Propagandos ir ideologijos analizė

doxa.lt

Pirmąją teksto dalį skaitykite ČIA.

Viename straipsnyje[1] N. Putinaitė klausia: „Kodėl nuvilia Marcinkevičius kaip asmuo? Ar kas nors yra girdėjęs, kad Marcinkevičius kur nors būtų užsiminęs, kad tarybinė tvarka buvusi statoma ant melo, ir kad jis prisidėjęs prie jos statybos, net jei padaręs ir gerų darbų ar parašęs gerų eilėraščių, poemų, kad ir „Grybų karą“?“ Ir čia pat priduria: „Bent man nepavyko to aptikti“. Šie jos klausimai simptomiškai primena ironiškus Just. Marcinkevičiaus žodžius apie tai, kad tarybiniuose archyvuose nesugebama rasti Ribentropo-Molotovo pakto slaptųjų protokolų, pasakytus Sąjūdžio mitinge Vingio parke 1988 m. rugpjūčio 23 d.: „Juokinga, daugiau nieko. Čia visiškai aišku, kad Maskva neranda to, ko nenori rasti“[2]. Maskvą čia turėtų pakeisti atitinkama pavardė (išskyrus situacinį panašumą, tuo neteigiu jokių sąsajų tarp Maskvos ir N. Putinaitės). 1991 m. poetas parašė tekstą pavadinimu Taburetė virš galvos, kur visi tie dalykai yra labai aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyti. Fragmentai skelbti dukart: pirmąsyk 2009 m. išspausdinti knygoje Pažadėtoji žemė[3], antrąsyk perspausdinti 2011 m. knygoje Dienoraščiai ir datos[4]. Susirasti neturėtų būti sunku.

doxa.lt

Tikiuosi, kad po kiek laiko galėsime didžiuotis, jog tiesa ir jos paieškos yra tapusios patriotizmo atrama.

Nerija Putinaitė

Kodėl turėtumėm atsisakyti istorinės tiesos, ištiesinti, apgenėti vieną ar kitą kūrėją, neparodyti jo prieštaravimų, ieškojimų, kančios ir paklydimų – t. y., trumpai tariant, apgauti skaitytoją?

Justinas Marcinkevičius

Pagaliau atėjo ta diena, kai tenka pripažinti, jog perskyra tarp mito ir tikrovės jau seniai neteko bet kokios prasmės. Nežabota žodžio laisvė kiekvienam suteikia galimybę demitologizuoti nepriimtinas pažiūras ir teigti savąją tiesą, arba, tariant kitais žodžiais, mitologizuoti nepriimtiną tiesą ir ją atmesti steigiant savąjį pakaitinį mitą. Tai du to paties veiksmo vertinimai, priklausantys nuo to, kuri tiesa laikoma mitu, o kuris mitas – tiesa. Todėl kaip niekad tampa būtina atrasti tiesą, nebendramatę su jokiais mitais, ir kartu atpažinti mitus, niekada nemitusius tiesos syvais. Nepaklysti tarp šių priešybių labai sunku, tačiau labai lengva prisiimti sau tiesos nešėjo vaidmenį, oponentus paskelbiant mitinės sąmonės vergais. Tai – reikšmingas judesys, vedantis į psichologiniu teroru pasižymintį ir iš abiejų pusių skatinamą nesusikalbėjimą[1].

alkas.lt

Ne paslaptis, kad šiandieniniame politiniame, teisiniame ir kultūriniame elite iki šiol žymų vaidmenį vaidina savotiškos dinastijos, išaugusios iš dar prieškarinę Lietuvos Respubliką „dekonstravusių“ veikėjų šeimų. Tokioms dinastijoms priklauso ir Seimo narys socialdemokratas Juras Požela – Karolio Poželos, vieno iš už komunistinę veiklą 1926-aisiais sušaudytų „keturių komunarų“, proanūkis, taip pat buvęs jo partietis ir bendražygis Algirdas Paleckis, pasižymėjęs netikėtu atsivertimu į savo senelio – marionetinio 1940-ųjų sovietinio Lietuvos „prezidento“ Justo Paleckio – politinį tikėjimą, o taip pat gudresnysis Algirdo brolis – LRT generalinio direktoriaus pavaduotojas Rimvydas Paleckis… Į tokių dinastijų palikuonis, kaip paaiškėjo, galima įrašyti ir vulgariosios publicistikos žanrą išplėtojusį Andrių Užkalnį.