Užsienio politika

Vytautas Rubavičius. Nepaprasti užsienio politikos „laimėjimai“ – Lietuva žeminama

Pasaulyje vykstančios tektoninės geopolitinės slinktys vis labiau jaučiamos ir Lietuvoje. Aukščiausioje pasaulio lygoje įsivyrauja įvairialypės Jungtinių Valstijų ir Kinijos varžytuvės dėl pasaulinės lyderystės arba aiškaus dvipolio su daugiapolio pavidalais valdymo, pasidalijant įtakos sritis. Kinijai jos oponentas aiškus – Jungtinės Valstijos, tačiau Jungtinės Valstijos negali sau leisti atsidėti vien tik varžytuvėms su Kinija – amerikiečiai veikia visuose pasaulio regionuose, NATO ir kitose sąjungose, jie atsakingi už pasaulio tvarką ir tam tikrą stabilumą, Europos plėtros ir raidos pobūdį. Amerikiečių pasaulinei veiklai gali pritrūkti išteklių, nes Kinijos iššūkis reikalauja vis daugiau pastangų ir lėšų. O Kinija kaupia jėgas vieninteliam priešininkui. Stiprėjant kovai su Kinija, neišvengiamai ateina tam tikros būtinybės suvokimas – trauktis iš kai kurių regionų, paliekant stipriausioms sąjungininkėms tvarkyti reikalus tam tikros pasaulio raidos vizijos pagrindu, atsižvelgiant į Jungtinių Valstijų globalius ir pasaulinio stabilumo išlaikymo interesus. Amerikiečiai išeina iš Afganistano, paliks ir Iraką, tad tuose regionuose daug kas keisis. Mažai abejojančių, kad ilgus dešimtmečius trukusią kovą prieš amerikiečių vadovaujamas pajėgas laimėjo Talibanas. Šie kovotojai pergale nesidalys. Gal tik kuriam laikui, nes amerikiečiai yra pažadėję milijardus už tam tikrą koaliciją. Neabejojame, kad tie kovose užgrūdinti žmonės, kurie jau kuris laikas vaikštinėja ir Kremliaus salėse, sugebės sukurti net vakariečiams valgomas „demokratiškas koalicijas“. Jei tik panorės. Irake amerikiečiai taip pat ilgai neužsibus – vis aktyviau iš jo vejami. Apie Sirijos reikalus amerikiečių politikai jau kuris laikas nieko nekalba.

Vytautas Sinica apie Gabrielio Landsbergio fiasko

Pamenu, po savo vizito Irake Gabrielius Landsbergis komentavo, kad Irakas nebuvo entuziastingas dėl savo piliečių susigrąžinimo. Čia toks, matyt, labai švelnus būdas nusakyti vizito fiasko. Irakas skrydžių į Minską (taigi realiai į Lietuvą) dvigubina. O ministras reaguodamas dar rimtu veidu kalba, kad gal kai atvyks Irako delegacija į Lietuvą, prasidės atpažinimas ir grąžinimas… Tų, kurių srautą dabar dvigubina…

Algimantas Rusteika. Gal pabandom niekur nebebėgti?

Žinot, kodėl tiek Lietuvoj vatnikų, kad net Ž.Pavilionis nespėja skaičiuot? Todėl, kad mes dvasingi gyvuliai ir žlungančios imperijos turguj dar norim – berazūmiai, kaip sako mano Biržuose – idėjos! O rusas juk irgi idėjinis, nori mūsų labai dvasingai ir V.Putinas vis kas vakarą susijaudina pamatęs dėmelę žemėlapyje – dėl didžiosios Rusios idėjos!

Kastytis Braziulis. Karas Ukrainoje: balandžio 21-osios naujienos

Ukrainos prezidentas V.Zelenskis pasiūlė Rusijos prezidentui V.Putinui susitikti Donbase ir aptarti visus klausimus. Šį pareiškimą prezidentas padarė po to, kai sužinojo, kad visi „normandiško ketverto“ dalyviai sutarė nutraukti ugnį Donbase, tačiau vėliau Rusija atsisakė pasirašyti bendrą pareiškimą šiuo klausimu. Ukrainos prezidentas pareikalavo, eilinį kartą, Rusijos patraukti karines pajėgas nuo Ukrainos sienos.

Vytautas Matulevičius.10 metų tylos

Skelbiama, kad iki Gitano Nausėdos skambučio Aliaksandrui Lukašenkai Lietuva ir Baltarusija vadovų lygmeniu neturėjo kontaktų net dešimt metų. Dešimt metų – lyg būtume vieni kitiems mirę… O tuo metu už keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus lyg niekur nieko kilo atominė pabaisa Baltarusijos AE pavadinimu.

Bandau surasti bent kokią logiką to dešimtmečio valstybės vadovės veiksmuose ir tos logikos nerandu. Žinoti, koks potencialus pavojus kyla valstybei, ir nė sykio nepakelti ragelio, nepasikalbėti, nepasiūlyti susitikti – to mano protas tikrai neišneša.

Įžvelgiu vienintelį argumentą: tegul Lietuva verčiau jau virsta radioaktyvia dykyne, bet mes, išdidūs, su diktatoriumi ir V. Putino draugu nekalbėsim!

Vincentas Vobolevičius. ES direktyvos: kas jos ir ką jos gali?

y-news.lt

Šiomis dienomis nuskambėjusi istorija dėl neva ES direktyvos nurodymu Lietuvoje nuo šviesoforų nuimtų metalinių posūkio rodyklių leidžia manyti, kad daugeliui gyventojų – net užimančių pareigas valstybės įstaigose – nėra iki galo aišku, kas yra tos ES direktyvos, ką jos gali ir ko negali nurodyti. Skaitant vartotojų komentarus žiniasklaidos portaluose susidaro įspūdis, kad direktyvas dažnas pilietis laiko vieninteliu ES politikos įrankiu, nepaliekančiu narių parlamentams galimybių modifikuoti Briuselio nurodymų. Toks supratimas būtų daugiau klaidingas negu teisingas.

Scroll to Top