iskauskas.lt
Maidano 10-metis, kurį pažymėjome lapkričio 21 d., tėra sutartinis to nepaprastai karšto ukrainiečių pakilimo, siekusio išsivaduoti iš sovietinio diktato, pavadinimas. Nuo pat 2004 m. Oranžinės revoliucijos rusenęs žaizdras pagaliau išsiveržė lyg ugnikalnis ir nušlavė nekenčiamą prorusišką prezidento Viktoro Janukovyčiaus režimą.
Tiesa, šiandien Maidanas įgavęs dar rūstesnę išraišką. Maskva jį vadina „fašistinės klikos įvykdytu perversmu“, kuris inspiruotas iš Vakarų. Bet jeigu tuomet susirėmimų metu žuvo 104 protestuotojai ir 17 teisėsaugos darbuotojų, tai šiandien Rusija sunaikino tūkstančius niekuo dėtų ukrainiečių, sugriovė šalį ir užgrobė apie penktadalį Ukrainos teritorijos. Agresorius toliau niokoja suverenią valstybę, o Vakarai, suteikę šiek tiek paramos Kijevui, vis plačiau ima kalbėti apie taikos derybas Maskvos primestomis sąlygomis.
Neseniai nustebino ir Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio kalba žurnalistams Seime, kai jis staiga prabilo apie augančią Rusijos karinę galią, būtinybę „imtis ne taktinių, bet strateginių sprendimų savo saugumui stiprinti“ ir net suabejojęs, kad mus apgintų penktasis NATO straipsnis. Apžvalgininkai ministrą apkaltino panikos skleidimu, patarė mokytis iš Volodymyro Zelenskio, kuris niekada į viešumą nelieja negatyvo ir skatina ukrainiečių visuomenės bei kovotojų optimizmą, nors padėtis fronte iš tikrųjų nelengva. Galima įtarti, kad G. Landsbergio pasisakymas skirtas Vakarams, kad šie daugiau dėmesio skirtų Ukrainai, o ne Gazos ruožui. Gal mūsų ministrui ką nors patartų Prezidentas?
Bet sugrįžkime į neseną istoriją. Esu rašęs, kad Maidanas kažkuo panašus į Sąjūdį, o situacija 2013 m. rudenį – į tragiškojo Sausio išvakares Lietuvoje. Tiesa, Sąjūdis konkrečios tautinio atgimimo vietos neturėjo, nes ši vieta buvo visa Lietuva.
Apskritai Maidanas – ne ukrainiečių išradimas. Šis terminas greičiausiai kilo XIII a., kai Kijevo Rusia (beje, pagal vieną teoriją įkurta vikingų, atkeliavusių čia laivais Nemunu ir kitomis upėmis) iki pat LDK užkariavimų buvo patekusi totorių priklausomybėn. Tiurkų ir persų kalbose „meydan“ – tai pagrindinė prekybinė miesto aikštė, atvira turgaus erdvė, parkas. Kazokų gyvenvietėse maidanas buvo aikštė gyvenvietės viduryje, prie kurios stovėdavo cerkvė, rinkosi vietinė valdžia ir buvo turgus.
Geografine prasme Maidanų yra ir daugiau. Štai Maidanu vadinamas miesto parkas Kalkutoje, regionas Karnatakos valstijoje Indijoje, nedideli miestai Nepale ir Kirgizijoje, vietovė Serbijoje. Bent penki Maidanai yra Lenkijoje – Baltstogės, Hainuvkos, Suvalkų, Palenkės Sokoluvo, Stočeko gyvenvietėse, vaivadijose ir valsčiuose. Paprastai jie ir čia nurodo pagrindinę miesto prekybinę aikštę. Iš karo laikų esame girdėję apie Maidaneką – Trečiojo reicho mirties stovyklą netoli Liublino.
Nuo pat Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo 1991-ųjų rugpjūčio 24 d. Maidano aikštė paprastai vadinama kilnesniu Nepriklausomybės aikštės vardu. Tačiau kandesnieji sako, kad ir dabar čia vyksta turgus, tik politinis: vieni reikalauja didesnės laisvės, veržiasi iš priklausomybės, kiti gi, įsikibę valdžios ir senų įsitikinimų, siekia išsaugoti visokių gėrybių prigrūstus, kalėjimo žargonu, „maidaninius“ krepšius (tai didelis krepšys, primenantis kelioninį, kuriame kalinys perneša savo daiktus, kai yra perkeliamas iš vienos kalinimo vietos į kitą). Iš tikrųjų tai korupcijos ir kovos dėl valdžios išdava.
Kaip ten bebūtų, politine prasme ši centrinė Kijevo aikštė tapo ukrainiečių kovos už laisvę simboliu. Ji vėl primena Vilnių. Prieš dešimt metų, kai Janukovyčius Maskvos patartas Vilniuje atsisakė pasirašyti asocijuotos narystės ES sutartį, į Kijevo gatves išėjo minios žmonių, prieš kurias skubiai iš Lietuvos grįžęs prezidentas pasiuntė „Berkut“ smogikus. Beje, Vilniuje lenkų laikraščiui „Gazeta Wyborcza“ jis gyrėsi, kad tėvų netekusį Viktorą auklėjo senelė Kastusė Janukovič, kilusi iš Vilniaus apylinkių…
Šiandien prabilta net apie Maidaną – 3. V. Zelenskis interviu britų laikraščiui „The Sun“ sakė, kad Maskva rengia planą, kaip nušalinti jį nuo valdžios ir taip pakeisti Ukrainos valdžią. Pagal šį planą okupantai ketina pasėti nerimą ir susiskaldymą Ukrainos visuomenėje, sukelti nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą valdžia, o po to ją pakeisti sau palankiu, galbūt vis dar savo žvaigždžių valandos laukiančio Janukovyčiaus režimu… Argi ne panašiai atsitiko Lietuvoje 1991-aisiais?
Visa tos užmačios, kaip sakoma, šakėmis po vandenį. Jei Putinas ir pasiektų savo fantastinių tikslų, Ukrainos žmonės niekada nesusitaikys su okupanto primestu režimu, kuris lieja jų kraują. Maidanas į tą kraują įaugo ne kaip istorinis vietovardis, kažkoks burtažodis, o kaip slenkstis į laisvę, kuris atgal jau neperžengimas.