Intelektualų vaidmuo

Linas V. Medelis. Pasmerkim visus. Tegyvuoja utėlės

Šiomis dienomis paskelbtas dar vienas grupės inteligentų kreipimasis į visuomenę dėl poeto Justino Marcinkevičiaus užsipuolimų. Vėl. Vos ne mėnesį skaitančius ir žiūrinčius erzino vienas žiniasklaidos įkyriai brukamas rūpestis: ar tikrai esi tolerantiškas bei save gerbiąs pažangus Lietuvos gyventojas, jei lentynoje neturi dviejų svarbiausių gyvenimo knygų: viena – „Visi lietuviai žydšaudžiai“, antra – „Justinas Marcinkevičius yra kolaborantas ir sovietinis svoločius“.

Daiva Tamošaitytė. „Iš Lietuvos mokslo įstaigų eliminuojami nepriklausomai mąstantys žmonės“

propatria.lt

Metų pradžioje vykusio Vilniaus Forumo dalyvė ir pranešėja, žinoma visuomenininkė ir kultūrininkė Daiva Tamošaitytė neseniai buvo atleista iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto. Žurnalistui ir poetui Rimvydui Stankevičiui duotame interviu atskleidžiamos šio atleidimo aplinkybės (atleidimas nepaisant objektyvių darbo rezultatų ir argumentuojant anoniminiais komisijos balsais) verčia apmąstyti ir leidžia geriau suvokti šalies kultūrinėje ir akademinėje bendruomenėje vykstančius iki šiol viešai neįvardijamus procesus. Pagrindinė stebima tendencija – atkuriama šių sričių ideologinė kontrolė, kuriai užtikrinti taikomi rafinuoti „demokratiški“ spaudimo kitaip mąstantiems bei susidorojimo su jais metodai. Procedūrinės demokratijos panaudojimo ideologinei mokslo ir kultūros sričių darbuotojų kontrolei problema reikalauja viešumo ir visuomenės dėmesio.

Vytautas Radžvilas. Lietuvos politinės sistemos demokratizavimas – visos tautos reikalas

propatria.lt

Lietuvoje iš karto po Nepriklausomybės atkūrimo prisikūrė daug partijų, tačiau politologai ir apžvalgininkai teigia, kad mūsų valstybės politinę raidą klampina jau daug metų gilėjanti politinės sistemos krizė. Apklausos rodo, kad daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų nepatenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija, konstatuojama, kad tos pačios partijos tapo nomenklatūrinėmis ir nesugeba atsinaujinti. Lietuvos politinių partijų ideologinius skirtumus apibūdinti yra taip pat sudėtinga. Nors viešumoje girdime pavadinimus „socialdemokratai“, „konservatoriai“, „liberalai“, tačiau partijų vykdoma politika dažnai neatitinka deklaruojamų ideologinių nuostatų. Apie tai, kas lėmė tokią politinės sistemos krizę ir ar Lietuvos politinė sistema turi galimybių atsinaujinti, diskutuojame su prof. Vytautu Radžvilu.

Laisvūnas Šopauskas. Kam įsipareigoja patriotas ir kam – liberalas?

1. Patriotizmo sąvoka ir patrioto įsipareigojimas

Patriotizmo sąvoka paprastai aiškinama pasakant, kad tai yra Tėvynės meilė. Toks aiškinimas nėra adekvatus ir tampa daugelio nesusipratimų ir manipuliacijų priežastimi. Kad mąstytume apie patriotizmą nuosekliai, reikia įsivesti tris perskyras:

– tėviškę skirti nuo Tėvynės;
– administracinį vienetą – nuo valstybės;
– etnosą skirti nuo politinės tautos, t.y. tautos, siekiančios turėti arba įsteigti nuosavą valstybę.

Akivaizdu, kad aiškindamiesi patriotizmo sąvoką turime vartoti sąvokas Tėvynė, valstybė ir politinė tauta. Centrine iš šių trijų sąvokų laikytina politinės tautos sąvoka. Tai yra patriotizmo esmė. Patriotizmas turi aiškiai apibrėžtą atskaitos bendriją – politinę tautą, gebančią sukurti savo valstybę. Kitos dvi sąvokos – Tėvynė ir valstybėpatriotizmo sąvokos kontekste yra priklausomos nuo politinės tautos sampratos. Valstybę patriotas supranta (pavartosiu seną metaforą) kaip politinės tautos namus, o Tėvynę – kaip kraštą, kuris priklauso politinei tautai.

Apie patriotizmą tinkama kalbėti kaip apie projektą – politinės tautos ir jos namų steigimo ir tinkamo tvarkymosi tuose namuose projektą. Trumpai šį projektą galima būtų vadinti „politinės tautos projektu“.

Taigi dabar galima atsakyti į klausimą „kam įsipareigoja patriotas?“ – patriotas įsipareigoja politinės tautos projektui.

Agnė Narušytė. Šalin ekonomistus?!

lrt.lt

Pretekstą šiam komentarui pamėtėjo vieno ekonomisto straipsnis apie meną. Gal dėl to, kad tas ekonomistas yra socialinių mokslų daktaras ir užima svarbias pareigas svarbiame banke, taigi žino kaip ir gali lemti mūsų likimus.

Populiariausiame naujienų portale jis pamokomu tonu pareiškė, kad meną galima mėgti arba ne, tačiau jo nereikia suprasti, nes čia juk „ne matematika ir ne fizika“.

Vidmanto Valiušaičio atsakymas Rūtai Vanagaitei: „Išsigimėliai nėra mūsiškiai“

lrytas.lt

Rūta Vanagaitė greta vaidybinių, režisierinių, viešųjų ryšių gebėjimų atskleidė naują savo talentą – Holokausto ekspertės. Šiomis dienomis ji pristatė knygą „Mūsiškiai“.

Padarė įspūdį informacinis palaikymas. Pagrindiniai žiniasklaidos kanalai teikėsi ne tik atverti savo erdvę ilgiems pasikalbėjimams su knygos autore, bet ir pradėjo tiesioginę knygos reklamos kampaniją – skelbti jos ištraukas. Net ir labai gerai perkamiems autoriams toks matomumas retai būna įkandamas.

Algimantas Rusteika. Už trumpo pavadėlio, arba „Lietuva be runkelių – Lietuva be ateities“

Na štai, juos ir pamatėm! Rašytojai, patapę prašytojais, atėjo pas Vyriausybę sniego pastumdyti. Irgi mat, kultūrinė spauda. Negali padirbėti be algų pusmetį! O tai dausose niekas ir neįtarė, kad jie apskritai yra. Argi ponai girdi, kas ten Nepriklausomybės Titaniko trečiosios klasės deniuose krebžda.

Rezonansas didžiulis. Parodė net devyniolikos sekundžių siužetą vakare. Portalų lyderis tėkštelėjo sultingą ne kažin ką teparašančio žurnalistų kalvės boso spjūvį – nemokat rašyti, todėl ir prašytojai! Ir viskas subliuško visiems laikams. Patys, mielieji, kalti.

Rasa Čepaitienė. Lietuva komunistinio ir liberaliojo globalizmo verpetuose: panašumai ir skirtumai

Lietuva neseniai atšventė savo dvidešimtpenkmetį. Atrodytų, tai jauno, bet jau subrendusio ir savarankiško žmogaus amžius, kurio, kaip žinome, tarpukario Lietuvai pasiekti nebuvo lemta. Proga atsigręžti atgal ir įvertinti savo praeitį bei dabartį.

Besivaduodama iš žlungančios Sovietų Sąjungos glėbio, Lietuva, kartu su kitomis naujai besikuriančiomis posovietinėmis valstybėmis, patyrė bent du itin stiprius sukrėtimus, kurie tiesiogiai palietė kiekvieno iš mūsų gyvenimus. Pirmąjį, susijusį su ankstesnės socialinės ir moralinės tvarkos žlugimu, kai atsivėrė sovietmečiu ilgai slėpti ar nutylėti režimo nusikaltimai bei skauduliai, ir buvo demaskuotas sovietinę sistemą palaikiusios ideologijos melas. Prasidėjo desovietizacija – buvusių sąjunginių respublikų ir vadinamojo „soclagerio“ valstybių politinio, ekonominio, socialinio bei kultūrinio gyvenimo pertvarkymas po sovietų režimo žlugimo. Šį sukrėtimą įveikti labiausiai padėjo viltis, kad socioekonominiai šalies reikalai greitai pagerės ir iškovota laisvė veikiai atneš vaisių – tautiškai susipratusį ir naujam darbui susitelkusį politinį elitą, stiprią ir savivaldžią piliečių visuomenę, plačias ekonomikos ir kultūros plėtros galimybes.

Daiva Tamošaitytė. Lietuvių inteligentijos laikysena ištautinamoje ir išvalstybinamoje visuomenėje

Šio pranešimo problematiką paskatino faktas, jog pastaruoju metu populiariuose žiniasklaidos tinkluose imta metodiškai menkinti ir pasijuokti iš lietuvių inteligentijos. Tačiau lietuvių inteligentija yra puolama savų ir svetimų visus dvidešimt penkerius metus, nuo kurių pradžios skaičiuojame valstybės atgimimą. Nuosekliai menkinami šviesuoliai ir autoritetai, puoselėję lietuvybę sunkmečiais ir okupacijų laikotarpiu. Jie kaltinami arba tuo, kad yra pasenusių pažiūrų ir neprisitaiko prie naujų pasaulio iššūkių, arba tuo, kad jų padedama suklestėjo naujoji tautai svetima nomenklatūra. Visame tame yra daug tiesos. Gyvename sudėtingu laikotarpiu, kai kinta daug nusistovėjusių sąvokų ir reiškinių, nors jų esmė nekinta, tik išorės formos, naudingos šiuolaikiniam galios diskursui. Todėl ir inteligentijai tenka suteikti tą prasmę, kurią ji įgyja naujomis sąlygomis.

Vytautas Sinica: Apie „Pro Patria“, valdžios troškimą ir klasiką (atsakymas B.Gailiui)

15min.lt

Portale 15min.lt praėjusią savaitę pasirodė Bernardo Gailiaus straipsnis „Už Respubliką ir senąsias mūsų laisves“. Sambūrį „Pro Patria“ nustebino tekste mūsų portalui www.propatria.lt parodytas dėmesys. Tačiau autorius neapdairiai ar tyčiomis viešai prirašė neteisingų interpretacijų, kurios prašosi ištaisymo.

„Pro Patria“ sambūris vienija patriotinių ir katalikiškų pažiūrų akademinį jaunimą. Atitinkamai sambūrio portalas tokias pažiūras skleidžia ir joms atstovauja.

Nesunku suprasti, kad žvelgiant iš katalikiško ir valstybinio mąstymo perspektyvos, Lietuvos būklė per 25 metus nuo nepriklausomybės atkūrimo daugeliu aspektų ne gerėjo, o blogėjo.

Scroll to Top