alkas.lt
Spalio 21 d., penktadienį, 15 val. Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje konferencijų salėje (Gedimino pr. 3, Vilnius) bus pristatyta neseniai išleista trečioji archeologo, akademiko, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesoriaus, Istorijos fakulteto dekano Eugenijaus Jovaišos monografija apie aisčius „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia“.
Ši knyga paskirta Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams Romualdui Ozolui ir Algirdui Patackui. Knygos pristatyme dalyvaus monografijos autorius akademikas E. Jovaiša ir knygos kūrėjai: leidyklos direktorius Jonas Balčiūnas, akademikė, specialioji redaktorė Grasilda Blažienė, maketuotoja Rasa Labutienė, dizainerė Džiuginta Lukšytė, dailininkė LaimaTubelytė-Kriukelienė. Renginiui vadovaus archeologas doc. dr. Gintautas Zabiela.
Trilogijos „Aisčiai“ pirmoji knyga „Kilmė“ pasirodė 2012 m. pabaigoje, o „Aisčiai. Raida“ skaitytojus pasiekė 2014 m. Visas tris knygas išleido LEU leidykla. Pastaraisiais metais E. Jovaiša labiau susidomėjo aisčių etnine istorija, į ją gilinosi ir į aisčių, kitaip vadinamų vakarų baltų, vaidmenį Rytų ir Vakarų Europos istorijoje ėmė žiūrėti kitaip. Naujasis aisčių etnogenezės modelis aprašytas profesoriaus monografijose „Aisčiai. Kilmė“ ir „Aisčiai. Raida“.
Autorius teigia, kad knyga „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia“ kitoniška, skirta plačiajai visuomenei.
„Į ją įtraukti ankstesni tyrinėjimai, kuriuos gilina ir mano naujausių tyrinėjimų apžvalgos. Skaitytojo žvilgsnis aprėps plačią aisčių gyvenimo panoramą. Čia daugybė naujų dalykų: kas tie aisčiai ir kur jie gyveno, ką ir kaip apie aisčius rašė antikos istorikai, kas ir nuo kada buvo aisčių kaimynai, kas ta didžioji aisčių migracija ir kaip ji keitė aisčių ir rytų baltų pasaulio veidą, kokie yra didžiosios aisčių migracijos daiktiniai ir rašytiniai liudininkai, kas tas Gintaro kelias ir koks jo socialinis turinys, ką apie aisčių gentis žinojo Gintaro kelio laikų Romos geografai, bet svarbiausia žinia – aisčiai gyveno įvairų, daugybės Europos tautų kultūrinių ryšių turtinamą ir savąjį joms dalijamą gyvenimą“, – tvirtina E. Jovaiša.