Neseniai Lietuvoje nugriaudėjo Didysis šeimų maršas, sudrebinęs šalį iki pamatų. Dvaro žiniasklaida puolė pilti ant jo rengėjų kibirus pamazgų ir tvirtinti, kad jis nukreiptas prieš LGBT bendruomenės žmones bei Vakarų vertybes.
Kaip visada, jie gudrauja ir meluoja. Šis maršas nėra nukreiptas prieš LGBT žmones ir jų teises. Tai maršas už tam tikras moralines vertybes ir nuostatas. Kiekviena visuomenė turi savo susiklosčiusių vertybių sistemą: vienas vertybes skatina ir vertina, kitas tik toleruoja, trečias atmeta. Pažiūrėkime, ką mums bando įpiršti valdančioji koalicija ir dvaro žiniasklaida? O jie mums nori įrodyti nei daug, nei mažai, – kad partenerystė, praktikuojanti sodomiją, yra tokia pati moralinė vertybė kaip ir tradicinė šeima. Tvirtina, kad tokios šiuo metu yra Vakarų „vertybės“, kurias mums reikia perimti. Nori mus įtikinti, kad mes, kaip visuomenė, turime pritarti tokio gyvenimo būdo propagavimui ir tokių moralinių vertybių skatinimui. Ir visa tai yra įvelkama į žmogaus teisių gynimo rūbą.
Bet ar mes tikrai pažeidžiame žmogaus teises, ar LGBT bendruomenė yra diskriminuojama Lietuvoje? Teisiškai Lietuvoje šie žmonės nėra niekaip išskiriami ar persekiojami, tuos praktinio pobūdžio dalykus, kurie iki šiol yra neišspręsti, siūloma spręsti Civilinio Kodekso rėmuose, kaip tokiais atvejais yra priimta. Tačiau LGBT bendruomenė ir jos adeptai mano turį teisę nurodinėti likusiai visuomenės daliai, kaip turi būti sprendžiami šie klausimai, prisidengdami žmogaus teisių figos lapeliu.
Šiuo metu visuotinių žmogaus teisių klausimas labai gerai iliustruoja situaciją, kaip bet kokią idėją galima mėginti sukompromituoti ir privesti iki absurdo. Mus bando įtikinti, kad nedidelės žmonių grupelės problemos yra visuotinių žmogaus teisių pažeidimas. Čia akivaidžiai išlenda mėginimas manipuliuoti sąvokomis priskiriant visuotinumo kategoriją dalykams, kurie jos neturi.
Mechanizmas labai paprastas. Pabandysiu jį pailiustruoti pavyzdžiu. Panagrinėkime kitą probleminę grupę – alkoholikus. LGBT bendruomenės atstovai dažnai, mėgindami pagrįsti savo pretenzijas, apeliuoja į meilę. Taigi paimkime kitą grupę žmonių, kurie turi panašių problemų, tik meilę jaučia ne savo lyties asmenims, o alkoholiui. Jei yra politinės valios, finansinių resursų ir intelektualinių išteklių, nesunkiai galima pamėginti juos paversti grupe žmonių, kurių teisės yra pažeidinėjamos, nes yra ribojamos valandos, kada pardavinėjamas alkoholis (LGBT bendruomenės atveju analogija galėtų būti neįteisinta partnerystė) ir jiems nėra išskiriamos nemokamo alkoholio kvotos (LGBT bendruomenės atveju – neleidžiama įsivaikinti). Dėl to jie negali patenkinti savo poreikių, ir tai jiems sukelia nepakeliamas dvasines kančias, dėl to prastėja jų gyvenimo kokybė, o tai jau yra diskriminacija ir žmogaus teisių pažeidimas. Tereikia pradėti viešąją diskusiją šiais klausimais ir netrukus tie žmonės išties pasijus baisiai skriaudžiami ir pradės reikalauti ginti jų teises.
Ir taip, kaip marketinge, galima segmentuoti visuomenę pagal įvairius požymius, fobijas ar kitus dalykus ir kurti iki begalybės grupes žmonių, kurių žmogaus teisės yra neva pažeidinėjamos, nes netenkinami jų troškimai, norai, kaprizai ir t.t. Kitas ryškus šio metodo pavyzdys yra iš piršto laužtų socialinių lyčių konstravimas ir viešinimas viešojoje erdvėje. Dėl šios priežasties tokių lyčių atstovų kasdien yra vis daugiau ir daugiau, jie dygsta kaip grybai po lietaus. Kai kuriose šalyse tai jau tampa rimta paauglių mergaičių problema. Ir tai nieko naujo – panašiai vyko su raganomis viduramžiais: tema buvo eskaluojama ir raganų bei liepsnojančių laužų (mūsų atveju liepsnojančių laužų vaidmenį atlieka „neapykantos kalba“ – juk tapome civilizuoti, negi deginsime oponentus ant laužų XXI amžiuje, tildysime juos subtiliau) skaičius tik augo. Kai tik tema buvo nustota pagaliau eskaluoti, raganos stebuklingu būdu išnyko, laužai užgeso. Naujesnis pavyzdys – nuolatinis klasių kovos aštrėjimas stalininėje Sovietų Sąjungoje. Po Stalino mirties klasių kova netikėtai liovėsi aštrėti. Kita glaudžiai susijusi tema yra lyties „keitimo“ operacijos. Čia pasiekta cinizmo viršūnė, nes šiuolaikinis mokslas negali pakeisti biologinės lyties, o tas chirurginis ar panaudojant hormonų terapiją žmogaus kūno subjaurojimas yra tiesiog nusikaltimas prieš žmogų.
Visi šie pavyzdžiai rodo tokių vertybių konjuktūriškumą, ideologiškumą ir niekinę jų vertę. Tai ypač atsiskleidžia lūžio momentais. Vienas iš iškalbingiausių pavyzdžių yra kraugerio Stalino kreipimasis per radiją 1941 liepos 3 d. Iki tol nemaža dalis Sovietų Sąjungos gyventojų buvo liaudies priešai, buožės, buržuazinės išperos, o toje kalboje jie staiga virsta broliais ir sesėmis ir kviečiama ginti ne ideologines bolševikų vertybes, o Tėvynę.
Mums Vakarų vertybės, kaip minėjo kunigas R. Grigas vienoje iš paskutiniųjų LRT aktualijų studijų (ČIA), „tai Antika, romėnų teisė, krikščioniškoji tradicija, dailė, architektūra, filosofija“. Tai tikrai ne homoseksualių žmonių partnerystės įteisinimas ir tokio gyvenimo būdo propogavimas, ne socialinių lyčių pripažinimas. Nieko nuostabaus, kad visuomenė priešinasi brukamoms „vakarietiškoms vertybėms“ – jos tapo vyraujančiomis Vakaruose tik prieš kokius 15–20 paskutiniųjų metų ir jų šaknys glūdi marksistinėje ideologijoje, kuriai didžioji Lietuvos dalis yra alergiška.
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000152949/lrt-aktualiju-studija-kokia-protesto-kultura-lietuvoje
Kam visa tai daroma? Tam, kad visuomenė būtų demoralizuota, kad jai iš po kojų būtų išmušti jos vertybiniai pamatai, kad būtų galima įvykdyti vertybinį lūžį ir pradėti konstruoti tokią visuomenę, kokios reikia kompanijai, kurios programą savo knygoje „COVID-19: didysis perkrovimas“ išdėstė p. Švabas, Davoso forumo įkūrėjas. To reikia visuotinei globalizacijai. Jai nereikia skirtingų kultūrų, skirtingų papročių. Tai trukdo plėsti transnacionalinių korporacijų verslą, trukdo kurti pasaulinę vyriausybę. Ir tam visos priemonės geros: LGBT žmonės, socialinės lytys, įvairovė, multikultūriškumas ir t.t. Vakarų pasaulyje šiuo metu tiesiog daromas milžiniškas eksperimentas, kurio tikslas pažiūrėti, iki kokio laipsnio šiuolaikinė visuomenė gali priimti ir toleruoti su sveiku protu prasilenkiančias idėjas. Jei šių žmonių nestabdysime, tokių idėjų tik daugės. Tiesiog pamąstykime, ką davė žmonijai kai kurios marksistinės idėjos: tokios kaip bolševikinė privačios nuosavybės panaikinimo idėja, Vakarų kairiųjų pasiūlytos įvairovės ir multikultūriškumo idėjos. Pamąstykime, kur mus gali nuvesti naujosios jų siūlomos „vertybės“ ir idėjos. Ar mes pasiruošę vardan materialinės gerovės atsisakyti dvasinių vertybių, papročių, protėvių palikimo? Ar norime tapti žmonėmis be šaknų? Vardan ko tai turime daryti, vardan ko tai turime aukoti? Ar turime parsiduoti už 30 Judo sidabrinių? Dvaras ir jo aplinka tai daro, bet ar privalome tai daryti ir mes?
Baigdamas norėčiau atkreipti į dvaro žurnalistų argumentaciją, naudojamą diskusijose su tradicinio požiūrio oponentais. Tai labai ryškiai atsiskleidė dvaro žurnalistės p. I. Makaraitytės kalboje minėtoje LRT aktualijų studijoje. Visa jos kalba paremta ad hominem tipo argumentais, norint visus įtikinti, kad idėjos teisingumas ar neteisingumas priklauso ne nuo pačios idėjos, o nuo asmenų, kurie skelbia tą idėją. Ji perša mintį, jog jei idėją skebia „neteisingi“ asmenys, tai ji iš principo negali būti teisinga. Tokio tipo argumentacija paprastai rodo intelektualinį neįgalumą, nesugebėjimą oponento argumentų atremti savo kontrargumentais. Dar kokčiau yra klausyti svaičiojimų apie Kremliaus ranką. Gal čia turimas specialus tikslas devalvuoti šią sąvoką ir taip norima palengvinti Kremliui jo propagandos skleidimą?