Kultūros, kalbos, istorijos politika

Danutė Šepetytė | respublika.lt

Bent kiek galvojančiam turėtų būti aišku, kad Lietuvos nacionalinis muziejus yra svarbiausias valstybės muziejus. Svarbesnio už jį nė negali būti, nes čia didžiausia Lietuvos istorinio kultūros paveldo saugykla – archeologija, istorija, etnografija. Būtų natūralu, jei artėjančio valstybės atkūrimo šimtmečio proga jis ir sulauktų išskirtinio valstybės dėmesio. Juk čia, galima sakyti, saugomas Lietuvos likimo kodas. Tačiau muziejaus direktorė Birutė Kulnytė sako: ne vienus metus stebint situaciją, susidaro įspūdis, kad muziejus rengiamas išparceliavimui.

Ji pasako ir kita: 1918 metais Lietuva etnografiniu požiūriu buvo didelė Vidurio Europos valstybė. Šiandien ji susitraukusi kaip šagrenės oda. Tai reiškia ne ką kita kaip nutautėjimą. B.Kulnytės nuomone, turbūt kažkas valstybėje daroma ne taip ir net nepagalvojama, kodėl.

Turbūt nelabai pataikysiu į daugelio pasirinktą toną, bet į visas tas Žaliojo tilto peripetijas aš būčiau linkęs žiūrėti su V. Mykolaičio-Putino „šypsniu atlaidžiu“. Aštriau sakant, kažkas su ta valstybe negerai, jeigu dėl keturių vieno tilto simbolių yra įnirtingai polemizuojama jau beveik dvidešimr metų, o gyvybiniai tautos, jos dvasinės būklės, kultūros išlikimo ir pačios Lietuvos valstybės prasmės klausimai net užsitęsusios demografinės krizės metais dar net nepradėti artikuliuoti. Ką reiškia, kai viešajame mąstyme žmonės daugiau rūpinasi ne tuo, kokia jų gyvenimo situacija, kas jiems svarbiausia ir lemtingiausia bei kas jų laukia, o tuo, apie ką lengviausia plepėti ir apie ką iš esmės jau beviltiškai sunku ką nors nauja pasakyti, bet visada gali prisegti žodžius „o aš manau“?

Vienas džiugiausių žudančioje sovietmečio pilkumoje prabėgusios vaikystės prisiminimų yra senelio, mažažemio Suvalkijos ūkininko Prano Šlekaičio pasakojimas „Juozai, laikykis!“ Iki šiol menu, su kokiu pasiskonėjimu dėl teisybės triumfo senelis pasakojo, kaip nuvainikavus „asmens kultą“, viename Lietuvos mieste pagal naujas instrukcijas valdžia mėgino patylom, berods, naktį, pašalinti Stalino paminklą. Atvarė traktorius, užkabino tvirtus lynus, patraukė… Ant amžių amžinųjų mūrytas paminklas nenorėjo pasiduoti, spyriojosi, iš apylinkių subėgo visur esantys paaugliai, lietuvių ir žydų vaikai, ir su sportiniu azartu pradėjo klykauti: „Juozai, laikykis! Josif, deržis‘!“ Tačiau galingas traktoriaus „Stalinec“ motoras truktelėjo vieną, kitą kartą, ir diktatoriaus stabas visu ūgiu tėškėsi į žemę…

Visoje šioje istorijoje senelį ypač linksmino tai, kad Staliną įveikė „Stalinecas“, jo vardu pavadintas traktorius. Taikli gyvenimo simbolika taip atskleidė gilesnę tiesą – „vadą ir mokytoją“ dorojo vakarykščiai uolūs jo šlovintojai.

Pogon.lt

Jau kelerius metus tęsiasi gėdingas procesas, kai dalies Lietuvos mokyklų veikla – programos, tinklas, reorganizavimo terminai – tvarkoma ne remiantis rimtu moksliniu pagrindu, o riksmais, mitingais, kitomis triukšmingomis akcijomis arba atsižvelgiant į atskirų veikėjų, jų grupių arba politologų nuomonę, nors jie neturi nei tinkamo išsilavinimo, nei reikiamo pasirengimo švietimo srityje. Tai visų pirma būdinga Lietuvos mokykloms su lenkų dėstomąja kalba, kuriose mokosi Lietuvos piliečių vaikai, ir joms pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnį taip pat turi būti taikoma Valstybės priežiūra.