BNS
Popiežius Pranciškus sekmadienį paragino kiekvieną Europos parapiją ir religinę bendruomenę priimti po vieną migrantų šeimą ir taip pademonstruoti solidarumą, kuris, pasak jo, prasidės mažytėje Vatikano valstybėje.
Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį.
Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką. Jis pasivedėjo jį nuošaliau nuo minios, įdėjo savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efata!“, tai yra: „Atsiverk!“ Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia.
Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė.
Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“. (Mk 7, 31–37)
Bernardinai.lt
Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu ir leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur yra skilimas; tikėjimą, kur kankina abejonės; tiesą, kur viešpatauja klaida; viltį, kur braunasi nusiminimas; džiaugsmą, kur slegia liūdesys; šviesą, kur užgulusios tamsybės. – Mokytojau, padaryk, kad trokščiau kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas; kitus suprasti, o ne pats būti suprastas; kitus mylėti, o ne pats būti mylimas, nes kas duoda – gauna, kas atleidžia, tam atleidžiama, kas miršta, tas gimsta amžinai gyventi.
Beveik nepastebimai praėjo iškilaus lietuvių filosofo ir kultūrininko Juozo Girniaus (1915–1994) gimimo 100-osios metinės. Reikšmingesnis joms skirtas įvykis buvo VU TSPMI surengta mokslinė konferencija. J.Girnius didžiąją gyvenimo dalį praleido išeivijoje, tačiau tai, ką jis parašė ir nuveikė, yra labai svarbu ir dabartiniame mūsų gyvenime.
„Vatikano radijas“
Laiške kolosiečiams, kurio ištrauka buvo skaitoma penktadienio Mišių metu, apaštalas Paulius aiškina, kas yra Jėzus. Skaitinys užbaigiamas tvirtinimu, kad Dievas panoro per Jėzų visa sutaikinti su savimi, kad jis visa sutaikino su savimi Jėzaus Kryžiaus auka.
„Jėzus yra mūsų taika, – kalbėjo popiežius Pranciškus Šv. Mortos namų koplyčioje sakytoje homilijoje komentuodamas Pauliaus žodžius. – Jis savo nusižeminimu ir Kryžiaus auka atstatė nuodėmės pažeistą taiką tarp žmogaus ir Dievo. Tad kai mes kalbame apie taiką ir susitaikinimą, kai rūpinamės savo mažomis taikomis ir susitaikinimais, visada turime atsiminti ir didžiąją taiką, didįjį susitaikinimą, kurį mums padovanojo Jėzus. Be jo neįmanoma jokia mūsų taika ir joks susitaikinimas. Mes, savo ruožtu, esame pašaukti būti taikos ir susitaikinimo žmonėmis, Jėzaus taikos liudytojais, ypač šiandien, kai iš visų pusių sklinda žinios apie karus ir neapykantą, apie nesantaiką šeimose.“
Antradienį pirmą kartą buvo paminėta šiemet popiežiaus Pranciškaus įvesta Maldos už rūpinimąsi kūrinija diena, kuri, kaip ir birželį paskelbta popiežiaus Pranciškaus enciklika Laudato si, kviečia rūpintis bendrais namais.
Enciklikoje apmąstęs žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, atsakomybę už kitus jo globai patikėtus kūrinius, išryškino tas žmogaus ir gamtos sąlyčio vietas, kur nusižengiama pirmapradžiam Kūrėjo planui ir kur yra reikalingas atsivertimas, popiežius Pranciškus žengė ir dar vieną žingsnį – į kasmetinių bažnytinių minėjimų kalendorių įrašė dieną, skirtą maldai už tai, kad žmogaus ir gamtos santykiai būtų tokie, kokie buvo numatyti Kūrėjo planuose.
„Naujasis židinys“ | 2015 (5)
Laikai, kai dėl Bažnyčios mokymo buvo ginčijamasi ir net mušamasi ar grasinama karu, atrodė jau seniai praėję. Iš visų per XX a. popiežių paskelbtų enciklikų tik kelios sulaukė platesnio atgarsio. Galima būtų paminėti Pijaus XI enciklikas apie komunizmą ir nacizmą, šventojo Jono XXIII Pacem in Terris, palaimintojo Pauliaus VI Humanae Vitae. Ir štai – Pranciškaus enciklika Laudato Si‘ („Būk pašlovintas“), skirta rūpesčiui bendrais mūsų namais, buvo laukiama, nutekinta iki jos paskelbimo, plačiai pristatoma ir komentuojama. Kas vyksta?
Netrukus po popiežiaus Pranciškaus išrinkimo pasirodžiusi žinia apie jo ketinimą paskelbti aplinkai skirtą encikliką Lietuvoje liko nepastebėta, bet sukėlė nevienareikšmį įvairių visuomenės grupių susidomėjimą JAV ir Vakarų Europoje. Kai tapo akivaizdu, kad enciklika tikrai rengiama ir pasirodys prieš šių metų lapkričio-gruodžio sandūroje Paryžiuje suplanuotą Jungtinių Tautų Klimato kaitos susitikimą, atsirado ir išankstinių jos oponentų.
Pas Jėzų susirenka fariziejų ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. Mat fariziejai ir visi žydai pagal prosenių paprotį valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo.
Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“ Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta:
Ši tauta šlovina mane lūpomis,
bet jos širdis toli nuo manęs.
Veltui jie mane garbina,
mokydami žmonių išgalvotų priesakų.Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių“.
Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“.
Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“. (Mk Mk 7, 1–8; 14–15; 21–23).
Rugpjūčio 29 dieną, Vilniaus Bernardinų sode vyks Vienuolių palapinių šventė, skirta Pašvęstojo gyvenimo metams pažymėti. Šiame renginyje dalyvaus atstovai net iš 33 Lietuvoje veikiančių vienuolynų: pranciškonai, jėzuitai, dominikonai, saleziečiai, benediktinai ir kiti, iš viso apie 200 vyrų ir moterų vienuolių. Tai pirmasis ir vienintelis tokio pobūdžio renginys Lietuvoje.
Donatas Puslys, Marko Jerina | Bernardinai.lt
Katalikų kunigas iš Vokietijos Manfredas Deselaersas jau ketvirtį amžiaus darbuojasi Osvencime – Lenkijos miestelyje, kurį visas pasaulis žino dėl nacistinės Vokietijos okupantų ten įkurdintos mirties stovyklos. Kunigas teigia, kad jo misija yra susitikinimo darbas, noras pasiekti, kad praeitis niekada nebepasikartotų, o padarytos žaizdos būtų gydomos. Kartu jis stengiasi ir suprasti blogio problemą, kuri kelia mums esminį klausimą, – kaipgi Europoje tapo įmanomas Holokaustas ir kaip tokie žmonės, kaip Aušvico komendantas Rudolfas Hössas, iš katalikų tapo masiniu žudiku. Apie Aušvico komendantą M. Desalaersas yra parašęs ir knygą pavadinimu „Ar niekada nejautėte sąžinės priekaištų? Aušvico komendanto Rudolfo Hösso gyvenimas ir klausimai apie jo atsakomybę prieš Dievą ir žmoniją“. Su kunigu kalbėjomės tiek apie šią knygą, tiek apie jo misiją Osvencime.
