Kalbant apie Birželio sukilimą neretai išleidžiama iš akių kontekstinė informacija, įvykis bandomas vertinti ištraukus jį iš tarptautinio ir vidaus įvykių konteksto. Tai paranku itin subjektyviems aiškinimams ir siauroms interpretacijoms, kuriais siekiama iškreipti sukilimo tikslus, vaizduoti jį ne kaip kovą už laisvę ir pastangą atkurti okupanto sutryptą valstybingumą, bet mėginti pateikti jį kaip kažkokį nekontroliuojamą gaivalų maištą dėl savanaudiškų tikslų ar noro įsiteikti naujiems okupantams.
Kiaurai propagandinė Kremliaus perspektyva, pozicionuota 1941 m. biržely ir iš esmės nekintamai palaikoma iki šių dienų.
Žurnalas „Karys“ naujausiame š.m. gegužės numeryje (Nr.5) išspausdino mano straipsnį apie Lietuvos diplomatinės tarnybos vaidmenį pasipriešinimo procese, siekiant atkurti paneigtą valstybingumą. Straipsnis ilgas, jį galima paskaityti atsisiuntus visą žurnalo failą iš „Kario“ svetainės (ČIA) arba mano FB sienoje, kur irgi įkeliu straipsnio tekstą.
Vidmantas Valiušaitis. LIETUVOS DIPLOMATINĖ TARNYBA – NEĮVEIKTA PASIPRIEŠINIMO CITADELĖ
„Vokietijos galybei karo laukuose pasireiškus – Norvegijoje, Belgijoje, Olandijoje, Liuksemburge ir kitoms neutralioms valstybėms gresiant pavojui būti į karą įveltoms, Lietuva, bolševikų globojama, tuo tarpu džiaugiasi ramybe ir savo iškylas švenčia, – 1940 m. gegužės 12 d., t. y. likus mėnesiui iki okupacijos, savo dienoraštyje rašė kanauninkas Povilas Dogelis.
Tačiau čia pat pridūrė: „Tiesa, apie bolševikų globą visaip spėliojama. Vyskupo Valančiaus anų laikų žodžiais tariant, rusai duoda laisvės pasireikšti ir gerą širdį rodo tikslu visiškai pavergti. Darą, kaip anoji gaspadinė, auginanti meitėlį – duoda jam ir šio ir to, ir pilvą pakaso, kad tik ėstų ir būtų riebesnis, o paskui paskerdžia.“
Kol Lietuva dar tik spėliojo kas jai gali nutikti, agresyvūs imperialistai – hitlerinė Vokietija ir stalininė Sovietų Sąjunga, – pasirašę 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo paktą, su jo slaptaisiais protokolais, pasidaliję Europą ir sukėlę Antrąjį pasaulinį karą, – vykdė savo sąmokslą ir visiškai atvirai ar su makiaveliško suktumo priedanga grobė mažesniąsias valstybes.
Vokiečiai pradėjo nuo Austrijos, kurią „įsiurbė“ į Trečiąjį reichą dar 1938 m. kovą. Toliau sekė Čekijos pasiglemžimas (1939 m. kovo 15 d.), Lietuvos Klaipėdos krašto atėmimas (1939 m. kovo 23 d.), Albanijos (1939 m. balandis), Lenkijos (1939 m. rugsėjis), Danijos (1940 m. balandis), Norvegijos (1940 m. balandis), Liuksemburgo (1940 m. gegužė), Olandijos (1940 m. gegužė), Belgijos (1940 m. gegužė), Prancūzijos (1940 m. birželis) užgrobimas, Vengrijos (1940 m. lapkritis), Rumunijos (1940 m. lapkritis) Bulgarijos (1941 m. kovas) pajungimas, Jugoslavijos (1941 m. balandis) ir Graikijos (1941 m. balandis) nukariavimas.
Sovietai veikė klastingiau, bet ne mažiau agresyviai. Nors 22 mėnesius sąmokslavo su Hitleriu, tačiau kurį laiką dar stengėsi laikytis Vokietijos agresijos šešėlyje ir propagandiškai postringauti apie „taiką“. 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijai užpuolus Lenkiją, SSRS pulti ją delsė. Tik rugsėjo 17-ąją įsiveržė į rytinę Lenkiją, nepaskelbusi karo. „Mes nekariaujam“. Tačiau rugsėjo 22 d. surengė bendrą su vokiečių vermachtu karinį paradą Brest-Litovske, Lenkijos nukariavimui atšvęsti. O jau rugsėjo 28 d. pasirašė su vokiečiais „sienos nustatymo ir draugiškumo“ sutartį, „buvusiai Lenkijos valstybei išnykus“.
Šis rugsėjo 28-osios Molotovo ir Ribentropo susitikimas Maskvoje Lietuvai turėjo likiminės reikšmės – nelyginant keičiama moneta, ji buvo iš vienų rankų perduota į kitas. Slaptame papildomame 1939 m. rugsėjo 28 d. protokole, pasirašytame SSRS užsienio reikalų komisaro Molotovo ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Ribentropo, rašoma: „Slaptas papildomas protokolas, pasirašytas 1939 m. rugpjūčio 23 d., pakeičiamas ta prasme, kad Lietuvos valstybės teritorija įeina į Sovietų Sąjungos įtakos sferą, o iš kitos pusės, Liublino provincija ir Varšuvos provincijos dalys įeina į Vokietijos įtakos sferą (palygink žemėlapį, pridėtą prie šiandien pasirašysimos sienų ir draugiškumo sutarties). Kai tik Sovietų Sąjungos vyriausybė imsis Lietuvos teritorijoje specialių priemonių apsaugoti savo interesams, dabartinė Vokietijos-Lietuvos siena, jos supaprastinimo tikslu, bus pakeista ta prasme, kad Lietuvos teritorija, esant į vakarus nuo linijos, nubrėžtos tame žemėlapyje, teks Vokietijai.“
Kitaip tariant, numatoma Vokietijos-SSRS siena eis Nemunu, tad Užnemunė – Suvalkija ir dalis Dzūkijos, – kai tik sovietai likusioje Lietuvos dalyje pritaikys „specialiasias priemones savo interesams apsaugoti“, taps Vokietijos grobiu.
Būdinga yra Vokietijos pasiuntinio Maskvoje von Schulenburgo slapta 1939 m. spalio 3 d. telegrama užsienio reikalų ministerijai Berlyne, kurioje vokiečių diplomatas atvirai pasako, kad Lietuva taps SSRS dalimi: „Vokietijos susitarimas su Sovietų Sąjunga, liečiąs Lietuvą, buvęs sudarytas su mintimi, kad Lietuva būsianti inkorporuota į Sovietų Sąjungą“.
Taigi, vadinamoji „draugystės ir bendradarbiavimo“ sutartis (1939 m. spalio 10 d.) tarp SSRS ir Lietuvos tebuvo okupacijos preliudija ir „dūmų uždanga“ vietos „darbo liaudžiai“. Britų spauda sovietų sutartis su Baltijos valstybėmis (Estija ją pasirašė rugsėjo 28 d., Latvija – spalio 5 d.) įvertino vienareikšmiškai: „rusų protektoratas Pabaltijo valstybėse yra Stalino laimėjimas, o Hitlerio pralaimėjimas“. Tuometinis Suomijos užsienio reikalų ministras Erkko pridūrė: „Baltijos valstybės dėl to gailėsis.“
Visa tai ryškiai iliustruoja cinizmą, su kuriuo abi didžiosios valstybės traktavo mažesnes ir silpnesnes šalis, stumdydamos jas iš vienos „įtakos sferos“ į kitą, draskydamos net jų teritorijas, „savo interesams apsaugoti“.
17-metis Gerardas Binkis, poeto Kazio Binkio sūnus, išvydęs į Lietuvą besibraunančią sovietų kariuomenę, įspūdį apie 1940 m. birželio 15-ąją Kaune perdavė šitaip:
„Pamačiau tankus, važiuojančius Vytauto prospektu ir sukančius į Laisvės alėją. Vikšrais ardė asfalto dangą. Pirma mintis, kuri atėjo į galvą: kokie vis dėlto griozdai. Man buvo gaila to asfalto. Bet kartu smalsu iš arti pamatyti tanką. Paskiau parėjau namo. Sakau, „tetyte, mačiau rusų tankus“. Jis paprašė nuvesti į vietą, iš kurios galėtų matyti ir jis. Gyvenom Žaliakalnyje, Prūsų gatvėje. Iš ten – netoli iki Vileišio aikštės. Iš ten gerai matėsi Kipro Petrausko gatvė. Ja nenutrūkstama kolona vienas paskui kitą riedėjo tankai. Tėvelis artyn nebėjo. Žiūrėjo per tą aikštę į tolį, tylus pastovėjo. „Lietuvėlės nebėr“. Tiek tepratarė…“
Kas vyko po to – aprašo Augustas Gailius, buvęs Lietuvos kriminalinės policijos valdininkas: „Kukliai įrengtame nepriklausomos Lietuvos valstybės saugumo departamento direktoriaus kabinete po 1940 m. birželio 15 dienos atsisėdo Antanas Sniečkus. Kai pirmą kartą jo pakviesti į kabinetą susirinko keli dar pasilikę senosios valstybės saugumo policijos ir kriminalinės policijos skyrių viršininkai, prieš save jie išvydo plikai kirpta galva grubaus veido žmogystą. Už direktoriaus stalo jis sėdėjo atsiraitojęs kruvinai raudonų marškinių rankoves, o suglamžyto švarko atlape buvo įsegta penkiakampė žvaigždė.“
Kai kurie iš atvykusiųjų, pasak A. Gailiaus, jį pažino, nes „tai buvo žmogus, kurį saugumo policija ne kartą buvo atidavusi teismui bausti už slaptą komunistinę veiklą Lietuvoje. Ir dėl to buvo nepaprastai keista, kad tas žmogus, kuris dar tik prieš porą dienų buvo kalėjimo vienutėje, dabar sėdi direktoriaus kabinete ir imasi vadovauti kaip tik tai įstaigai, kuri naikino Lietuvoje platinamas komunizmo bacilas.“
„Kurį laiką, – pasakoja A. Gailius, – visi tylėjo. Prieš atvykusius buvo naujas direktorius, o už jo neįprastai plika siena. Ten neseniai kabojo meniškas Vytis, o žemiau – schema, rodanti nelegalios komunistų partijos kuopelių dislokaciją Lietuvoje. Abu šie paveikslai iš kabineto buvo pirmiausia ir pašalinti.“
Okupuotos Lietuvos „liaudies seimui“ dar nespėjus nė susirinkti ir paskelbti savo išdavikiškų nutarimų, Niujorke leistas laisvojo pasaulio lietuvių dienraštis „Vienybė“ liepos 5 d. rašė: „Trijose valstybėse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – senuosius režimus, remiamus valstybinio kapitalizmo pagrindais, pakeitė vyriausybės, sudarytos iš kraštutinių kairiųjų „demokratų“, kurie vis daugiau ir daugiau pasiduoda komunistiniams elementams, reikalaujantiems skubaus sujungimo su Rusija. Šioje linkmėje toliausiai pasistūmėjo Lietuva, kur neseniai legalizuota Komunistų Partija yra vienintelė politinė valstybės partija. Naujoji valdžia, neva vaduodamosi demokratiškumo principais, uždarė visas kitas politines „privilegijuotas partijas, bet legalizavo ir privilegijavo vieną Komunistų Partiją.“
Laikraštis nurodo, kad komunistai jau turi daug savo vadų vyriausybėje. Ji organizuoja darbininkų miliciją ir šaukia masinius mitingus, kuriuose jau pasigirsta šūkiai „Tegyvuoja tryliktoji sovietų respublika Lietuva!“
„Vienybė“ tęsia: „Užsienių diplomatus stebina tas, kad į naująją Lietuvos vyriausybę skiriami žmonės, kurių visas politinis tinkamumas kvalifikuojamas sėdėjimu kalėjime ir priklausymu komunistų partijai. O tas daroma su Maskvos pritarimu, lyg su tikslu įrodyti pasauliui, kad Lietuva neturi valstybinių žmonių ir, kaip tokia, turi būti svetimos valstybės globoje.“
Čikagos lietuvių dienraštis „Draugas“ pastebi, kad Sniečkaus paskyrimas Saugumo departamento direktoriumi patvirtina „neginčijamą faktą“, kad „visos kominterno (komunistų internacionalo) sekcijos, visuose pasaulio kraštuose, buvo ir yra Maskvos špionažo centrai. Komunistų partijų vyriausia užduotis silpninti kraštą politiška propaganda ir rinkti Maskvai reikalingas militarines žinias. Šį išdavikišką darbą Lietuvoj varė Maskvai parsidavęs Sniečkus, prisidengęs organizavimu darbininkų kovai prieš išnaudotojus ir neva už darbininkų būvio pagerinimą.“
Okupuotos Lietuvos spauda tokių dalykų pranešti, be abejo, negalėjo, nes dalis laikraščių buvo uždaryta išsyk, o likusieji suimti į geležinius komunistinės cenzūros gniaužtus. Neatsižvelgiant netgi į tai, kad ankstesnieji redaktoriai buvo nušalinti, o jų vieton paskirti „sėdėjimu kalėjime“ ar priklausymu komunistų partijai „politinį tinkamumą“ įrodę veikėjai.
Pradedant platesnio masto represijas prieš okupuotų Baltijos valstybių piliečius, pirmiausiai pasirūpinta atsikratyti liudininkais, visų pirma – užsienio žurnalistais. Vakarų spaudoje netrukus pranešta, kad „Latvijos „liaudies vyriausybė“ griežtai įsakiusi Donaldui Day, Chicago Tribune korespondentui, per dvidešimt keturias valandas apleisti Latviją“ . Amerikietis keletą metų gyveno Rygoje ir pastaruoju metu „daug rašė apie Baltijos valstybes, sąryšy su jų okupacija“. Lietuvių dienraštis pažymi, kad korespondento pranešimuose „nebuvo jokių prasilenkimų su teisybe“, įvykiai „teisingai buvo aprašyti“.
Nuo savęs „Draugas“ priduria: „Bet Maskvos agentams teisybė nepatinka. Jie jos bijo. Ne be reikalo visose Baltijos valstybėse įvesta griežčiausia, tiesiog staliniška spaudos cenzūra. Ne be reikalo uždaryta burna visiems teisybės ieškotojams. Viskas eina prie to, kad iš Lietuvos netrukus nebegausime jokių teisingesnių žinių, bet užtat apipls mus komunistine propagandos literatūra.“
Kol Kremliaus emisarai ir Lietuvos kvislingai dar tik redagavo „liaudies seimo“ prašymą „priimti“ Lietuvą į SSRS sudėtį, švedų dienraštis Aftonbladet pranešė jau iš anksto: „Laukiama Lietuvos prijungimo prie Rusijos“. Remdamasis pranešimu iš Berlyno, dienraštis rašė, kad „Lietuvos, Latvijos ir Estijos parlamentai ateinantį antradienį paskelbs formalią uniją su Sovietų Rusija“. Skelbiama, kad „kandidatus „rinkimams“, pagal Maskvos nurodymus, nustatė ir užtvirtino po Rusijos okupacijos sudarytosios vyriausybės. Balsavimai pravesti specialiu diktatorinėse valstybėse priimtu būdu – priverstinai.“
Nuostabu, kad kai kurie Lietuvos istorikai dar ir šiandien įrodinėja, kad Lietuva „nebuvo okupuota“, kad teiginys, jog rinkimų rezultatai „buvo suklastoti ir kad visos tautos išrinktas organas neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimus, tarp jų ir dėl įstojimo į TSR, neatlaiko kritikos“ . Tad ir „įsijungimas į didžiąją TSRS“ tariamai vykęs „laisvais, demokratiniais pagrindais“.
Užsienio valstybėse rezidavę Lietuvos diplomatai galvojo kitaip. Visi diplomatiniai postai be išimties – Berlyne, Romoje, Londone, Stokholme, Berne, Vašingtone, Buenos Airėse – protestavo prieš Lietuvos okupaciją ir aneksiją, o netrukus ėmėsi žygių šalies laisvei bei nepriklausomybei susigrąžinti.
Kaip veikė Lietuvos diplomatai – sužinome iš brošiūros „Iš bolševistinės vergijos į naują Lietuvą“. Romoje 1940 m. rugsėjo 19–25 dienomis įvykusios diplomatų konferencijos pavedimu, ji buvo parengta Berlyne, atspausdinta Šveicarijoje, ir tam tikras leidinio egzempliorių skaičius nelegaliu būdu 1941 m. pavasarį buvo atgabentas į Lietuvą ir čia išplatintas. Diplomatinių protestų ir Romos konferencijos nutarimų turinys nėra plačiau žinomas, tad leisiu sau čia pacituoti ilgesnes ištraukas iš politiškai bei teisiškai puikiai parengtų, gerai argumentuotų, tačiau istoriografijos apyvartoje retai užtinkamų dokumentų.
Dar tą pačią – 1940 m. liepos 21 – dieną, kai vadinamasis „liaudies seimas“, sudarytas Maskvos emisarui V. Dekanozovui orkestruojant ir A. Sniečkaus vadovaujamam GPU filialui Lietuvoje gyventojus terorizuojant, priėmė išdavikiškus nutarimus „prašyti“ Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą „priimti“ Lietuvą į SSRS sudėtį, Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa įteikė Vokietijos vyriausybei protestą, kuriame be kita ko rašė:
„Kaip jau yra žinoma, Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjunga, pasinaudodama nereikšmingu ir nepagrįstu pretekstu, 1940 m. birželio 14 d. įteikė Lietuvai ultimatumą, kuriuo buvo reikalaujama:
1. Priversti konstitucinę Lietuvos Vyriausybę atsistatydinti.
2. Nenurodant teisiškai pagrįstos kaltės, patraukti teismo atsakomybėn Vidaus Reikalų Ministrą ir Saugumo Departamento Direktorių ir
3. Leisti neapribotam sovietų karinių pajėgų skaičiui įžygiuoti į Lietuvą.
Kitą dieną rusų raudonoji armija, kuri perėjo Lietuvos sieną, užpuolusi lietuvių pasienio sargybas, užėmė visą Lietuvą. Vėliau specialiai iš Maskvos atsiųsto sovietų aukšto valdininko mums buvo primesta tariamoji vyriausybė ir Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjunga paėmė į savo rankas viso valdymo kontrolę.
Norint galutinai Lietuvą prijungti prie Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjungos, š. m. liepos 14 d. buvo padaryti rinkimai į Seimą, kuris visiškai suklastojo lietuvių tautos valią.
Kad nuslopinus bet kokį pasipriešinimo pasireiškimą, dar prieš rinkimus buvo uždarytos visos lietuviškos draugijos ir organizacijos, pašalinant redaktorius buvo išprievartauta lietuvių spauda ir suimti daugiau ar mažiau visuomeniniame gyvenime įtakingi žmonės. Valstybinių įstaigų vedėjais, ypatingai saugumo policijoje, buvo paskirti asmens, kurie anksčiau buvo vieši Lietuvos Valstybės priešai.
Komunistų partija buvo vienintelė politinė organizacija, kuri galėjo legaliai veikti. Ji viena tik turėjo sprendžiamosios įtakos į minėtus rinkimus. Tebuvo leistas vienas kandidatų sąrašas ir būtent komunistų partijai priimtinas.
Kad kuo platesnes mases privertus dalyvauti rinkimuose, kiekvienam, kuris nenorėtų dalyvauti balsavime, buvo grasinama paskelbti esant tautos priešu ir, be to, buvo labai kontroliuojama balsuojantieji asmenys.
Netrukus pasirodė, kad tokiose sąlygose išrinktas seimas buvo komunistų rankose, taigi ir Socialistinių Sovietų Respublikų Vyriausybės aklas įrankis. Šiandien, 1940 m. liepos 21 d., Seimas priėmė nutarimą krašto viduje įvesti sovietų santvarką ir Lietuvą prijungti prie Rusijos-Sovietų Respublikų Sąjungos.“
Nurodęs tarptautines Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartis, kuriomis SSRS buvo pakartotinai pasižadėjusi gerbti Lietuvos nepriklausomybę, ir kurias šiuo smurto aktu sovietai sulaužė, K. Škirpa toliau pareiškia:
„Turėdamas galvoje visas šias aplinkybes, kaipo konstitucinių Lietuvos Respublikos organų atitinkamai prie Vokietijos Reicho akredituotas Pasiuntinys, laikau būtina pareikšti iškilmingiausią ir tvirčiausią protestą prieš Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjungos padarytą mano kraštui prievartą ir Lietuvos suverenumo bei valstybinės nepriklausomybės paglemžimą, nes aukščiau pažymėtas Seimo nutarimas, padarytas Rusų okupantams verčiant, yra ne kas kita, kaip negirdėtas lietuvių tautos valios pareiškimo suklastojimas, kuris yra priešingas Lietuvos Valstybės interesams, o taip pat ir teisei tautoms laisvai apsispręsti. Todėl jis nė kokiu atveju negali būti pripažintas turįs juridinės galios.“
Užsienyje likusios Lietuvos diplomatijos šefas ir pasiuntinys Italijoje Stasys Lozoraitis protestą Italijos vyriausybei įteikė taip pat liepos 22 d.: „Sušauktas Kaune suvažiavimas, pasivadinęs Liaudies Seimu, liepos 21 d. nutarė prašyti Maskvos Vyriausybę priimti Lietuvą į Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjungą. Šis Seimas buvo sudarytas tiesioginiai spaudžiant Sovietų Vyriausybei, kurios nepaprastai didelis skaičius kariuomenės, kaip prisimenama, birželio 15 d. užplūdo visą Lietuvos Respublikos teritoriją. Tokiu atveju bet koks konstituciją ir įstatymus atitinkamų valstybinių funkcijų vykdymas pasidarė nebeįmanomas, nes Sovietų Sąjunga paėmė į savo rankas kontrolę ir visą Respublikos administracijos vadovavimą.
Tokiu būdu Maskvos Vyriausybė aiškiai pažeidė 1920 m. liepos 12 d. Taikos Sutartį, 1926 m. rugsėjo 28 d. Nepuolimo Paktą, kuris turėjo galios iki 1945 m. gruodžio 31 d., 1933 m. liepos 5 d. Konvenciją agresijos sąvokai nustatyti ir 1939 m. spalių 10 d. Savitarpės Pagalbos Paktą, o taip pat ir visuotinai pripažintus tarptautinės teisės nuostatus.
Esant tokioms sąlygoms, kaipo konstitucinių Lietuvos Valstybės organų atitinkamai prie Jo Didenybės Italijos ir Albanijos Karaliaus ir Etiopijos Imperatoriaus akredituotas Lietuvos Ministras, turiu garbės:
Viešai protestuoti prieš neišprovokuotą Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjungos agresiją, kuri pažeidė sutartis, tarptautinės teisės nuostatus ir Lietuvos suverenumą;
Pareikšti, kad tariamojo Seimo nutarimas, kuris yra primestas svetimosios Vyriausybės, nėra teisėtas ir legalus ir visiškai neatitinka Lietuvių Tautos valios, kuri niekuomet nepripažins pažeistos jos teisės gyventi savo tėvų žemėje laisvai, nepriklausomai ir suvereniškai.“
Panašaus turinio protestą Šventajam Tėvui įtekė Lietuvos pasiuntinys prieš Šventojo Sosto Stasys Girdvainis.
Protestą Argentinos vyriausybei Buenos Airėse liepos 22 d. įteikė Lietuvos atstovas Kazimieras Graužinis: „Tariamam Lietuvių Seimui vakar nutarus prašyti prijungti Lietuvą prie Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjungos, kaipo Lietuvos Ministras Argentinoje turiu garbės Argentinos Vyriausybės žiniai pranešti šį pareiškimą:
1. Tariamasis Seimas visiškai neatstovauja lietuvių tautos valios.
2. Rinkimai į šį Seimą, o taip pat ir jame įvykęs pats nutarimas buvo padarytas Rusų sovietiškos kariuomenės priespaudoje, nes Lietuvos Respublikos teritorija, kaip prisimenama, jau anksčiau buvo užimta Sovietų kariuomenės.
3. Esant tokioms sąlygoms, pasirėmęs tikrąja lietuvių tautos valia, prieš tokį Sovietų Sąjungos pažeidimą Lietuvos Nepriklausomybės turiu garbės pareikšti viešiausią ir nepaprastai jaudinantį protestą.
4. Visi prie svetimų Vyriausybių akredituoti Lietuvos Ministrai, atitikdami neabejotiną savo tautos valią – visomis išgalėmis saugoti ir ginti savo valstybe, – atsisako pripažinti šį nelegalų Lietuvos prijungimą prie Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjungos ir aš tvirtai tikiu, kad Argentinos Vyriausybė mūsų nusistatymą malonės paremti.“
Londone reziduojantis Lietuvos ministras Kazys Balutis liepos 23 d. protesto notoje Anglijos vyriausybei rašė: „Laikau savo skaudžia pareiga Jums pranešti, kad mano kraštas tapo neišprovokuotos agresijos auka, kurią įvykdė Sovietų Vyriausybė, iškilmingai pasižadėjusi tiesioginiai ir netiesioginiai Lietuvos nepulti.“
Nurodęs teisės aktus, kuriuos sulaužė Sovietų Sąjunga, įsiveržusi į Lietuvą ir ją okupavusi, Lietuvos atstovas tęsė: „Pasinaudodama suklastotais užmetimais, Sovietų Vyriausybė 1940 m. birželio 14 d., vidurnakty, įteikė mano vyriausybei staigų ultimatumą, terminuotą sekančios dienos 9 valanda, kuriuo pareikalavo įsileisti į Lietuvą neribotą sovietinių pajėgų skaičių ir sudaryti Sovietų Sąjungai palankią Vyriausybę, tuo tarpu kai visas kraštas jau buvo užimtas sovietų karinių pajėgų.
Liepos 14 ir 15 d. buvo paskirti rinkimai į naująjį parlamentą, kuris liepos 21 d. vienbalsiai nutarė, taip bent tvirtinama, panaikinti Lietuvos Nepriklausomybę ir ją inkorporuoti į Sovietų Sąjungą.
Nešališkam ir objektyviam stebėtojui yra aišku, kad po svetimos okupacinės kariuomenės priespauda įvykdyti „rinkimai“, nei tokiomis sąlygomis išrinktas tariamasis parlamentas negali išreikšti lietuvių tautos valios; nebuvo nė mažiausios rinkiminės laisvės, nė bet kokios galimybės pareikšti tikruosius savo norus.
Šiomis sąlygomis, kaip Lietuvos atstovas šioje šalyje, laikau savo pareiga pareikšti prieš šį įvykdytą agresijos aktą, kurio auka tapo mano kraštas, iškilmingą protestą. Tuo pačiu metu noriu pareikšti, kad aš negaliu pripažinti teisėtais ir įpareigojančiais bet kuriuos, svetimai dominacijai esant išrinkto parlamento, nutarimus arba prievarta sudarytos ir valdančios vyriausybės aktus.
Patiekdamas visa tai, kas aukščiau pasakyta, Jo Didenybės Vyriausybei, leidžiu sau pareikšti viltį, kad Jo Didenybės Vyriausybė, dabar užsiangažavusi kovoje „kol mums ir kitiems bus patikrinta laisvė“ (vartojant Jūsų paties, Lorde, vakar pareikštus inspiruojančius žodžius), atsisakys pripažinti aktus, kurie atima Lietuvai laisvę.“
Ministras Jurgis Šaulys, Berne reziduojantis Lietuvos pasiuntinys Šveicarijai, protestą Federalinei Vyriausybei, taip pat Vengrijos Vyriausybei, prie kurios irgi buvo akredituotas, įteikė liepos 23 d. Jis rašė: „Tariamoji Lietuvos Vyriausybė, pastatyta valdžion Maskvos kariuomenės, kuri š. m. birželio 15 d. užplūdo kraštą, š. m. liepos 14 d. pravedė „rinkimus“ į Seimą.
Šie „rinkimai“ buvo tik liūdna komedija ir aiškus lietuvių tautos valios klastojimas. Komunistų partija, legalizuota raudonajai armijai užplūdus kraštą, buvo vienintelė partija, kuri naudojosi visų teisių ir laisvės monopoliu. Buvo leistas vienintelis „Lietuvos Darbo Sąjungos“ rinkiminis sąrašas, kuriame dominavo komunistai ir jų pakalikai.
Tai ši „asamblėja“, sudaryta esant ginkluotam Sovietų terorui, o taip pat ir SSRS emisarams kontroliuojant bei nurodant, kuri š. m. liepos 21 d. nubalsavo Lietuvos Respublikos prijungimą prie Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjungos.“
Nurodęs Sovietų Sąjungos sulaužytus teisės aktus, J. Šaulys tęsė: „Imant dėmesin tai, kas aukščiau buvo pasakyta, kaipo konstitucinės Lietuvos Valstybės valdžios reguliariai prie Šveicarijos Federalinės Vyriausybės akredituotas Nepaprastas Pasiuntinys ir įgaliotas Lietuvos Respublikos Ministras, turiu garbės pareikšti, kad tariamojo Seimo aukščiau paminėtas nutarimas, kuris yra primestas Sovietų Vyriausybės,
1) visiškai neatitinka lietuvių tautos valios,
2) nėra teisėtas ir legalus, ir kaipo toks skaitytinas niekingu ir neįvykusiu.
Lietuvių tauta niekuomet nepripažins tokios pažeistos jos švenčiausios ir neperleidžiamos teisės į Nepriklausomybę ir suverenumą.
Todėl, būdamas ištikimas tautos Nepriklausomybės idėjai ir savo, kaipo kvalifikuoto savojo krašto atstovo, pareigoms, pareiškiu iškilmingiausią protestą prieš SSSR padarytą neišprovokuotą flagrantišką agresiją, pažeidžiant galiojančias sutartis ir formaliausius įsipareigojimus, tarptautinę teisę ir Lietuvos Respublikos suverenumą.
Tokiu būdu pareiškiu solidarizuojąs su visais prie svetimųjų vyriausybių akredituotais Lietuvos atstovais, kurie atsisako pripažinti šią agresiją ir Lietuvos Respublikos suverenumo pažeidimą, ir leidžiu sau pareikšti viltį, kad šią laikyseną Šveicarijos Federalinė Vyriausybė priims palankiai.“
„Sąryšyje su 1940 m. liepos m. 21 d. Lietuvos Socialistinės Sovietų Respublikos paskelbimu bei nutarimu prašyti priimti ją į Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjungą, aš, kaip konstitucinės ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos įgaliotas Pasiuntinys Švedijai, laikau save turinčiu pareigą įteikti Švedų Vyriausybei šiokį pareiškimą“, – liepos 23 d. protesto notoje rašė įgaliotasis ministras Vytautas Gylys, tokią pat notą įteikęs ir Danijos vyriausybei. Toliau jis pareiškė:
„Pagal Lietuvių-Sovietų 1939 m. spalių m. 10 d. sutarties 7 §, Sovietų Sąjungos Vyriausybė iškilmingai įsipareigojo nesikišti į Lietuvos vidaus reikalus. Š. m. birželio m. 15 d. Sovietų Sąjungos Vyriausybė negarbingai sulaužė savo pasižadėjimą, ginkluotomis pajėgomis okupuodama visą Lietuvą, smurtu priversdama pasitraukti teisėtą jos vyriausybę ir jos vieton pastatė sau pageidaujamą, kurios narius pati Sovietų Sąjunga pasirinko.
Formaliai imant, ši marionetinė vyriausybė buvo sudaryta taip pat nekonstitucingai, nes mūsų rinktajam Valstybės Prezidentui išvykus užsienin, naujoji vyriausybė buvo paskirta buvusio vyriausybės šefo, kuris jau buvo demisionavęs ir dėl to nebeturėjo nė kokios konstitucinės kompetencijos.
Sovietų pastatytoji vyriausybė tuoj paskyrė rinkimus į Seimą, t. y. Lietuvių Tautos Atstovybę. Tik vienai politinei partijai buvo leista varyti rinkimine propagandą ir tik vienas kandidatų sąrašas, tos partijos sudarytas, buvo leistas išdalinti rinkimų apylinkėse. Teroru ir prievarta buvo po to lietuvių tauta varoma prie rinkimų urnų.
Pagaliau, įvairiais rinkimų rezultatų klastojimais Sovietų Vyriausybei pasisekė net su tariamai aukštu „dalyvavimu rinkimuose“ pasodinti iš anksto jos parinktą Seimą.
Lemtingi nutarimai, kuriuos liepos 21 d. šis tariamas parlamentas priėmė, aiškiai prieštarauja lietuvių tautos tikrajai valiai, jos švenčiausiems interesams ir laisvos Respublikos konstitucijai. Turint galvoje lietuvių tautos šimtmetinę kovą už tautinę, kultūrinę ir politinę laisvę, ir nelietuviui yra neįsivaizduojama, kad šioji tauta laisvu noru priimtų rusišką jungą, dėl kurio pasėkų niekas negali turėti iliuzijų.
Kaip caristinis režimas leido mūsų laisvės kovotojams nusikankinti toli Sibire, taip jo pasekėjas sovietų režimas, tik dar neatodairiau, pradėjo tęsti ano tradicijas, mesdamas laisvos Lietuvos vadovaujančius asmenis į kalėjimą ar išveždamas nežinomam laikui.
Dėl įsitikinimų priespaudos, kuri dabar viešpatauja mano nelaimingoje tėvynėje, mano tenai esantieji tautiečiai neturi nė kokio galimumo šaukti pasaulio opinijos dėmesį į Sovietų Vyriausybės smurto metodus, nepažįstamus kultūringose valstybėse.
Nuolankiai Jūsų Ekscelencijos prašydamas atkreipti Karal[iškosios] Švedų Vyriausybės dėmesį į:
1) Sovietų Sąjungos iškilmingo pasižadėjimo brutalų sulaužymą, okupuojant Lietuvą,
2) teroristinėmis priemonėmis pravestus rinkimus į Seimą ir
3) tautos valios bei interesų neatitinkančius nutarimus įvesti mūsų krašte sovietinį režimą ir kraštą inkorporuoti į Sov. Sąjungą, kuriuos padarė Maskvos pasodinti „Tautos atstovai“, reiškiu aš prieš visa tai ko griežčiausią protestą.“
Po to, kai 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS AT sesijoje Lietuva buvo „priimta“ ir tapo Sovietų Sąjungos teritorijos dalimi, Lietuvos pasiuntinys Vašingtone Povilas Žadeikis protesto notą JAV vyriausybei įteikė tą pačią rugpjūčio 3-ąją: „Turimomis žiniomis, Socialistinių Sovietų Respublikų Aukščiausioji Taryba 1940 m. rugpjūčio 3 d. padarė žygių inkorporuoti Lietuvos Respubliką į Sovietų Sąjungą, tuo sudarydama sąlygas, kuriose lietuvių tautai, bent laikinai, buvo atimta Nepriklausomybė ir galimumas naudotis suvereninėmis teisėmis, nekaltą tautą įstumdama į neapsakomus skausmus ir vargą.
Norėdama nuslėpti bjaurius agresijos žygius, o taip pat suklaidinti pasaulinę opiniją, Sovietų Sąjungos Vyriausybė savo bjaurų žygį prieš Lietuvos integralumą grindė 1940 m. liepos 21 d. Kaune priimta Seimo rezoliucija, nors pats Seimas faktiškai buvo neteisėtai išrinktas, kaip tiesioginė Rusų invazijos pasėka. Sovietų vadai dėl įvairių priežasčių nerado reikalo priminti Lietuvių-Sovietų sutartį, kurią jie sulaužė: pav. Nepuolimo Sutartį, pratęstą iki 1945 metų; 1920 m. liepos 12 d.
Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartį, kurios str. taip skamba: „Pasiremiant Socialistinių Sovietų Federatyvinių Respublikų Sąjungos nusistatymu, jog visos tautos turi teisę apsispręsti ligi joms visiškai atsiskiriant nuo valstybės, prie kurios jos priklausė, Rusija be jokių rezervų pripažįsta Lietuvą kaipo savistoviai besitvarkančią ir nepriklausomą valstybę, su visomis iš tokio pripažinimo sekančiomis juridinėmis pasėkomis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suverenumo teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu. Tas faktas, kad Lietuva buvo Rusijos suverenitete, nesudaro lietuvių tautai ir jos teritorijai jokių prievolių Rusijos atžvilgiu.“
Dėl tariamųjų 1940 metų liepos 14–15 d. Seimo rinkimų ir priversto nutarimo prisijungti prie Sovietų Sąjungos reikia konstatuoti, kad jie buvo neteisėti ir nelegalūs, kaip mano buvo nurodyta ankstyvesnėje 1940 m. liepos 22 d. notoje, Lietuvos inkorporavimas kartu su jos istorine sostine Vilniumi ir Vilniaus sritimi į Sovietų sistemą yra tai neturintis teisės aktas, prieštaraująs tarptautinės teisės principams, – aktas, kuris faktiškai yra galutinė fazė smurtinės agresijos ir prievartos, kuriuos Sovietai panaudojo prieš savo silpnesnį kaimyną.
Kaipo Lietuvos suvereninės Respublikos atitinkamai prie Jungtinių Amerikos Valstybių akredituotas atstovas, pakartotinai protestuoju prieš neišprovokuotą agresiją ir neteisėtą Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą ir tuo pačiu laiku reiškiu lietuvių tautos viltį, jog nei viena pasaulio valstybė nepripažins šio tarptautinio nusižengimo, kurį būtų galima laikyti legaliu arba pateisinamu.
Šia proga noriu pareikšti Amerikos Vyriausybei gilią padėką už jos nusistatymą šiuo klausimu, ką parodė savo pareiškime 1940 m. liepos 23 d. einąs Valstybės Sekretoriaus pareigas [Sumner Welles], ir reiškiu vilties, kad Amerikos Vyriausybė ir toliau nepripažins Sovietų agresyvinių aktų prieš Lietuvos integralumą ir jos Nepriklausomybę.“
Paskutinis protestavo Lietuvos ministras Prancūzijai Petras Klimas. Šiaurės vakarų Prancūziją, įskaitant Paryžių, okupavus vokiečiams, Klimas rezidavo Vichy. Protesto notoje jis rašė: „Oficialiomis Maskvos Telegramų Agentūros žiniomis, Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjungos Aukščiausioji Taryba, vykdydama tariamąją lietuvių tautos atstovų valią, kuri buvo pareikšta liepos 14–15 d. išrinktų ir 1940 m. liepos 21 d. susirinkusių Kaune į Seimą atstovų, nutarė inkorporuoti nepriklausomą Lietuvos Valstybę į SSRS.
Papildydamas savo žodžiu padarytus paaiškinimus, turiu garbės pranešti Jūsų Ekscelencijos žiniai, kad tie tautos atstovai buvo paskirti tuo metu, kada Lietuvos Respublikos teritorija buvo okupuota svetimosios SSRS kariuomenės, kuri, pažeisdama visas teises, 1940 m. birželio 15 d. skaitlingai atvyko į Lietuvą. Rinkimams buvo primestas tik vienas specialiai parinktų kandidatų sąrašas. Kitų kandidatų laisvai išstatyti buvo neįmanoma. Susirinkimų ir diskusijų laisvė buvo panaikinta. Nebuvo nė kokios kontrolės, galėjusios laiduoti balsavimo taisyklingumą ir balsavimo kortelių skaičiavimą. Pageidaujamieji rezultatai buvo paskelbti iš anksto, net balsavimui dar nepasibaigus.
Savaime suprantama, kad atstovų kolektyvas, kilęs iš rinkimų tokiomis sąlygomis ir paminėtu būdu, jokiu būdu negali būti laikomas organu, galinčiu reikšti tikrąją lietuvių tautos valią. Taip pat šio kolektyvo, tariamųjų liaudies atstovų nutarimas prijungti Lietuvos valstybę prie SSRS jokiu būdu neatitinka lietuvių tautos valios, tautos, kuri visuomet kovojo už savo laisvę ir nepriklausomybę.
Šiuo atveju SSRS Vyriausybė pasielgė kaip agresorius, nes iš anksto apgalvotai pavartojusi karinę jėgą ir pažeidusi tarptautinės teisės nuostatus, lygiai kaip ir savo įsipareigojimus, kuriuos ji pareiškė 1920 m. liepos 12 d. Taikos Sutartimi, 1926 m. Nepuolimo Paktu, vėliau keletą kartų atnaujintu, 1928 m. Briando-Kellogo Paktu, 1933 m. Konvencija apie agresijos definiciją ir, pagaliau, visai nesenu 1939 m. spaliu 10 d. Savitarpės Pagalbos ir Nesikišimo į vidaus reikalus Paktu.
Laikau savo pareiga pranešti apie šį SSRS Vyriausybės padarytą flagrantišką tarptautinės teisės pažeidimą ir, kaipo laisvos ir nepriklausomos Lietuvos Atstovas Prancūzijoje, prašau Prancūzijos Vyriausybę, kuri Lietuvos valstybę pripažino de jure ir su kuria Lietuva visuomet palaikė nuoširdžiausius ir draugiškiausius santykius, nepripažinti šio SSRS akto, kuriuo užvaldomas mano kraštas.“
Apie tolimesnius Lietuvos diplomatijos veiksmus – jau kitame straipsnyje.