2021 m. sausio 14 d. Seimas priėmė Visuomenės informavimo įstatymo (VIĮ) pataisas, kuriomis, be kita ko, buvo pakeistas ir šio įstatymo 19 straipsnis, nustatantis informaciją, kurią visuomenės informavimo priemonėse skelbti draudžiama. Pagal naujos redakcijos 19 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nuo šiol visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje skleidžiama dezinformacija, karo propaganda, kurstomas karas, raginama prievarta pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą.
Dezinformacija Lietuvoje buvo draudžiama ir anksčiau, tik formuluotė buvo kiek kitokia – iki šių metų vasario mėnesio (nuo šios datos įsigaliojo minėtas pakeitimas) tas pats 19 straipsnis draudė platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Taigi, pagrindinis skirtumas yra tas, kad anksčiau buvo draudžiama platinti „dezinformaciją (…) šmeižiančią, įžeidžiančią būtent žmogų, t. y. fizinį asmenį, žeminančią būtent žmogaus garbę ir orumą“ , o po šių metų pradžioje priimto pakeitimo draudžiama tapo bet kokio pobūdžio dezinformacija, nukreipta tiek fizinių, tiek juridinių asmenų atžvilgiu.
Kad suprastumėme, kokia informacija Lietuvoje laikoma dezinformacija, reikia pažvelgti į VIĮ 2 str. 15 dalį, kurioje sakoma, kad dezinformacija – tai tiesiog tyčia viešai paskleista melaginga informacija. Vadinasi, tam, kad tam tikra informacija Lietuvoje būtų draudžiama, ji turi atitikti visus šiuos požymius: (i) būti melaginga, (ii) paskleista tyčia ir (iii) paskleista viešai. Prie šio apibrėžimo dar sugrįšime kiek vėliau.
Ar konkreti informacija atitinka nurodytus požymius ir todėl yra draudžiama, pagal įstatymą įgaliota spręsti Lietuvos radijo ir televizijos komisija. Tai yra iš 11 narių sudaryta institucija, iš kurių du narius skiria Prezidentas, tris narius – Seimas Kultūros komiteto teikimu, tris narius – Lietuvos meno kūrėjų asociacija, vieną narį – Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferencija, vieną narį – Lietuvos žurnalistų sąjunga, vieną narį – Lietuvos žurnalistų draugija (VIĮ 47 str. 4 d.). Nustačiusi, kad tam tikra informacija yra dezinformacija, Komisija ją paskleidusiam subjektui gali taikyti sankcijas, kaip, pavyzdžiui, įspėjimą, baudą, siekiančia iki 3 proc. bendrųjų metinių pajamų arba iki 100 000 €, kai tokias pajamas nustatyti sunku ar neįmanoma, įpareigoti pakeisti televizijos programą, sustabdyti audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų laisvą priėmimą Lietuvoje, nustatyti papildomus mokesčius, uždrausti subsidijuoti, remti ar taikyti bet kokio pobūdžio nuolaidas, laikinai sustabdyti licencijų galiojimą ar jas panaikinti, užkirsti kelią gauti valstybės paramą. Be to, teismas gali nuspręsti laikinai sustabdyti arba nutraukti dezinformaciją paskleidusio subjekto veiklą (VIĮ 52 str. 1 d.). Komisijos sprendimas gali būti skundžiamas administraciniams teismams.
Tyrimas dėl dezinformaciją galimai paskleidusio subjekto veiklos gali būti pradėtas pagal bet kurio asmens skundą (kažkodėl įstatyme vadinamą „prašymu“), taip pat – pagal prokuratūros ar visuomenės informavimo srityje veikiančių asociacijų kreipimąsi. Be to, Komisija gali laikinai sustabdyti audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimą ir gavusi informacijos iš nacionalinį saugumą užtikrinančios (VSD) ar kitos kompetentingos institucijos, kurią įvertinusi nustatytų, jog įtariamas pažeidimas kenkia ar kelia rimtą ir didelį pavojų visuomenės saugumui, įskaitant nacionalinio saugumo ir gynybos užtikrinimą.
Trumpai apibendrinant aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, galima konstatuoti, kad nuo šių metų vasario mėnesio Lietuvos Respublikoje oficialiai įteisinta cenzūra. Kaip tokia situacija suderinama su Konstitucija ir to paties VIĮ 4 straipsnio 1 dalimi, kurioje kalbama apie asmenų saviraiškos laisvę, atsakyti negaliu.
Visi dar gerai prisimename, kokią reakciją visuomenėje sukėlė Laisvės partijos iniciatyva išplėsti atsakomybę už vadinamosios neapykantos kalbos vartojimą. Pasipiktinimas kilo net ištikimiausių partijos rėmėjų gretose, todėl iniciatoriai buvo priversti savo pasiūlymą atsiimti ir laukti geresnių laikų. Tuo tarpu šiuo atveju mane stebina praktiškai jokios reakcijos nebuvimas. Štai oficialiame Lietuvos žurnalistų sąjungos puslapyje tepavyko surasti sausą pranešimą apie siūlomą VIĮ pakeitimo projektą, kuriame paminėta, jog atsiranda nauja reglamentuojamų paslaugų rūšis – dalijimosi vaizdo medžiaga platformų paslauga bei dar kažkas apie žiniasklaidos finansavimo modelį. Taigi, turbūt reiktų daryti išvadą, jog Žurnalistų sąjungai (kuri turi teisę siūlyti vieną narį į aukščiau minėtą Lietuvos radijo ir televizijos komisiją) draudžiamos informacijos išplėtimas nelabai rūpi, ji to nelaiko kažkokiu svarbiu teisinio reglamentavimo pokyčiu arba paprasčiausiai su tuo sutinka.
Verta pasižiūrėti į VIĮ pakeitimo projekto aiškinamąjį raštą, iš kurio paaiškėja, kad parengti įstatymo projektus savo įsakymu Nr. ĮV-56 nurodė Sauliaus Skvernelio vyriausybės kultūros ministras dar 2019 m. vasario 4 d. Šie pakeitimai, kaip nurodoma, buvo būtini siekiant atitikimo su 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/1808 nuostatomis, taip pat – įgyvendinant Visuomenės informavimo politikos strategines kryptis, patvirtintas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2019 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. ĮV-91.
Kalbėdami konkrečiai apie dezinformaciją, aiškinamojo rašto rengėjai nurodo, jog jų netenkina esamas „informacijos sklaidos apribojimas ir atitinkamos teisinio poveikio priemonės“, nes jos galimos „tik tuomet, kai paskleista informacija atitinka du iš esmės savarankiškus draudžiamos informacijos požymius: (1) dezinformaciją – tyčia paskleistą melagingą informaciją (…) ir (2) žmogų įžeidžiančią, šmeižiančią informaciją.“ Tokia praktika, anot iniciatorių, „nesukuriamos veiksmingos priemonės nei kovai su dezinformacija, nei siekiant apsaugoti konkretų žmogų nuo įžeidimo, šmeižimo, jo garbės ir orumo pažeminimo, kadangi abu požymius atitinkančios informacijos sklaida sunkiai tikėtina ir praktikoje beveik neegzistuoja“. Todėl būtina kryptingiau organizuoti kovą su dezinformacija ir sudaryti galimybes „labiau apsaugoti informacinę erdvę, taip pat visuomenės ir atskirų fizinių asmenų interesus“.
Viskas tvarkoje, argumentai verti Vyriausybės, kuriai vadovauja policijos generalinis komisaras. Bet juk įstatymo pakeitimą priėmė jau nebe jie – niekas netrukdė vakarietiška, progresyvia ir liberalia save vadinančiai naujajai valdančiajai koalicijai tokią iniciatyvą atmesti (įstatymo pakeitimai priimti 2021 m. sausio 14 d.). Belieka konstatuoti, kad jie to nepadarė ir grįžti prie aiškinamojo rašto.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad aukščiau minėtoje 2018 m. direktyvoje akcentuojama visuomenės gebėjimo naudotis žiniasklaidos priemonėmis ugdymo svarba. Tuo remdamiesi, aiškinamojo rašto rengėjai pasiūlė Vyriausybės įgaliotai institucijai pavesti naują funkciją – „bendradarbiaujant su viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų organizacijomis, viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos reglamentavimo ir savitvarkos institucijomis, kitomis visuomenės informavimo srityje veikiančiomis institucijomis ir organizacijomis, skatinti visuomenės gebėjimo naudotis visuomenės informavimo priemonėmis ugdymo priemones, imtis šių priemonių įgyvendinimo ir jų poveikio visuomenei periodinio vertinimo. Vyriausybės įgaliota institucija turės periodiškai (kas trejus) metus pateikti šių priemonių įgyvendinimo ataskaitą Europos Komisijai.“
Taigi, pasirodo, kad Lietuvos ir ES institucijos laikosi nuomonės, jog visuomenė deramai nemoka naudotis žiniasklaidos priemonėmis, todėl būtina šį gebėjimą išugdyti. Ši netikėta aiškinamojo rašto rengėjų mintis paskatino mane paieškoti, kur ir kada kilo štai tokios, net žiniasklaidos priemonėmis negebančios naudotis visuomenės, idėja ir kaip tai siejasi (jei apskritai siejasi) su naujosiomis priemonėmis informacinei erdvei kontroliuoti.
Visų pirma, pasižiūrėkime į jau minėtas Visuomenės informavimo politikos strategines kryptis . Šis strateginis dokumentas buvo parengtas atsižvelgiant į Europos Komisijos 2011 m. galutinės ataskaitos „Žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo lygio Europoje matavimo kriterijų nustatymas ir tikslinimas“ rekomendacijas, Europos Tarybos Ministrų komiteto 2018 m. kovo 7 d. priimtas rekomendacijas Nr. CM/Rec(2018) dėl žiniasklaidos pliuralizmo ir žiniasklaidos nuosavybės skaidrumo ir 2018 m. Europos Komisijos sudarytos aukšto lygio nepriklausomų ekspertų galutinėje ataskaitoje „Daugiasluoksnis požiūris į dezinformaciją“ pasiūlytas rekomendacijas.
Kryptyse nurodoma, kad medijų ir informacinis raštingumas – tai „kompetencijos, įgalinančios piliečius efektyviai naudotis skirtingais žiniasklaidos ar kitais viešosios informacijos kanalais. Nors medijų ir informacinio raštingumo sąvoka neapibrėžta jokiais teisės aktais, tai nepaneigia šio raštingumo svarbos šiuolaikinėje visuomenėje. Pastaroji, nuolat veikiama vis didėjančio viešosios informacijos srauto, yra ne tik informuojama, bet ir (de)formuojama primetant jai tam tikras vertybes, nuostatas ar ją supančių dalykų, reiškinių atspindžius. Tokiu atveju neigiamą viešosios informacijos įtaką gali kompensuoti pačios visuomenės gebėjimas įvertinti skleidžiamą informaciją, prireikus atpažinti manipuliacijas, netikrus ar nepatikimus pranešimus ir jų šaltinius, visuomenės kritinis mąstymas (vertinimas). Kadangi medijų ir informacinis raštingumas apjungia būtinąsias kompetencijas visuomenei būti informuotai, bet ne patikliai ar dezinformuotai, jis yra reikšmingas pilietiškai aktyvios, įgalintos, brandžios žinių (informacinės) visuomenės požymis ir reikalingas instrumentas.“
Toliau Kryptyse teigiama, kad nuo šiol būtina medijų ir informacinį raštingumą plėtoti kaip valstybės strateginį prioritetą, sukurti tam adekvatų teisinį pagrindą; išskirtinė svarba suteikiama kultūros ir švietimo sritims, nustatomas vieningas tikslas – „šviesti ir ugdyti visuomenę nuo mažens, diegiant mokymosi visą gyvenimą principus, naikinant bet kokią informacinę atskirtį tarp atskirų visuomenės grupių, ugdant visuomenės atsparumą informacinėms ir kitoms su ja tampriai siejamoms (kibernetinėms, hibridinėms) grėsmėms“. Tokios priemonės būtinos, nes „Lietuvos gyventojai nėra kritiški viešosios informacijos kanaluose pateikiamam turiniui: faktų pateikimo skirtumai skirtinguose informacijos šaltiniuose ar „netikros žinios“ pastebimi gana retai (15–20 proc.) ir jie dažnai ignoruojami (68 proc.). Be to, žiniasklaidos priemonė retai vertinama kaip įtakos instrumentas – gyventojai dažniau linkę pastebėti ir kritiškiau vertinti galimai paslėptą reklamą nei galimas politines manipuliacijas ar propagandą“. Tokios aplinkybės nustatytos Kultūros ministerijos užsakymu atlikus Lietuvos žiniasklaidos priemonių naudojimo lygio nustatymo tyrimą (Spinter tyrimai, apklausti 1008 respondentai nuo 18 iki 75 m. amžiaus) .
Taigi, iš šio strateginio politikos formavimo dokumento paaiškėja, kad, apklausus kiek daugiau nei 1000 gyventojų, nustatyta, jog Lietuvos visuomenė yra nebrandi ir patikli, nepajėgia efektyviai naudotis skirtingais žiniasklaidos kanalais, neatpažįsta manipuliacijų, netikrų pranešimų, jai nebūdingas kritinis mąstymas, todėl tokios netikusios visuomenės švietimas ir ugdymas turi būti valstybinis prioritetas. Dar paaiškėja, jog tamsios visuomenės idėjos ir informacinės erdvės kontrolės autorių reikia ieškoti ne dabar ir net ne Lietuvoje. Tą ir pabandysime padaryti.
Šiam tikslui teks nusikelti į tolimus 1989 metus. Tais metais spalio mėnesį buvo priimta vadinamoji TV Without Fronteirs direktyva, kurioje aptinkame mums gerai pažįstamas nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio užuomazgas. Direktyvos autoriai sako, kad, „kadangi, (…) būtina nustatyti televizijos laidų ir reklamos taisykles, padedančias apsaugoti fizinį, protinį ir moralinį nepilnamečių vystymąsi“, tai „alkoholinių gėrimų televizijos reklama neturi būti skirta nepilnamečiams ir, svarbiausia, neturėtų rodyti alkoholinius gėrimus vartojančių nepilnamečių“ (15 str. a) punktas); „televizijos reklama neturi daryti žalingo moralinio ar fizinio poveikio nepilnamečiams“ (16 str.); „televizijos programose [turi nebūti] laidų, galinčių rimtai pakenkti fiziniam, protiniam ar moraliniam nepilnamečių vystymuisi“ (22 str.). Iš linksmesnių direktyvos niuansų paminėtinas 15 straipsnyje išsakytas pageidavimas alkoholio reklamai, kad ji „neturėtų sudaryti įspūdžio, kad vartojant alkoholį yra lengviau spręsti socialines bei sekso problemas“ (čia taikoma visiems, ne tik nepilnamečiams).
Praėjus lygiai 7 metams, Europoje pasirodo naujos iniciatyvos. Štai Europos švietimo iniciatyvos veiksmų plane nurodoma, kad Europos švietimo sistemos turi padėti gyventojams susidoroti su naujais, iš technologinių inovacijų kylančiais, švietimo ir kultūriniais iššūkiais, o Žaliojoje knygoje apie nepilnamečių bei žmogiškojo orumo apsaugą naudojant audiovizualines bei informacines priemones jau teigiama, kad nepilnamečių apsauga nuo jų vystymuisi žalingo turinio poveikio yra labai svarbi sudarant sąlygas naujoms garso ir vaizdo bei informacijos paslaugoms vystytis pasitikėjimo atmosferoje. Šiame dokumente pirmą kartą randame ir atskirą skyrių, skirtą visuomenės švietimui (media education). Čia sakoma, kad tėvai ir vaikai turi išmokti naudotis naujomis komunikacijos priemonėmis ir tuo pačiu būti įspėti apie naujas su jomis susijusias rizikas. Informuotumo didinimas ir švietimas, anot autorių, yra raktas į veiksmingą nepilnamečių apsaugą ir pasitikėjimo atmosferos, nuo kurios priklauso naujų paslaugų plėtra, kūrimą, kreipiamasi į „pilietinę visuomenę“ – asociacijos, pilietinės organizacijos ir atskiri vartotojai raginami įsitraukti į transliacijų turinio stebėjimą bei rinkos priežiūrą.
Atskiras dėmesys skiriamas vadinamiesiems „tėvų kontrolės prietaisams“ (parental control devices), sakoma, kad „tėvų apšvietimas“ (parental enlightenment) šiuo atveju taip pat turi kritinės svarbos, nes juk kokia yra šio kontrolės prietaiso prasmė, jei tėvai turi paprašyti savo vaikų jį įdiegti ar suprogramuoti? (originale: What is the point of a parental control device if the parents have to ask their children to instal or programme it?).
1998 m. rugsėjo mėnesį Taryba priėmė rekomendaciją Nr. 98/560/EC , kurioje, remdamasi jau minėta Žaliąja knyga, verslui ir susijusioms šalims rekomendavo susikurti internetinių paslaugų teikimo elgesio kodeksus, skirtus nepilnamečių ir žmogaus orumo apsaugai bei kitas naujas, tiesa, savanoriškas, nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio priemones, o po 5 metų, 2003 m., Europos Komisija konstatavo, kad audiovizualinė žiniasklaida vaidina pagrindinį vaidmenį šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje ir plėtojant bei perduodant socialines vertybes . Šis vaidmuo pasireiškia tuo, kad žiniasklaida daro didelę įtaką tam, ką piliečiai žino, tiki ir jaučia (have a major influence on what citizens know, believe and feel).
Dideliam eurobiurokratų nusivylimui, naujosios technologijos vystėsi sparčiau, nei jie spėdavo kepti savo komunikatus bei ataskaitas, todėl jau 2005 m. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) konstatavo, kad „sunkumai, susiję su naujausiomis tendencijomis technologijų srityje, įskaitant naujų kompiuterių galingumą ir plačiajuosčių technologijų galimybes platinti tokį turinį kaip vaizdą į trečiosios kartos mobiliuosius telefonus“ lėmė poreikį priimti naują rekomendaciją. Tiesa, ne patys jie taip sugalvojo, o tiesiog sureagavo į susirūpinimą, kurį „plačiajai visuomenei, ypač tėvams ir švietimo darbuotojams, pramonei ir įstatymų leidėjams“ kelia „neteisėto, žalingo bei nepageidautino turinio ir elgsenos plitimas visose skaitmeninėse transliavimo formose, nuo radijo ir televizijos iki interneto“. Šis dokumentas įdomus visų pirma tuo, kad jame aiškiai parodomas tam tikras eurobiurokratinės sąmonės virsmas: „EESRK mano esant nelogiška, kad, Europos Sąjungoje siekiant apsaugoti nepilnamečius ir žmogaus orumą, garbę ir privatų gyvenimą žiniasklaidoje, kai pagal Televizijos be sienų direktyvos nuostatas sienos yra visiškai atviros, pirmiausiai yra apeliuojama ne į pačios asmenybės teises, o į Europos audiovizualinių ir informacijos paslaugų pramonės konkurencingumo plėtrą. Svarbiausių piliečių teisių apsauga neturėtų būti vertinama tik kaip šalutinis audiovizualinės rinkos plėtros aspektas“.
Taigi, nuo ekonominių bendrosios rinkos klausimų (kam iš esmės ir buvo sukurtos Europos Bendrijos) pereinama prie žmogaus teisių gynimo, tuo pačiu konstatuojant, kad „dabartiniame kontekste Sutartis nesuteikia Europos Sąjungai galių suderinti audiovizualinį sektorių reglamentuojančius teisės aktus“. Bet juk tai ne kliūtis išradingam valdininkui – šiame dokumente ne tik pakartojama mantra apie visuomenės švietimą „kad vartotojams būtų suteikta galimybė naudotis žiniasklaida atsižvelgiant į visuomenės vertybes ir susiformuoti pagrįstą nuomonę šiais klausimais“, tačiau ir raginama aktyviai „kovoti su visų formų diskriminacija, jokiu būdu neapsiribojant tik tokios diskriminacijos „vengimo“ idėja“ bei išplečiama „saugotina“ visuomenės dalis: „nepilnamečiai yra ne vienintelė grupė, kuriai būtina speciali apsauga nuo žalingo ir pavojingo turinio, ypač susijusio su smurtu ar pornografija ir pedofilija, — tai taip pat taikytina kitoms jautresnėms ar pažeidžiamoms grupėms, tokioms kaip senyvi žmonės ar asmenys, turintys mokymosi sunkumų“. Savanoriškumo idėja, buvusi 1998 m. Tarybos rekomendacijoje, taip pat pamirštama – reikalaujama (atsiprašau, rekomenduojama) nustatyti interneto paslaugų teikėjų atsakomybę ir įpareigoti juos iškart įgyvendinti bet kokios teisėtos valdžios institucijos sprendimą, kuriuo reikalaujama, kad jie nutrauktų neteisėtų, žalingų ar pavojingų programų ar turinio perdavimą. Be to, pirmą kartą kviečiama kurti įgyvendinimo sistemas, „skirtas nustatyti žalingą bei pavojingą turinį ir apie jį teikti informaciją, ir bet kokio rasistinio ar ksenofobinio turinio ar nusikalstamumą, smurtą ar neapykantą skatinančio turinio pašalinimą“.
2007 m. Europos Komisijos komunikatas skirtas tai pačiai žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo temai pats savaime nebūtų įdomus, jei ne jame pirmą kartą atsirandantis siekis „moksliškai“ išmatuoti žiniasklaidos raštingumo lygį Europos visuomenėje. Žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumas čia suprantamas kaip gebėjimas naudotis žiniasklaida (nuo laikraščių iki virtualiųjų bendruomenių), suprasti ir kritiškai vertinti įvairius žiniasklaidos bei žiniasklaidos turinio aspektus ir kurti ryšių formas įvairiuose kontekstuose.
2010 m. komunikatų ir rekomendacijų laikas baigėsi – priimamas visai ES privalomas teisės aktas – Audiovizualinių paslaugų teikimo direktyva . Čia gerai matosi, kaip gražiai, ištisais sakiniais, į šį teisės aktą sugula aukščiau minėtų formaliai neprivalomų dokumentų nuostatos, kaip, pavyzdžiui, ši: „žalingo audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų turinio buvimas kelia susirūpinimą teisės aktų leidėjams, žiniasklaidos pramonei ir tėvams. Atsiras naujų iššūkių, ypač susijusių su naujomis platformomis ir naujais produktais. Todėl visoms audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms, įskaitant komercinius audiovizualinius pranešimus, būtina nustatyti taisykles, padedančias apsaugoti fizinį, protinį ir moralinį nepilnamečių vystymąsi, taip pat žmogaus orumą.“
Visų pirma – tai draudimų direktyva. Draudžiami bet kokie cigarečių bei kitų tabako gaminių, medicinos produktų ir medicininio gydymo, gaunamų tik su receptais, komerciniai audiovizualiniai pranešimai, griežtai ribojama alkoholio reklama, ribojamas prekių rodymas TV programose, draudžiamas diskriminavimo dėl lyties, rasės ar etninės kilmės, pilietybės, religijos arba tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos skatinimas, sveikatai ar saugai, aplinkos apsaugai pavojingo elgesio skatinimas, draudžiama remti žinių ir naujienų programas ir t.t.
Galiausiai, 2011 metais, pasirodo mūsų Visuomenės informavimo politikos strateginėse kryptyse minėta ataskaita dėl žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo įvertinimo kriterijų . Iš jos paaiškėja, kad tų metų pradžioje jau buvo atlikta bandomoji apklausa 7 ES valstybėse, įskaitant ir Lietuvą. Apklausta iš viso kiek daugiau nei 7 000 žmonių internetu, vidutiniškai po 1 000 iš kiekvienos šalies. Papildomai 252 žmonės buvo apklausti telefonu. Iš esmės, nieko labai naujo čia nerasime, išskyrus galbūt patį faktą, kad apsibrėžti visuomenės raštingumą naudotis žiniasklaidos priemonėmis vertinančius kriterijus sugalvota jau gerokai po to, kai priimti privalomi ir formaliai rekomendaciniai tą raštingumą didinti reikalaujantys teisės aktai. Čia pateiksiu kai kurias tyrėjų rekomendacijas ir išvadas.
Taigi, tyrėjai mano, kad internetinė žiniasklaida gali vaidinti novatorišką vaidmenį skatinant visuomenės pilietiškumą. Šis pilietiškumas galėtų pasireikšti dalyvaujant nuomonių apklausose, balsuojant arba skatinant iš visuomenės kylančias (bottom-up) socialines inovacijas. O štai NVO ir pilietinių organizacijų darbas būtų užtikrinti, kad piliečiai suvoktų šios veiklos svarbą, jaustųsi saugūs ir vertinami kaip proceso dalis. Toliau nurodoma, kad pilietinis dalyvavimas turėtų būti vertinamas kaip žiniasklaidos priemonių raštingumo ugdymo tikslas, o raštingumas, savo ruožtu, – kaip vienas iš veiksnių, skatinantis aktyvų pilietinį dalyvavimą. Gerai, kad bent jau pripažįstama, jog galima pasižymėti aukštu žiniasklaidos raštingumu, tačiau tuo pačiu nebūti pilietiškai aktyviu.
Kita aktyvaus pilietinio dalyvavimo prielaida yra individo gebėjimas kritiškai mąstyti. Ir štai paaiškėja, kad TV, radijo ir laikraščių „vartotojai“ rečiau išreiškia savo nuomonę ar kuria turinį, palyginus su kino teatrų entuziastais. Tačiau tai nereiškia, kad kino teatrų lankytojai būtinai pasižymi aukštesniu išsilavinimu ar gebėjimu suvokti ir vertinti informaciją, o kaip tik priešingai – jie, kartu su video bei kompiuterinių žaidimų mėgėjais, dažniausiai pasikliauja tik vienu informacijos šaltiniu, bet už tai linkę pasidalinti savo rūpesčiais su pilietinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis. Be to, pasirodo, kad žmonės, kurie mano, kad tam tikros rūšies medija yra visiškai patikima, dažniau ja ir naudojasi, ir atvirkščiai, žmonės, manantys, kad tam tikros rūšies medija yra visiškai nepatikima, greičiausiai niekada ja nesinaudos.
Pribloškiančios išvados, išties. Kiti šio dokumento rengėjų samrotavimai yra maždaug panašaus lygio ir vertingumo, todėl toliau apie šį dokumentą nesiplėtosiu.
Ir štai šioje vietoje derėtų trumpam stabtelėti ir pasidaryti tarpines išvadas. Visų pirma, noriu pažymėti, kad ne veltui tam tikrus europinius dokumentus pavadinau „formaliai rekomendaciniais“. Taip, vadovaujantis ES sutarčių nuostatomis, tik reglamentai ir direktyvos pasižymi visuotiniu privalomumu, tačiau juk matome, kaip rekomendacijos iš paprastos ataskaitos įsiskverbė į mūsų strateginį politikos formavimo dokumentą, o iš jo – į nacionalinį įstatymą. Taigi, realybė yra tokia, kad į kiekvieną eurobiurokratinio kūrybiškumo vaisių derėtų žvelgti rimtai, nepriklausomai nuo to, kaip jis yra pavadinamas.
Antras pastebėjimas taip pat susijęs su ES institucijų veikimo metodais. Kaip matome iš EESRK dokumento, pripažįstama, jog sutartys nesuteikia galių institucijoms reglamentuoti audiovizualinės žiniasklaidos sektorių, tačiau tokį netikusį ribojimą juk galima apeiti de facto deleguojant (labiau tinkantis angliškas terminas būtų outsource) biurokratines stebėsenos ir kontrolės funkcijas vadinamajai „pilietinei visuomenei“, t.y. NVO, aktyvistams, asociacijoms ir t.t. Šioje vietoje paminėtinas ir kitas „pilietinės visuomenės“ – institucijų tarpusavio sąveikos aspektas, trumpai atskleistinas taip, kad „plačiąjai visuomenei“ (t.y., toms pačioms NVO etc.) reikalaujant, institucijos priima vienokį ar kitokį reglamentavimą. Panaši formuluotė kažkur ir kažkada jau girdėta, ane?
Trečia, įdomu, kaip visiškai normalus, Bendrijų prasmę atitinkantis siekis suvienodinti žiniasklaidos priemonių reglamentavimą, taip pašalinant kliūtis bendrosios rinkos veikimui (ekonominis interesas) ilgainiui tapo kova už žmogaus teises, įtraukiant vis naujas „pažeidžiamas“ visuomenės grupes. Atskiro dėmesio nusipelno „senyvų“ žmonių priskyrimas tokiai pažeidžiamųjų grupei.
Ketvirta, įdomi ir paties institucijų požiūrio į visuomenę raida. Pripažįstant, kad nepilnamečių asmenų (kaip tam tikros visuomenės dalies) fizinio, protinio ir moralinio vystymosi apsaugos idėja greičiausiai kilo dešiniosios politinės krypties valstybių-narių įstatymų leidėjams, reikia konstatuoti ir tai, kad ES institucijos šią idėją mielai perėmė ir išplėtojo: iš pradžių rūpintąsi tik nepilnamečiais (ir žmogaus orumu apskritai), tačiau vėliau paaiškėja, kad štai ir jų tėvai pasižymi menkais kognityviniais gabumais, mat nesugeba be vaikų pagalbos įsidiegti net paprasčiausio prietaiso (gal ir instrukcijų skaityti nemoka?). Taigi, tėvus būtina apšviesti, o kadangi sutartys tokios šviečiamosios veiklos nenumato, tam tikslui galima pasitelkti pilietines organizacijas. Vėliau gi, susirūpinta jau visos visuomenės (išskyrus, matyt, „pilietinę“ jos dalį) raštingumu, mat ši, priešingai, nei gudrūs eurobiurokratai, nemoka naudotis žiniasklaidos priemonėmis. O mokėti svarbu, nes žiniasklaida įtakoja, ką piliečiai žino, tiki ir jaučia. Juk negalima leisti, kad jie žinotų, tikėtų ir jaustų visiškai bet ką. Todėl reikia ugdyti kritinį mąstymą (o ypač – tarp kino entuziastų), kuris ne tik įgalins juos žinoti, tikėti ir jausti tai, ką reikia, bet ir paskatins apatiškus europiečius būti pilietiškai aktyviais. Negalima pamiršti ir žiniasklaidos paslaugų teikėjų. Lai jie patys savanoriškai reglamentuojasi taip, kaip mes jiems nurodysime, o jei neklausys, tada, plačiosioms liaudies masėms pareikalavus, pritaikysime atsakomybę.
Ir štai ateina 2014 metai. Rusija aneksuoja Krymą, o po metų Paryžiuje, Belgijoje, Kopenhagoje ir Tunise surengiami teroristiniai išpuoliai. Reaguodama į šiuos įvykius, Europos Sąjungos Taryba po 2015 m. kovo mėn. susitikimo įkuria Rytų strateginės komunikacijos darbo grupę (East StratCom Task Force – ESCTF) Beje, kaip praneša mūsų užsienio reikalų ministerija, Lietuva buvo viena iš šios darbo grupės steigimo iniciatorių.
Pagrindinis ESCTF uždavinys – kovoti su Rusijos skleidžiama dezinformacija. Šiam tikslui ESCTF valdo EUvsDisinfo projektą, kuriame identifikuoja, kaupia ir atskleidžia dezinformacijos atvejus, kilusius iš prokremliškos žiniasklaidos priemonių, paplitusių visoje ES ir Rytų partnerystės šalyse. Šie dezinformacijos atvejai (ir jų demaskavimas) yra kaupiami duomenų bazėje – atvirame šaltinyje, kuriame galima rasti štai jau daugiau kaip 6500 Kremliui palankios dezinformacijos pavyzdžių. ESCTF taip pat leidžia naujienlaiškį, kuris anksčiau vadinosi Disinformation Digest, o dabar – Disinformation Review.
Tiesa, reikia pažymėti, kad tuometinė Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai Federica Mogherini sprendimą įkurti ESCTF motyvavo, be kita ko, ir dar kitais tikslais, o būtent – ES siekiu skleisti „tiesą“ ir „teigiamas istorijas“ į Rytus ir Pietus .
2015 m. birželį prie ES Tarybos prisijungia ir Europos Parlamentas, išleisdamas rezoliuciją dėl ES ir Rusijos santykių padėties , kurioje išreiškia didelį susirūpinimą „dėl vis intensyvesnių Europos populistų, fašistų ir kraštutinių dešiniųjų partijų bei Rusijos nacionalistų grupių kontaktų ir bendradarbiavimo, kuriuos toleruoja Rusijos vadovai, pripažįsta, kad tai kelia pavojų demokratinėms vertybėms ir teisinės valstybės principams ES“, paragina „remti tuos projektus, kuriais būtų siekiama propaguoti ir plėtoti aukštus žurnalistikos standartus, žiniasklaidos laisvę ir nešališką bei patikimą informavimą Rusijoje ir išardyti propagandos tinklą ES ir Rytų partnerystės šalyse“, „skirti tinkamą finansavimą iniciatyvoms, kuriančioms rusakalbiams skirtos žiniasklaidos alternatyvas Rusijos valstybės kontroliuojamai žiniasklaidai, siekiant rusakalbei auditorijai užtikrinti patikimus ir nepriklausomus informacijos šaltinius“.
Tą patį birželio mėnesį ES Taryba patvirtina Strateginės komunikacijos veiksmų planą , kuriame aiškiai nurodoma, kad ES strateginė komunikacija Rytų kaimynystės srityje visų pirma turėtų būti sutelkta į teigiamų ir veiksmingų pranešimų apie ES politiką regionui kūrimą. Šie pranešimai turėtų leisti piliečiams lengvai suprasti (easily understand), kad ES skatinamos politinės ir ekonominės reformos ilgainiui gali teigiamai paveikti jų kasdienį gyvenimą. Nereikia jiems detaliai aiškinti ES politikos krypčių ir programų, sakoma plane, – užtenka aiškiai, pateikiant sėkmės istorijas, papasakoti apie tų programų teikiamą naudą.
2016 m. gegužę EP išorės politikos generalinis direktoratas (kaip išdidžiai skamba!) išleidžia išsamią analizę, skirtą Sąjungos strateginei komunikacijai kovoje su propaganda . Iš čia pagaliau paaiškėja, kad strateginė komunikacija – tai sisteminga nuolatinė ir nuosekli veikla, vykdoma strateginiu, operatyviniu ir taktiniu lygmenimis, leidžianti suprasti tikslines auditorijas ir nustatyti veiksmingas priemones tam tikro tipo elgesiui skatinti ir palaikyti.
Dokumente pripažįstama, kad nors ir nėra pakankamai duomenų Rusijos propagandos poveikiui nustatyti, tačiau teiginiai apie labai sėkmingą Rusijos „švelniosios galios“ įtaką visoje ES tikriausiai yra perdėti.
Ir vis dėlto Direktoratas siūlo sutelkti finansavimą strateginei komunikacijai bei samdyti ir apmokyti tinkamą (fit for purpose) personalą, nes ES valdininkai, deja, ne visada disponuoja tam reikalingais įgūdžiais. Regioniniai analitikai ir žiniasklaidos operatoriai, turintys atitinkamų kultūrinių ir kalbinių įgūdžių, yra būtini norint suteikti „strateginei komunikacijai“ tam tinkamą turinį ir patikimumą. Šie specialistai gali būti samdomi Sąjungos valdininkams apmokyti arba patys dirbti pagal laikinas ar autorines sutartis.
Be to, nepakenktų pasitelkti privatų sektorių, NVO ir akademinę bendruomenę. TV, radijas ir YouTube taip pat gali pasitarnauti kovoje su priešiška propaganda, tereikia įkurti greitojo reagavimo komandas (rapid intervention teams), kurios greitai parengtų siužetus apie svarbiausias politines problemas, pageidautina, iliustruotus realiomis gyvenimo situacijomis ir liudijimais (o ne oficialiais duomenimis ir pareiškimais), pavyzdžiui, apie Rusijos ekonomikos sulėtėjimo poveikį šalies viduje ar sėkmingą migrantų integraciją ES šalyse. Ironija ir satyra, sako dokumento autoriai, – galėtų būti panaudotos dekonstruojant priešiškas kampanijas, tačiau, vis dėlto, reikės elgtis atsargiai ir kultūringai, nes „after all, not everybody in the world knows, understands or likes Monty Python“.
Tų pačių metų lapkritį Europos Parlamentas priima rezoliuciją dėl ES strateginės komunikacijos, siekiant neutralizuoti prieš ją nukreiptą trečiųjų šalių propagandą , kurioje deklaruojama Sąjungos ištikimybė, be kita ko, žiniasklaidos pliuralizmo principui ir tuo pačiu sakoma, kad šis „pliuralizmas vis dėlto gali būti tam tikru mastu ribojamas (…) kadangi trečiųjų šalių subjektai, siekiantys diskredituoti Sąjungą, nesivadovauja tomis pačiomis vertybėmis“.
Šis dokumentas įdomus ir dar keliais aspektais: (i) jame teigiama, kad „dėl finansų krizės ir pažangos naujų formų skaitmeninės žiniasklaidos srityje iškilo rimtų iššūkių kokybiškai žurnalistikai ir dėl to sumažėjo skaitytojų kritinis mąstymas, taigi jie tapo labiau pažeidžiami dezinformacijos ir manipuliavimo požiūriu“ ir dėl to ES institucijos raginamos pripažinti, kad strateginė komunikacija ir informacinis karas yra ne tik ES išorės, bet ir vidaus klausimas; (ii) jame grįžta raginimas ugdyti „gebėjimus naudotis žiniasklaidos priemonėmis“ norint suteikti piliečiams gebėjimų kritiškai analizuoti žiniasklaidos turinį; (iii) pažymima, kad „siekiant pasipriešinti Kremliaus diskursui reikia didinti informuotumą apie komunistų režimo darytus nusikaltimus, vykdyti visuomenės informavimo kampanijas bei naudoti švietimo sistemas ir remti mokslinius tyrimus ir dokumentų tyrimo veiklą, visų pirma buvusiose Sovietų bloko šalyse“; (iv) pabrėžiama, kad žurnalistams ir žiniasklaidos subjektams reikia rengti „gebėjimų ugdymo programas“; (v) siūloma „teikti tiesioginę paramą nepriklausomoms žiniasklaidos priemonėms, ekspertų grupėms ir NVO (…) tuo pat metu apribojant finansinius srautus, kuriais finansuojami asmenys ir subjektai, dalyvaujantys strateginės komunikacijos veikloje, smurto ar neapykantos kurstyme“ ir, galiausiai, (vi) šiame dokumente pirmą kartą kalbama apie faktų tikrinimą, kaip pasitikėjimą žiniasklaidos priemonėmis skatinimo metodą.
Taigi, Europos informacinio karo feldmaršalus dar kartą nuvylė Europos visuomenė, kuri per 10 įvairiausių švietimo iniciatyvų metų, pasirodo, taip ir nesugebėjo išsiugdyti kritinio mąstymo, liko pažeidžiama dezinformacijos ir lengvai manipuliuojama priešo propagandos. Kalti, be abejo, ir patys žurnalistai, todėl dera juos tinkamai apmokyti, idant įgytų gebėjimų būti žurnalistais. Nepriklausomos žiniasklaidos priemonės irgi pavojuje, nes jas vis dar veikia finansų krizė, todėl reikia jas paremti finansiškai, kad būtų labiau nepriklausomos, tuo tarpu blogų, priklausomų, asmenų ir subjektų remti nevalia, lai kapstosi patys. Einam toliau.
2018 m. kovo mėnesį Europos Komisijos suburta nepriklausoma aukšto lygio ekspertų grupė pristatė savo ataskaitą apie Fake News ir dezinformaciją internete . Šioje ataskaitoje pirmą kartą galime rasti dezinformacijos apibrėžimą. Priminsiu, kad mūsiškiame VIĮ dezinformacija apibrėžiama kaip tyčia viešai paskleista melaginga informacija, tuo tarpu Komisijos ekspertai ne tokie rūstūs – jie dezinformaciją apibrėžia kaip visų formų melagingą, netikslią ar klaidinančią informaciją, kurios tikslas sąmoningai pakenkti visuomenei arba gauti pelno. Kaip matome, vadovaujantis VIĮ nuostatomis, informaciją paskelbti dezinformacija paprasčiau, nes nereikia nustatinėti tikslo. Bet grįžtam prie ataskaitos.
Kenkėjiškas dezinformacijos poveikis, anot aukšto lygio ekspertų, gali pasireikšti įvairiausiose srityse – tiek darant žalą demokratiniam politiniam procesui (įskaitant sąžiningus rinkimus) ir demokratinėms vertybėms bendrai, tiek finansų, sveikatos apsaugos ir kitiems sektoriams atskirai. Siekiant užkirsti tam kelią, šalia jau tradiciniais tapusių pasiūlymų – didinti visuomenės (įskaitant mokytojus ir žurnalistus) informacinį raštingumą, remti nepriklausomas žiniasklaidos priemones ir pan., nuskamba ir naujovių, pavyzdžiui, idėja remti ne tik privačią, bet ir „akivaizdžiai nepriklausomą“ (demonstrably independent) valstybinę žiniasklaidą, remti žurnalistinius tyrimus, kurti tarpdisciplinines profesionalių faktų tikrintojų komandas. Taip pat – nepriklausomos žiniasklaidos priemonės, faktų tikrintojai ir tikrinimo specialistai turėtų ir toliau investuoti į platformas ir dirbti su jomis, kad sukurtų technologijas, leidžiančias efektyviau stebėti socialinius srautus, tikrinti šaltinius, nustatyti turinio kilmę ir kriminalistiniu metodu (forensically) analizuoti vaizdus ir vaizdo įrašus; siūloma kurti algoritmus, padedančius atpažinti patikimą ir nepatikimą turinį; apskritai, didelis dėmesys pirmą kartą skiriamas informacinėms technologijoms.
Visą tai pasiūlę, aukšto lygio ekspertai pareiškia, kad teisinis reguliavimas, prilygstantis cenzūrai, nors ir siekiančiai gerų tikslų (well-intentioned censorship) yra nepateisinamas ir neefektyvus kovoje su dezinformacija, mat visuomenė gali priimti tai kaip valdančiųjų partijų siekį manipuliuoti naujienomis savo naudai. Todėl geriausia išeitis būtų kovą su dezinformacija patikėti „suiteresuotosioms šalims“, pavyzdžiui, įsteigti koaliciją (the Coalition), atstovaujančią „atitinkamiems veikėjams, įskaitant internetines platformas, naujienų žiniasklaidos organizacijas (būtent spaudą ir transliuotojus), žurnalistus, leidėjus, nepriklausomus turinio kūrėjus, reklamos pramonės faktų tikrintojus ir kitus praktikus“. Ši Koalicija būtų remiama Europos Komisijos ir parengtų įvairių suinteresuotųjų šalių praktikos kodeksą, užtikrintų jo įgyvendinimą bei nuolatinę stebėseną ir peržiūrą. Pagrindinius principus numatomam kodeksui aukšto lygio ekspertai paslaugiai parengė ir pateikė šiame dokumente: platformos turi užtikrinti skaidrumą ir atskaitomybę visuomenei (tikriausiai tai, pilietinei jos daliai), priimti reikiamas priemones, kad faktų tikrintojai galėtų gauti prieigą prie duomenų, padidinti patkimų naujienų matomumą ir pan.
Reikia pažymėti, kad organizacija „Reporteriai be sienų“ (Reporters sans Frontières) šiuo klausimu turėjo atskirąją nuomonę ir Koalicijos kūrimui kategoriškai nepritarė, nes „jos įgaliojimai, paskyrimo procedūros ir valdymo mechanizmai lieka neaiškūs. Atsižvelgiant į nagrinėjamų klausimų jautrumą, toks viršvalstybinis subjektas turėtų būti įsteigtas tik turint patikimas apsaugos priemones nuo netinkamos įtakos“.
Tais pačiais metais pasirodo Europos Komisijos mokslo ir žinių tarnybos ataskaita „Skaitmeninė naujienų žiniasklaidos transformacija ir dezinformacija bei netikros žinios“ . Ir štai čia randame sakinį: „There is a variety of studies on the impact of false news on political choices, with very different methodologies and variable findings. Most studies find a very limited impact.“
Palaukit, ką? Pasirodo, egzistavo daug tyrimų su skirtingomis metodologijomis apie netikras naujienas ir dauguma jų nurodė, kad pastarųjų poveikis labai ribotas?
Skaitome toliau. Faktų tikrinimas gali būti geras įrankis nustatyti melagienas, bet ir jo poveikis taip pat ribotas. Be to, kaip parodo kitas tyrimas, netikrų naujienų auditorija yra nykstamai maža, palyginus su tikrų naujienų auditorija (real news audiences dwarf false news audiences), lankytojų tikrų naujienų puslapiuose praleistas laikas yra dvigubai didesnis už laiką, praleistą netikrų naujienų puslapiuose, daugiausia netikrų naujienų suvartoja maža internautų (heavy internet users) grupė, daugelis interneto vartotojų, neatsižvelgiant į jų politines pažiūras (ideologiją) lieka prie populiarių naujienų šaltinių.
Dar kitas tyrimas sako, kad nei vienas netikrų naujienų puslapis nepasiekė daugiau nei 3.5 proc. interneto skaitytojų auditorijos, tuo tarpu kai populiariosios tradicinės žiniasklaidos auditorija siekia 20-50 proc. (tyrimas atliktas Prancūzijoje ir Italijoje). Be to, pasirodo, kad 45 proc. netikrų naujienų skaitytojų Prancūzijoje taip pat skaito ir Le Figaro, o 34 proc. – Le Monde. O štai Italijoje netikrų naujienų svetainių poveikio negalima net lyginti (none of the false news sites comes anywhere near) su tradicinės žiniasklaidos auditorija.
Toliau. Boxell et al (2017) atliktas tyrimas parodė, kad hipotezė apie interneto ir socialinės žiniasklaidos skatinamą visuomenės poliarizaciją yra, greičiausiai, klaidinga; Barrera et al (2018) – kad faktų tikrintojų veikla yra visiškai nenaudinga (useless) panaikinant netikrų naujienų poveikį.
Dokumento autoriai taip pat pripažįsta, kad neaišku, kiek melagingų ar nekokybiškų naujienų vartojimą lemia žiniasklaidos priemonių raštingumo stoka ir galimybė įvertinti naujienų šaltinių patikimumą.
Taip, kitas tyrimas rodo, kad melagingos naujienos sklinda žymiai toliau, greičiau, giliau ir plačiau nei tiesa visose informacijos kategorijose, tai dar labiau pasireiškia kalbant apie politines naujienas. Tačiau tegu sau sklinda, jei jų poveikis nykstamai mažas, argi ne taip?
Taigi, pasirodo, kad netikros naujienos plinta greitai, kaip koks koronavirusas, tačiau taip pat, kaip koronaviruso, jų žalingas poveikis yra nykstamai mažas. Tai ką reikia daryti gavus tokią informaciją? Gal atsiprašyti europiečių už tai, kad dešimtmečiais jie buvo laikomi lengvai manipuliuojamais idiotais? Išformuoti faktų tikrintojų divizijas ir greitojo reagavimo komandas? Demobilizuoti „pilietinę“ visuomenė?
Pasirodo, ne. Turbūt sunku atsitraukti, kai informaciniam karui jau mestos (kaip paaiškėjo, be jokio pagrindo) nesuskaičiuojamos lėšos. Nesuskaičiuojamos todėl, kad visame tame savanoriškai priverstiniu būdu dalyvavo ir privatusis sektorius.
Taigi, 2018 metų rugsėjo mėnesį Komisija priima komunikatą , iš kurio tampa aišku, kad niekas nesikeičia – Tėvynė pavojuje! Reikia apginti sąžiningus rinkimus į Europos Parlamentą! Iš esmės, Komunikatas – tuščių deklaracijų kratinys, įdomus nebent tuo, kad jame priešams jau grasinama sankcijomis, į kovą su manipuliatoriais siūloma pasitelkti teisėsaugos institucijas.
Po mėnesio pasirašomas jau anksčiau tekste minėtas „savanoriškas“ Kovos su dezinformacija praktikos kodeksas , kuriame šiai dienai dalyvauja tokios kompanijos, kaip Facebook, Google, Twitter, Mozilla, Microsoft, TikTok ir kitos.
Tų pačių metų gruodį Europos Komisija priima komunikatą, kuriame siūlomas veiksmų planas kovai su dezinformacija , skirtas apsaugoti europinius bei nacionalinius rinkimus nuo neigiamos trečiųjų šalių įtakos. Nebekartosiu Komisijos siūlomų priemonių, kurios jau buvo ne kartą minėtos ankstesniuose europiniuose dokumentuose, tik pažymėsiu, kad čia į kovą pirmą kartą pasitelkiami ir „influenceriai“: Komisija su Aukštuoju įgaliotiniu, bendradarbiaudama su valstybėmis-narėmis, organizuos tikslines kampanijas, skirtas visuomenės, žurnalistų ir influencerių (public opinion shapers) apmokymui.
Po metų buvo pristatyta šio plano įgyvendinimo ataskaita . Joje paskelbiama tokia lyg ir pergalė kovoje su dezinformacija, kurios tačiau nepakanka – nusiraminti dar per anksti, kova turi tęstis (there is no room for complacency and the fight against disinformation must continue). Iš šios ataskaitos taip pat paaiškėja, kad 2019 metais įvyko didieji skaitmeniniai valymai – per laikotarpį nuo sausio iki gegužės Google iš paieškos rezultatų pašalino 3.39 milijono YouTube kanalų, Facebook panaikino 2.19 milijardo netikrų paskyrų, o Twitter ėmėsi veiksmų prieš 77 milijonus paskyrų.
Sureaguoja ir Europos Parlamentas, 2019 m. spalį priimdamas rezoliuciją dėl užsienio šalių kišimosi į rinkimus bei dezinformacijos vykstant nacionaliniams ir Europos demokratiniams procesams , kurioje, be kita ko, išreiškia susirūpinimą tuo, kad užsienio šalių „kišimasis būna naudingas prieš ES nusistačiusiems, dešiniesiems ekstremistiniams ir populistiniams kandidatams, o tokiu kišimusi nusitaikoma į konkrečias mažumas ir pažeidžiamas grupes, įskaitant migrantus, LGBTI asmenis, religines grupes, romų kilmės asmenis ir musulmonus ar musulmonais laikomus asmenis, siekiant trukdyti kurti demokratines ir vienodų galimybių visuomenes“ bei pareiškia, kad „pasaulinės kraštutinių dešiniųjų pažiūrų grupuotės dezinformaciją naudoja plačiu mastu socialinės žiniasklaidos platformose (…)“, o „tokia dezinformacija sukėlė priešišką reakciją į lyčių lygybę ir LGBTI teises“.
„Labai svarbu remti viešąsias žiniasklaidos priemones, kurios finansiškai nepriklausomos nuo privačių finansavimo šaltinių“, sako Parlamentas, – [nes jos] „gali teikti kokybišką ir nešališką informaciją plačiajai visuomenei, kartu užtikrinant ir išlaikant jų nepriklausomumą nuo politinio kišimosi“.
Remti, anot Parlamento, taip pat reikia ir „viešąsias institucijas, ekspertų grupes, NVO ir vietos lygmens interneto aktyvistus, dirbančius propagandos ir dezinformacijos klausimais, ir teikti finansavimą bei paramą visuomenės informavimo kampanijoms, kuriomis siekiama didinti ES piliečių atsparumą dezinformacijai.“ Be abejo, būtina „gerinti žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumą ir pilietinį švietimą pasitelkiant kultūrą ir mokyklos lankymą nuo ankstyvo amžiaus, kad asmenys, į kuriuos nukreiptos dezinformacijos kampanijos galėtų nustatyti, kokia informacija yra neobjektyvi“.
Dokumente nuskamba ir raginimas pasitelkti Eurojust, kad šis atliktų tyrimus dėl įtarimų, jog užsienio jėgos neteisėtai naudoja internetinę politinę erdvę. Primenu, kad Eurojust yra yra Europos Sąjungos agentūra, kurios sritis valstybių narių teisėsaugos institucijų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose.
Neilgai trukus nuo šio dokumento priėmimo, pasaulį užklumpa koronaviruso „pandemija“.
Ir štai jau 2020 m. birželio mėn. Europos Komisija išleidžia komunikatą , kuriame išvardina savo pasiekimus kovoje su dezinformacija (gaila, nebeatsimenu vieno skaityto europinio dokumento, kuriame prie pasiekimų buvo priskirta tai, kad kažkoks komitetas 2017 m. posėdžiavo 3, o 2018 – jau 4 kartus) ir nurodo, kad cirkuliuojanti informacija apima pavojingus melagingus teiginius apie sveikatos apsaugą, pavyzdžiui, kad rankų plovimasis nepadeda ar koronavirusas pavojingas tik pagyvenusiems asmenims. Galimas žalingas melo apie rankų plovimąsi poveikis, matyt, taip suneramino Europos Komisiją, kad net pati pirmininkė Ursula von der Leyen nusifilmavo trumpame YouTube klipuke, kuriame, niūniuodama Devintąją simfoniją, tamsiems čiabuviams europiečiams įrodo, kad rankas plautis visai nepavojinga bei papunkčiui nurodo, kaip tai daryti teisingai .
Bet grįžtame prie Komunikato. Iš esmės, jis mažai skiriasi nuo aukščiau aptartų dokumentų, kurie buvo skirti kovai su propaganda. Dezinformacija ir mitai apie pandemiją – tai piktavalių trečiųjų šalių darbas siekiant pakenkti Europos pastangoms kovoje su virusu. Siekiant užkirsti tam kelią, būtina kovoti su sąmokslo teorijomis, pasitelkti pilietinę visuomenę, faktų tikrintojus (jiems priskiriamas lemiamas vaidmuo kovoje) ir mitų dekonstruotojus, kurti specializuotas svetaines, finansuoti patikimas žiniasklaidos priemones, „įgalinti“ piliečius, kelti visuomenės sąmoningumą, ypatingą dėmesį skiriant (lap)jaunimui ir vaikams. Tiesa, baudžiamosios teisės priemonių kovoje su dezinformacija siūloma netaikyti, nes tai gali sumažinti šaltinių norą kalbėtis su žurnalistais bei vesti prie savicenzūros.
Pabaigai, pasižiūrėkime, kaip ES institucijų kova su mitais ir dezinformacija atrodo praktiškai. Nueinu į oficialų tam tikslui skirtą Europos Komisijos puslapį . Ten susirandu mane dominantį klausimą, pavyzdžiui, šitą: „Visos Europoje priimtos izoliavimo priemonės yra laikinos ir nepranašauja demokratijos ar Europos vertybių žlugimo.“ Europos Komisija man paaiškina, kad „socialinių kontaktų ribojimo priemonių ir kovos su COVID-19 gairių laikymasis gelbsti gyvybes ir stabdo koronaviruso plitimą. Šios priemonės grindžiamos naujausiais moksliniais faktais ir duomenimis, kuriuos turi kiekvienos valstybės narės sprendimus priimantys asmenys“. Savo žodžiams pagrįsti, Komisija pateikia nuorodą, pavadintą „Sužinokite, kaip moksliškai pagrįstos epidemijos plitimo valdymo priemonės lėtina koronaviruso plitimą“. Paspaudus ant šios nuorodos esu nukreipiamas į Pasaulio ekonomikos forumo (WEF) puslapyje 2020 m. kovo 21 d. publikuotą straipsnį „Why lockdowns can halt the spread of COVID-19“ . Sveikinu šlovingas institucijas, jūs mane įtikinot.
Tai tiek. Jokių ypatingų apibendrinimų nedarysiu, nes tikiu, kad skaitytojai pasižymi pakankamu informaciniu raštingumu ir išvadas gebės pasidaryti patys. Šaltinių sąrašą pateiksiu komentare.