Geroji Naujiena

Antrojoje Karalių knygoje pasakojama apie kariuomenės vado Naamano pagydymą iš raupsų ligos. Paimta į nelaisvę ir Naamano žmonai tarnavusi izraelitė patarė pagalbos ieškoti pas pranašą Elišą. Švystelėjus vilčiai pasveikti, Naamanas su dovanomis nukeliavo pas pranašą, o šis paliepė septynis kartus pasinerti Jordano upėje. Tai padaręs Naamanas pasveiko ne tik kūnu, bet ir dvasia: jis pažadėjo nuo šiolei garbinti ne stabus, tik vieną Viešpatį (plg. 2 Kar 5,14–17).

Šioje istorijoje dar yra pasakojimas apie godų pranašo Elišos tarną, kuris pasivijęs Naamaną pranašo vardu melagingai prašė duoti sidabrinį talentą. Naamanas davė dvigubai – du talentus, bet Dievas šį gobšuolį nubaudė raupsais.

Evangelija pasakoja apie dešimt raupsuotų vyrų, maldaujančių pagalbos: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ (Lk 17, 13); jie visi buvo pagydyti.

Kartą apaštalai prašė Viešpatį: „Sustiprink mūsų tikėjimą“ (Lk 17, 5). Tikriausiai mokiniams, matantiems tautos vadų priešiškumą Galilėjos Mokytojui, kilo daug tikėjimo abejonių. Jėzus į šį prašymą sureagavo visai ne taip, kaip apaštalai galėjo tikėtis; jis nepasakė, kad sustiprins mokinių tikėjimą, tik paaiškino, kad net silpnas tikėjimas gali kalnus kilnoti: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’,– tai jis paklausytų jūsų“ (Lk 17, 6). Nereikia šių Viešpaties žodžių suprasti tiesmukiškai, nes Jėzus dažnai kalbėdavo palyginimais, kad ano meto nemokyti žmonės suprastų esmę, ką jis norėdavo pasakyti.

Gyvename sekuliariame pasaulyje, ir daugelis žmonių neturi net tokio tikėjimo, kaip garstyčios grūdelis. Blogiausia tai, kad jie nemato net būtinumo pasigilinti į pasaulėžiūrinius klausimus: Dievas yra ar jo nėra; pasaulis yra Dievo sukurtas ar atsiradęs savaime. Daugelis yra susikūrę savo stabus: garbina pinigą, seksą, siekia aukštų vietų, kad jos užtikrintų be didelių rūpesčių visa kuo aprūpintą gyvenimą. Kartais atrodo, jog pildosi Jėzaus žodžiai: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, .

Tūkstantmetė žmonijos istorija liudija, kad žmonės visada ieškojo atsakymų į egzistencinius klausimus: iš kur mes ateiname ir kur einame, ir kas esame: Dievo kūriniai ar evoliucijos būdu išsivysčiusios būtybės. Šie ieškojimai geros valios žmones padarydavo giliai tikinčiais į Dievą kaip pasaulio Kūrėją.

26-ojo eilinio sekmadienio Mišių Dievo žodis kviečia dar kartą pamąstyti apie mūsų santykį su turtu, kaip nepririšti prie jo savo širdies.

Apaštalas Paulius laiške savo bičiuliui ir bendradarbiui Timotiejui rašė: „Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime. Turėdami maisto, drabužį, pastogę, būkime patenkinti. Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo. Visų blogybių šaknis yra godulystė. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių. Tu verčiau vykis teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, ištvermę, romumą“ (1 Tim 6, 7–10. 11).

Apie šių apaštalo Pauliaus žodžių teisingumą liudija visa dabartinė Lietuvos tikrovė. Žiniasklaida nuolat rašo apie godžių žmonių daromus nusikaltimus. Siekdami praturtėti, jie nesiskaito nei su sąžine, nei su eiliniu žmogaus padorumu. Didelis turtas leidžia jiems jaustis svarbiems ir mėgautis visomis žemiškojo gyvenimo galimybėmis. Godus žmogus yra gundomas visą dėmesį sutelkti tik į medžiaginę tikrovę ir užmiršti pačius svarbiausius dalykus: sąžiningumą, tikėjimą ir meilę.

Labai įspūdingas Jėzaus palyginimas apie turtuolį ir elgetą. Turtuolis kasdien puotauja, o votimis aptekęs elgeta Lozorius alkį marina trupiniais nuo jo stalo. Miręs elgeta angelų nunešamas į dangų, o turtuolis, patekęs į pragarą, prašo, kad Lozorius, bent suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų jam liežuvį; jis dejuoja: „Aš baisiai kenčiu šioje liepsnoje“. (plg. Lk 16, 24).

Puikybė yra sunkiai įveikiama yda, bet ne vienintelė. Kitas sunkus žmogaus gundymas, kurio daugelis neįveikia, yra gundymas mamona – pinigais ir turtu. Noras turėti kuo didesnį turtą ir apvalesnę sąskaitą banke skatina visą dėmesį sutelkti tik į materialines vertybes ir siekti jų, nepaisant jokių moralės normų.

Kartą pas Jėzų atėjo geras, turtingas vyras ir paklausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mk 10, 17). Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, ir išdalyk vargšams; taip įsigysi lobį danguje. Tada ateik ir sek paskui mane“ (Mk 10, 21–22).

Evangelistas pastebi, kad vyras, išgirdęs tokį Viešpaties patarimą, nusiminė, nes turėjo daug turto, prie kurio buvo prisirišęs.

Pati brangiausia Evangelijos žinia: Dievas yra mus mylintis Tėvas; jis myli mus net tuomet, kai mes jo nemylime ir nuo jo bėgame, tikėdamiesi, kad be jo būsime laimingesni. Tačiau kai mes nutariame palikti nuodėmės kelią, jis mus pasitinka kaip pačius brangiausius sūnus ir dukteris.

Šiandien kalbėti apie nuodėmę yra nepopuliaru. Kai žmonių sąmonėje prigęsta Dievo suvokimas, kartu sunyksta ir nuodėmės sąvoka. Dievą pametęs žmogus nori gyventi nevaržomas jokių moralinių normų; jis mano, jog pats gali nuspręsti apie savo elgesio moralumą. Šiuo metu net priminimas, kad vienalyčių asmenų seksualinis gyvenimas yra nuodėmė, jau laikomas neapykantos kalba.

Jėzus pradėjęs Galilėjoje savo viešąją veiklą pirmiausia subūrė mokinių būrelį. Šiuos mokinius žavėjo Jėzaus asmenybė ir nuostabą kėlė jo darbai. Ilgą laiką jie mąstė, kad Jėzus – tai būsimasis Izraelio karalius; Jokūbo ir Jono motina net prašė, kad jos vaikai galėtų būti visuomet šalia jo, tai yra mėgautis savo privilegijuota padėtimi. Reikėjo laiko ir karčios patirties – Jėzaus nukryžiavimo – kad mokiniai suprastų, koks yra jų Mokytojas ir kokie privalo būti jo mokiniai.

Kažkas Jėzų paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ Jis jiems pasakė: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus!“ (Lk 13, 23–24). Evangelijoje pagal Matą randame dar labiau išryškintą Jėzaus mintį: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13–14).
Šie Jėzaus žodžiai gali mus išgąsdinti: ar įstengsime pasiekti amžinąjį gyvenimą, jeigu į jį reikia eiti siauru keliu ir per ankštus vartus? Gąsdintis nereikia, tačiau nevalia būti ir lengvapėdžiams. Kas yra tie ankšti vartai ir siauras kelias?

Siauras kelias yra Dievo duoto Dekalogo kelias. Keliaujantiems į laisvę izraelitams prie Sinajaus kalno Dievas davė Dešimtį įsakymų, kurie turėjo tapti keliu, vedančiu buvusius vergus ne tik į laisvę, bet ir amžinąjį gyvenimą.

Kai vienas turtingas žmogus paklausė Jėzų, ką jis turįs daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą, Jėzus priminė ne ką kita, bet Dekalogą: „Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“ (Mk 10, 19). Kai šis atsakė, kad Dievo įsakymų jis laikosi nuo pat jaunystės, tuomet Jėzus jam pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mk 10, 21).

Apreiškimo knygoje skaitome: „Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia bažnyčioms! Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 13.15–16).

Pavojus būti dvasiškai drungniems buvo aktualus ne tik Laodikėjos Bažnyčios krikščionims, kuriems buvo skirti šie Apreiškimo žodžiai; šis pavojus gresia kiekvienam iš mūsų. Tik prisiminkime, kokie mes būname nerangūs daryti gera, melstis, sekmadienį dalyvauti Mišiose ir kokie stropūs ten, kur matome kokią nors naudą ar malonumą. Dievo žodis nuolat ragina mus budėti.

Šio sekmadienio Evangelijoje girdėjome Viešpaties žodžius: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!“ (Lk 12, 49–50). Kokią ugnį ir kokį krikštą Jėzus turėjo mintyje, sakydamas šiuos žodžius?

Po krikšto Jordano upėje Jėzus skelbė Evangeliją apie Dievo karalystę ir ragino: „Kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės“ (Lk 12, 33).

Paulius, Jėzaus pašauktas būti apaštalu, uoliai skelbė jo Gerąją Naujieną apie dangaus karalystę, į kurią einame tikėjimo keliu. Laiške žydams rašė: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1). Evangelijos skelbimas Pauliui labai daug kainavo: jis buvo persekiojamas ir uolią tarnystę baigė kankinio mirtimi.

Apaštalas Paulius kaip gražiausią tikėjimo pavyzdį rodo Senojo Testamento patriarchą Abraomą: „Tikėdamas Abraomas paklausė (Dievo) šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Žyd 11, . Palikti gimtąjį kraštą ir keliauti į svetimą kraštą, kuriame nežinia, kas laukia, Abraomui buvo didelis išbandymas. Dar didesnis išbandymas buvo Dievo paliepimas paaukoti sūnų Izaoką. Abraomui reikėjo didelio pasitikėjimo Dievu, kad įvykdytų tai, kas buvo paliepta.

Keliaudamas iš Galilėjos į Jeruzalę, Jėzus Betanijoje apsilankydavo Lozoriaus namuose, kur jis būdavo svetingai priimamas. Evangelistas Lukas pasakoja apie vieną tokį Jėzaus apsilankymą. Lozoriaus sesuo Morta ruošė vaišes, o tuo tarpu jos sesuo Marija klausėsi, ką Jėzus kalbėjo. Tikriausiai ir Morta būtų buvusi šalia sesers, bet kažkam reikėjo paruošti vaišes. Morta pyktelėjo ir papriekaištavo, kad sesuo palieka ją vieną: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti. Sakyk, kad ji man padėtų“ (Lk 10, 40).

Šia proga Jėzus pasakė labai svarbią mintį: „Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10, 41–42).

Mes esame dažnai panašūs į Mortą; nuo ryto iki vakaro bėgame, rūpinamės, kad užsidirbtume daugiau pinigų, kad įsigytume geresnį butą, gal net namą, kad per atostogas aplankytume kokią nors egzotišką šalį ir t. t. Pykstame, jei kas nors sumaišo mūsų planus, ir liekame prie sudužusios geldos. O atėjus senatvei suvokiame, koks tuščias buvo mūsų bėgimas ir visi rūpesčiai, nes viską jau reikės palikti.