Antrojoje Karalių knygoje pasakojama apie kariuomenės vado Naamano pagydymą iš raupsų ligos. Paimta į nelaisvę ir Naamano žmonai tarnavusi izraelitė patarė pagalbos ieškoti pas pranašą Elišą. Švystelėjus vilčiai pasveikti, Naamanas su dovanomis nukeliavo pas pranašą, o šis paliepė septynis kartus pasinerti Jordano upėje. Tai padaręs Naamanas pasveiko ne tik kūnu, bet ir dvasia: jis pažadėjo nuo šiolei garbinti ne stabus, tik vieną Viešpatį (plg. 2 Kar 5,14–17).
Šioje istorijoje dar yra pasakojimas apie godų pranašo Elišos tarną, kuris pasivijęs Naamaną pranašo vardu melagingai prašė duoti sidabrinį talentą. Naamanas davė dvigubai – du talentus, bet Dievas šį gobšuolį nubaudė raupsais.
Evangelija pasakoja apie dešimt raupsuotų vyrų, maldaujančių pagalbos: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ (Lk 17, 13); jie visi buvo pagydyti.
Kadaise nepagydomą raupsų ligą medicina įveikė, tačiau už raupsus yra baisesni dvasiniai raupsai: godumas, neskaistumas, puikybė, neapykanta ir kitos ydos. Vieni žmonės su šiomis ydomis net nekovoja, nes nemato jose nieko blogo, o kovojantieji dažnai pralaimi, nes nepanaudoja reikiamų priemonių, iš kurių pati svarbiausia yra maldavimas Dievo pagalbos. Dvasinę kovą laimi tie, kurie, kaip anie raupsuotieji, maldauja: „Viešpatie, pasigailėk mūsų.“
Kovoje su ydomis ir nuodėmėmis be maldos labai svarbios yra ir kitos dvasinės priemonės, ypač sakramentai: išpažintis bei Komunija. Jei pakankamai dažnai pasinaudojame jų pagalba, visuomet tampame laimėtojai.
Istorija su dešimtimi pagydytų raupsuotųjų primena kitą svarbų dalyką – dėkingumą Dievui už patirtas malones. Tik vienas pagydytasis, svetimtautis samarietis, sugrįžo ir Jėzui padėkojo. Jėzus jam pasakė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“
Dėkingumas yra labai svarbi žmogiškoji dorybė, kurią praktikuoti neretai užmirštame. Pasitikrinkime, ar ne per dažnai mūsų maldose vyrauja tik laikinųjų gėrybių prašymai: „Viešpatie, duok sveikatos; padėk išlaikyti egzaminą“ ir t. t. Tiesa, galime prašyti Viešpatį pagalbos laikinuose dalykuose, pavyzdžiui, atitolinti kančią, tik neužmirškime pridurti: „Dieve, tebūna ne mano, bet tavo valia“ (plg. Lk 22, 42); o svarbiausia – neužmirškime už viską Dievui dėkoti ir jį šlovinti.
Daugelis žmonių praktikuoja ne dėkingumą, bet savo teisių gynimą. Jie mąsto, kad kiti privalo jiems viską duoti, ir kai kažko negauna, bando išsireikalauti. Į Dievą tikintis žmogus, gavęs malonę ar pasiekęs užsibrėžtą tikslą, džiaugiasi ir dėkoja, ir tokiu būdu tampa dar imlesnis gauti daugiau, nei tikėjosi. Nuo raupsų pagydytas ir sugrįžęs padėkoti vyras apdovanojamas didžiausia dovana – tikėjimu.
Dievo žodis kviečia pasitikrinti, kaip praktikuojame dėkingumą Dievui ir žmonėms. Darant kasdienę sąžinės peržvalgą, reikia pasitikrinti, ne tik kur nusidėjome, bet ir tai, ar buvome dėkingi Dievui už viską, ką iš jo rankų gauname. Pasitikrinkime, kokia yra mūsų malda.