Vytautas Radžvilas. Daugybinė pilietybė be įsipareigojimų – pelėkautų sūris lietuvių tautai

Daugybinės pilietybės stūmėjams staiga parūpo neprarasti nei vieno iš plačiajame pasaulyje pasklidusių Lietuvos piliečių. Nesunku suprasti ir norisi užjausti tuos Lietuvos žmones, kurie skausmingai išgyvena, kad jų išvykusieji artimieji vis stipriau įsišaknija svečiose šalyse ir pamažu tolsta nuo Tėvynės. Ir ieško menkiausių galimybių išlaikyti ryšį su jais.

Tokiomis skaudžiomis aplinkybėmis Lietuvos naikintojų pasiūlymas automatiškai išsaugoti kitose šalyse įaugusiems ir priimantiems jų pilietybę lietuviams turimą Lietuvos pilietybę gali atrodyti kaip gelbėjimosi šiaudas. Nors iš tikrųjų tai Iliuzinė viltis išsaugoti ryšį su tauta ir Tėvyne, tarsi atminčiai pasiliekamas piliečio pasas galėtų sustiprinti vienintelį išliekantį tokio ryšio laidą. Tokiu laidu visada buvo tik Tėvynės meilė ir ilgesys, kurie neapleidžia dalies išeivių dešimtmečiais, nors nemenkai daliai jų  išgaruoja vos kirtus Lietuvos sieną pakeliui į pažadėtąsias žemes.

Tokioje nuoširdaus sielvarto ir žmogiško skausmo prisodrintoje atmosferoje daugelis nuoširdžių Lietuvos patriotų ir daugeriopos pilietybės rėmėjų gana lengvai pamiršta labai svarbią aplinkybę, turinčią kaip tik pažadinti ypatingą budrumą ir atsargumą.

LRT diskusijų laidoje mudviejų su J. Vaiškūnu oponentais tapo labai jau keisti pasaulyje pasklidusių lietuvių ryšio sergėtojai ir gelbėtojai. Tokie kaip jie yra visi daugeriopos pilietybės stūmėjai. Jiems baisiai rūpi „neprarasti nei vieno piliečio“, bet kažkodėl nesijaudina ir net uoliai pluša, kad būtų prarasta visa Lietuvos valstybė ir sunaikinta pati lietuvių tauta.

Juk būtent jie per rekordiškai trumpą laiką suleido į Lietuvą tiesiog beprotišką „darbo migrantais“ kol kas vadinamų šalies kolonizatorių skaičių. Jie stoja piestu prieš pačią mintį įvesti tų migrantų integracijai absoliučiai būtiną mokymą mokyklose valstybine kalbą, ką daro kaimynai latviai ir estai. Jie kuria rusiškąjį pasaulį Lietuvoje ir kaip velnias kryžiaus bijo klausimo, kas bus daroma, kai šie lietuvių tautą ir kalbą niekinantys atvykėliai, jau dabar atvirai besielgiantys kaip naujieji šalies šeimininkai, pareikalaus nuolatinių gyventojų, o netrukus ir piliečių statuso su visomis jo suteikiamomis politinėmis ir rinkiminėmis teisėmis. Oponentai net neslėpė, kad jų vaizduotėje gyvena ne lietuviška, bet „multikultūrinė“ Lietuva, kurioje turėtų jaustis kaip namie ir čia masiškai suplūdę kokio nors turinčio atsirasti Vilniaus kalifato kūrėjai.

Vengiama rimtai ir iš esmės kalbėti apie potencialiai pražūtingus neapgalvoto ir skuboto daugybinės  pilietybės be išlygų ir sąlygų suteikimo padarinius tautos ir valstybės ateičiai. Užtat nuolatos švaistomasis ne tik niekingais, bet tiesiog niekšingais ir šlykščiais demagogiškais šmeižtais ir įžeidinėjimais, esą raginantys neįvykdyti lietuvių tautos valstybės savižudybės referendumo oponentai kažko „bijo“ ar „pavydi“ išvykusiems tautiečiams.

Niekas jiems nieko nepavydi. Pavydėti neįmanoma paprasčiausiai todėl, kad daugeliui net ir „globaliais pasaulio piliečiais“ ugdomų lietuviui prarastos Tėvynės neatstoja šiek tiek geresnis, bet ir tai ne visada, gyvenimas svetur. Toli gražu ne visi vadovaujasi nuostata „kur geriau, ten tėvynė“. Daugeliui jos ilgesys neišnyksta iki paskutinės buvimo šioje žemėje akimirkos.

Visa tai suprasdamas diskusijoje dalyvavau tik iš būtinybės ir verčiamas pareigos jausmo. Vis dėlto reikia kalbėti ir priminti istoriją apie sūrį pelėkautuose. Yra akivaizdu, kaip šie pelėkautai užsitrenktų, jeigu mes, lietuviai, susigundytume mūsų tautos nekentėjų ir valstybės naikintojų pakištu „sūriu“, tai yra daugybinės  pilietybės jauku.

Tą akimirką, kai būtų įteisinta visuotinė ir besąlygiška daugybinė Lietuvos pilietybė, mes neturėtume ką atsakyti į Lietuvos pilietybę priimančių arba ją jau turinčių ir reikalaujančių teisės įgyti arba išsaugoti kitų valstybių pilietybes Lietuvos senbuvių gyventojų arba naujųjų imigrantų pretenzijas. Pavyzdžiui, į lenko kortą turinčių ir sumaniusių ją pakeisti į tikrą Lenkijos piliečio pasą Lietuvos piliečių pretenzijas.

Į visus mūsų argumentus dėl valstybės saugumo ir būtinybės išsaugoti lietuvišką Lietuvą būtų atsikirsta: Lietuva išsaugo pilietybę visiems kitų valstybių pilietybę priėmusiems lietuviams, kuriems tos valstybės kilniai leidžia išlaikyti gimtosios šalies pilietybę. Kodėl Lietuva negali sekti tuo kilniu pavyzdžiu ir parodyti tokį pat dėkingumą, leisdama išlaikyti savo gimtųjų šalių pilietybes Lietuvos pilietybę gavusiems baltarusiams ir rusams, kazachams ir tadžikams, irakiečiams ir afganams, nigeriečiams ir ganiečiams?

Šis triuškinantis argumentas, kuris, neapdairiai įteisinus daugybinę lietuvio pilietybę įgytų tiesiog neatremiamą jėgą, nulemtų Lietuvos ir lietuvių tautos likimą. Padarius tokią praktiškai neatitaisomą klaidą „globalios Lietuvos“ vizija taptų tikrove. Per daugybinę pilietybę įtvirtinus absurdišką ir pavojingą principą, kad „Lietuva yra ten, kur yra nors vienas lietuvis“, tuo principu galėtų pasiremti ir į Lietuvą atkakęs kirgizas ar afganas, kuris galėtų teisėtai pranešti, kad jeigu jau jie yra čia ir Lietuvoje yra bent vienas kirgizas ar afganas, vadinasi, Lietuva irgi yra Kirgizija ar Afganistanas. Šitaip taikant minėtą principą ir jį realizuojant per daugybinės pilietybės institutą Lietuva galutinai būtų paversta viso pasaulio bastūnų ir gero gyvenimo ieškotojų pereinamuoju kiemu. Arba nuolatos per ją siuvančių begalinio klajoklių srauto ilgesnio ar trumpesnio apsistojimo stovykla.

Kurį laiką pasidžiaugę išsaugoma Lietuvos pilietybe mūsų tautiečiai netrukus galėtų tik bejėgiškai iš tolo stebėti daugybinės pilietybės projekte tiesiog užprogramuotą lietuviškos ir širdyje bei atmintyje daugelio saugomos Lietuvos virsmą į visai kitą Lietuvą. Svetimą ir nepažįstamą. Tiek svetimą ir nepažįstamą, kad su suvenyriniu Lietuvos piliečio pasu išėję pro Vilniaus ar kito oro uosto vartus būtų priversti žvalgytis apstulbusiomis akimis ir klausti savęs, kur pateko. Į Minską ar Tambovą, Taškentą ar Ašchabadą, Bagdadą ar Kabulą, o gal Kolombą, Lagosą ar Hošiminą?

Toks ir ne kitoks pasirinkimas slypi už specialiai sukonstruotos miglotos referendumo klausimo formuluotės. Būtent ji, atverianti beribes galimybes manipuliuoti Lietuvos pilietybe ir paversti šalį valstybe be sienų, ir yra tas klastingai viliojantis pelėkautų visai tautai sūris. Apie tai ir buvo kalbėta su pelėkautų konstruktoriais ir lietuvių gundytojais.

Pilietybės išsaugojimo klausimą spręsti reikia. Bet negalima leisti šito daryti lietuvių tautos ir valstybės duobkasiams.

5 9 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
49 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
49
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top