Aras Lukšas | „Lietuvos žinios“
Šiandien, minėdami Birželio sukilimo 75-ąsias metines, prisiminkime ryškesnius ir mažiau žinomus jo epizodus bei žmones, kurių vardus dabar saugo tik archyvų lentynos ir bibliotekų rankraštynai.
„Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas, laisva ir nepriklausoma Lietuva! Tautiečiai, vokiečių armija raudonuosius grobuonis iš Lietuvos baigia vyti. Lietuvių tauta, išvaduota iš jungo, ryžtasi gyventi vėl laisva ir nepriklausoma. Jau sudaryta Laikinoji vyriausybė perima valstybės vairą ir įstaigas į savo rankas.“ Birželio 23-iąją 10 val. ryto per Kauno radiją vėl nuskamba Lietuvos himnas.
„Tautos herojinis aktas“ – taip Birželio sukilimą pavadino vienas pasipriešinimo nacių ir sovietų režimams veikėjų Adolfas Damušis. Iš tiesų, sukilimas iš svarbus tiek politiniu, tiek moraline atžvilgiu. Raudonųjų okupantų ištisus metus naikinta ir prievartauta Lietuva, į kurią dabar žengė rudieji atėjūnai, aiškiai parodė, jog niekada savo valia neatsisakys 1918 metais atkurto valstybingumo. Parodė, kad įžengdama į jos teritoriją nacių kariuomenė okupuoja ne Sovietų Sąjungos dalį, o suverenią valstybę, kuri šiame kare nedalyvauja, tad su šiuo faktu, karui pasibaigus, teks skaitytis tiek nugalėtojams, tiek nugalėtiesiems.
Tačiau ne mažiau svarbus ir kitas momentas – pradėję kovos veiksmus prieš sovietus anksčiau, nei į Lietuvos miestus ir miestelius įžengė Vermachto daliniai, ir perėmę ten valdžią į savo rankas, lietuviai nuplovė gėdą, kurią 1940-ųjų birželį, nuolankiai įsileidę okupacinę Raudonąją armiją, tautai užtraukė silpnadvasiai politikai ir neryžtingi karo vadai.
Ir dar – būtent Birželio sukilimas, davęs šaliai Laikinąją vyriausybę ir šešias savaites vilties, jog Lietuvai pavyks išsaugoti valstybingumą, davė pradžią ir antinaciniam, ir antisovietiniam pogrindžiui bei tam kompromiso nežinančiam karui, kurį visą dešimtmetį miškuose kariavo narsiausi Lietuvos vyrai ir moterys.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale lzinios.lt.