyto viešinau. Galima sakyti, nepraleidau progos patylėti. Ir vėl nepraleisiu, o šis rašinėlis tebus laiškas tiems geriems žmonėms, kurie mane prisimena – ir man primena – kad tai, ką esu rašęs anksčiau, jie skaitė.
Netolimoje – gerų dvidešimties metų senumo – praeityje toks pat susireikšminęs, pasipūtęs ir atsiribojęs elitas buvo vadinamas partine nomenklatūra – tai, ko gero, ir bus vienintelis skirtumas tarp vieno ir to paties reiškinio.
Man rinkimai jau baigėsi ir vėl galiu rašyti tai, kas man atrodo svarbu, ir nebesukti galvos, ar tai gali būti laikoma politine reklama, už kurią reikia mokėti, ar negali.
Apie tradicines – sistemines – biudžetines ar kaip ten jas partijas parašys ir be manęs, juo labiau, kad visi jų esami ir būsimi „raskladai“ artimiausiu laiku bus narstomi po kaulelį ne kartą ir ne du. Nedrįstu abejoti, kad ir rusicizmų, rašant minėtąja tema, taip pat pasitaikys į valias.
O apie antisisteminių jėgų rezultatus tikriausiai bus greitai pamiršta, nes ir atsiminti nelabai yra ką, ir galios svertai ne tose rankose – tad apie ką tuomet daug rašyti?
Parašęs tris pirmąsias Priešpriešų dalis, buvau kaip ir tikras, kad pakaks, tačiau pats gyvenimas parodė, jog teks šią temą plėtoti ir toliau. Reikalas tas, kad vienos tokios priešpriešos nebe liudininku, o dalyviu tapau aš pats.
„Pars“ reiškią dalį, bet ne visumą. Žmogus, padalintas dalimis, nebėra žmogus, o tik išdarkytas kūnas, nebegalintis gyventi. Tautos kūnas yra valstybė, kurioje ji – tarytum siela fiziniame kūne – ir yra įsikūrusi. Kuo labiau jis išdraskomas, tuo mažiau šansų tautai išgyventi.
Dabar pažiūrim, ką turim? Kiek Lietuvoje yra realiai veikiančių partijų, turbūt nebepasakys niekas – tiek jų prikurta, prigaminta. Vienos belikę visai popierinėmis, kitos trumpam sustena prieš rinkimus, o paskui vėl užmiega letargo miegu. Kelios užaugo ir išbujojo tiek, kad net nepatogu užduoti retorinio klausimo „Kur dingo tautos pinigai?“ Milijonierių pasiskirstymas didžiosiose partijose pagaliau prieinamas ir viešai. Tačiau juk teigiama, kad daugiapartinė sistema yra demokratijos pagrindas… Ar tikrai? Ir ar išties nėra daugiau alternatyvų šitam dabartiniam partiniam jovalui, kaip tik bolševikinis vienpartiškumas, kurio, ačiū, nereikia? O gal yra?
Žvėries agonija yra greičiau pavojinga negu baisi. Tiesą sakant, akylesniam ir daugiau patirties turinčiam žmogui būtent tas desperatiškas pavojingumas, tas draskymasis ir kitų draskymas kaip tik ir yra aiškiausias požymis, jog tai ir yra agonija, jog galas jau arti. Kalbant apie valdžią uzurpavusius režimus, net ir tada, kai jie apsimeta demokratijomis, toji agonija paprastai pasireiškia represijomis ir piliečių bauginimu. Ir nors neišvengiamai teks nugaišti, nuožmus padaras iš paskutiniųjų stengsis apkandžioti ir sužaloti kuo daugiau aplinkinių prieš išleisdamas paskutinį kvapą.
Vakar Atgimimo aikštėje Klaipėdoje piketuotojai palaikė Darių Kuolį ir Liną Šulcienę, kurie tuo pat metu buvo teisiami Vilniuje ir Kaune už tai, kad nužmoginimo ir nužmogėjimo laikais neišsižada būti žmonėmis.
Šiandien Lietuvoje keliamos bylos, grasinama ir mėginama įbauginti dėl tokių dalykų, kurie sudaro demokratinės valstybės pagrindą ir yra įrašyti šalies Konstitucijoje.
Tauta, kilk, kol dar esi!
Lietuvos Sąrašo iškeltas kandidatas į Seimą Baltijos rinkimų apygardoje, Klaipėdoje, Šarūnas Navickis paskelbė savo rinkimų programą. Savo nuostatas ir darbus, kuriuos stengtųsi nuveikti Seime, jis surašė ne tik įprasta forma, bet ir eilėmis.
Nors žinome, kad „inteligence“ yra nelietuviškas žodis ir bendriausia prasme jis reiškia išmanymą ar žinojimą, o „Central Inteligence Agency“ (CIA) verčiame į Centrinę Žvalgybos Valdybą (CŽV), šnekamojoje kalboje inteligentas vargu bau siejamas su gerai informuotu žmogumi, žinančiu kaip elgtis įvairiausiose situacijose. Veikiau tai kaip tik savo raišką ribojantis žmogus, kalbantis tyliu balsu ir sugebantis jo nepakelti nepriklausomai nuo situacijos, jis introvertiškas ir vengia konfliktų, o kalbant apie išorinius požymius nepasižymi sportiškumu ir, tikėtina, nešioja akinius.
