Arkiv. Sigitas Tamkevičius. Stasio Šalkauskio pėdomis
Jūsų dėmesiui siūlome ark. Sigito Tamkevičiaus sveikinimo žodį, skirtą Stasio Šalkauskio Išminties šventės, vykusios Šiauliuose gegužės 11–13 dienomis, dalyviams.
Filosofija ir etika
Prof. Vytauto Radžvilo knygos „Kiek kartų gali atgimti tauta?“ pristatymas (papildyta)
Kviečiame pasižiūrėti reportažą iš prof. Vytauto Radžvilo knygos „Kiek kartų gali atgimti tauta?“ pristatymo, kuris įvyko vasario 7 dieną Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Diskusijoje dalyvavo prof. Vytautas Radžvilas, prof. Alvydas Jokubaitis, dr. Vytautas Rubavičius, moderavo doc. Algimantas Jankauskas. Salė buvo pilna, o knygų visiems norintiems neužteko.
Alvydas Jokubaitis. „Liberalizmas kaip pilietinė religija“, arba Moralinės pažangos mitas
Klasikiniai filosofai žinojo, kad negali rasti išminties, ir todėl siūlė apsiriboti jos meile bei ieškojimu. Liberalūs filosofai mano, kad išmintis tapati liberalizmui. Tai dogmatiškas ir tik jų pačių tikėjimu pagrįstas įsitikinimas, jų filosofiją paverčiantis politiniu tikėjimu ir teologija. Liberalūs filosofai suvokia, kad jų kuriamos teorijos nenurodo į tai, ką klasikiniai filosofai vadino išmintimi, bet toliau vaizduoja jos ir tiesos ieškojimą. Liberalizmo politinė filosofija pagrįsta istorijos filosofijos prielaida apie pažangos ir liberalizmo tapatumą. Tai reiškia, kad liberalai nori ne tik išmokyti toleruoti vienas kitą pakenčiančių žmonių įsitikinimus, bet ir sukurti naują pažangos visuomenę. Hegelio žodžiais, „pasaulinė istorija yra laisvės suvokimo plėtotė“[1]. Tačiau ši liberalų istorijos filosofijos prielaida prieštarauja jų politinei filosofijai. Kaip politikos filosofai, liberalai vengia į absoliutumą pretenduojančių teiginių, tačiau, kaip istorijos filosofai, jie sako žiną net pasaulio istorijos kryptį[2]. Pirmuoju atveju jie yra skeptikai, antruoju – dogmatikai. Liberalų istorijos filosofija yra ne filosofija, bet pats tikriausias politinis tikėjimas. Liberalai tiki, kad liberalizmo pažanga reiškia žmonijos pažangą. Kaip politikos filosofai, jie viskuo abejoja, tačiau, kaip istorijos filosofai, tiki politinės ir moralinės pažangos dogma. Jeigu ne šis tikėjimas, neįmanoma būtų susieti į visumą atskirų liberalizmo teiginių. Tik tikėjimas leidžia paaiškinti nerišlios doktrinos virtimą praktinės veiklos programa[3]. Liberalai veikia pagal credo quia absurdum principą. Pritaikius Samuelio Becketto metaforą, galima sakyti, kad jie laukia Godo, to keisto vienos dramos veikėjo. Šios dramos pagrindiniai personažai ne tik nepažįsta Godo, bet ir nežino, ar yra susitarę su juo susitikti. Liberalai sako iešką tiesos, bet neturi kriterijų, kaip galėtų pasakyti, jog tai tiesa.
Žinių radijas: ar liberalizmas – „Dievo prakeiksmas“?
Raigardas Musnickas | ziniuradijas.lt
Laidoje dalyvauja filosofas, politologas Alvydas Jokubaitis.
Eutanazija neužtikrina žmogaus orumo
laisvavisuomene.lt
Vieno žmogaus pasirinkimas gali nulemti daugelio žmonių gyvenimus. Tai iliustruoja ir mokytojo Tomo Mortiero iš Belgijos pavyzdys. Anksčiau jis rėmė liberalius eutanazijos įstatymus, kadangi (kaip ir daugelis jų rėmėjų) tikėjo, jog kiekvienas žmogus turi teisę savarankiškai nuspręsti, kada jam laikas pasitraukti iš šio pasaulio. Tačiau vieno žmogaus tragiškas sprendimas kardinaliai pakeitė T. Mortiero nuomonę.
Kard. Joseph Ratzinger. Europa kultūrų krizėje
„Bažnyčios žinios“ | 2005 m. Nr. 15
Siūlome ištrauką iš pranešimo, kurį kardinolas J. Ratzingeris perskaitė 2005 m. balandžio 1 d. Subjako (Subiaco) Šv. Scholastikos vienuolyne priimdamas jam skirtą Subjako gyvybės ir šeimos fondo įsteigtą Šventojo Benedikto premiją už gyvybės ir šeimos puoselėjimą Europoje.
Verta prisiminti. Alvydas Jokubaitis. Precedentas beprecedentėje visuomenėje
DELFI.lt | 2016 m. rugsėjo 22 d.
Martynas Liuteris „Užstalės pokalbiuose“ teisininkus vadina „asilų galvomis“, „gyvatėmis“ ir „Kristaus priešais“. Šįkart nesinori ginčytis, ar tai pagrįstos teisininkų charakteristikos. Galima apsiriboti švelniausiu didžiojo protestanto teisininkų apibūdinimu – „batsiuviai“ ir „siuvėjai“.
Liuterio nuomone, teisininkų darbas savo pobūdžiu prilygsta batsiuvių darbui. Tiek vieni, tiek kiti žino savo profesijos subtilybes ir trokšta užsidirbti pinigų. Pakėlęs savo vaiką, Liuteris net pasakė, kad jeigu šis panorėtų tapti teisininku, jis jį, ko gero, pakartų. Jeigu taip kalbėtų eilinis abejotinų teisininkų sprendimų nuskriaustas ar alkoholio paveiktas žmogus, į tai būtų galima nekreipti dėmesio.
Prof. Angelija Valančiūtė: Kiekvienas gydytojas, atsiimdamas diplomą, prisiekė saugoti gyvybę nuo jos užsimezgimo iki natūralios mirties
Marija Keršanskienė | Bernardinai.lt
Visuomenėje vėl kitus diskusijoms dėl pagalbinio apvaisinimo, dalijamės prieš keletą mėnesių publikuotu pokalbiu su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Histologijos ir embriologijos katedros vedėja prof. Angelija Valančiūte.
Rugsėjo 14 dieną Seimas svarstys Prezidentės veto dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo. Prezidentė teigia, kad birželio 28 dieną Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas (Nr. XII-2491) įtvirtino motinai ir vaikui žalingas nuostatas, prieš kurias ir kovoja liberalesnio įstatymo varianto šalininkai. Įstatymo variantų trumpą palyginimą trimis klausimais, dėl kurių virė didžiausios diskusijos, galite matyti žemiau pateiktoje lentelėje.
Įsigykite organizacijos, surinkusios 5,3 mln. parašų dėl Lietuvos Nepriklausomybės, knygą!
Plinio Correa de Oliveira. Revoliucija ir Kontrrevoliucija. Krikščioniškosios kultūros gynimo asociacija, 2013. 211 p.
„Paprastai, jei po šia saule bręsta didelės permainos, jų ženklai iškyla vienu metu, sinchroniškai ir nelauktai. Vienu iš tokių ženklų mūsų lietuviškoje padangėje yra ši knyga.“ – Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Patackas
Kun. Edmundo Naujokaičio FSSPX paskaita „Dievas mirė? Sekuliarizacija ir kas po jos“
Kviečiame į kunigo Edmundo Naujokaičio FSSPX paskaitą „Dievas mirė? Sekuliarizacija ir kas po jos“. Paskaita vyks Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto 201 auditorijoje.
„Dievas mirė“ – taip įvykusį faktą konstatavo Nyčė XIX amžiuje. Daugiau nei šimtą metų Vakarai gyvena šioje tikrovėje. Nors katalikybė ir religija apskritai niekur nedingo, ji prarado ankstesnį vaidmenį Vakarų pasaulio žmonių gyvenime. Sekuliari Europa ieško prasmių, kuria jas, griauna ir ieško iš naujo.
Ar tvarus ir prasmingas gali būti mūsų buvimas po Dievo mirties? Gal teisus Nyčė, kad prasmė žmogui apskritai nėra reikalinga? Kokia dvasinė dykuma ar kaip tik nauji laisvės horizontai pasitiko sekuliarią žmoniją? Šiuos ir kitus klausimus jau ateinantį trečiadienį svarstysime ne moralizuodami, o analizuodami. Kviečiame dalyvauti!
Paskaita įvyks š.m. spalio 26 d., trečiadienį, 18 val. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto (Universiteto g. 9/1) 201 auditorijoje.