Dalius Stancikas. Nejauki ateitis

Bernardinai.lt

Parašyk, kas šiandien yra Sąjūdis, – provokuojančiai šypsosi redaktorius Andrius Navickas.

Sąjūdis po 27-erių? Tėvų kartai – kasmet vis didesnis stebuklas, kurį troško išvysti dar jų tėvai. Mano kartai – nutolę romantiški prisiminimai. Kai žiūri į jaunystės nuotraukas ir abejoji: negi tikrai taip buvo?

Man asmeniškai – ta pasakos vieta, kurioje trečias brolis netikėtai pačiam sau nugali slibiną ir vėl virsta tuo, kuo buvęs. Tautai – aukščiausia šimtmečio (po 1918 m.) gaida, dvasinė viršūnė, ta ypatinga būsena, kai iš pašalių netikėtai susirenka tie, kurių jau kadais, rodos, nelikę. Kai Tauta tampa graži savo ištvertomis kančiomis, žaizdomis, randuotu kūnu, nes iš jo sklinda dieviško akimirksnio užžiebta liepsna – kiek tuomet būta pašaukimų į kunigus, vienuolius…

Istorijai Sąjūdis – Lietuvos valstybės išsilaisvinimas ir galingiausios pasaulyje imperijos griūtis. O dabartiniam jaunuoliui – tik miglotas laikotarpis tarp kitų šimtų bejausmių datų istorijos vadovėliuose.

Gal taip ir turi būti. Nei šventės, nei revoliucijos nesitęsia dešimtmečiais. Net ir dainuojančios. Net ir atminty. Va, tik kartais pamąstai: jei taip greitai dūla Sąjūdžio dvasia, tai kokį dvasinį krūvį turėjo nešti Kristaus auka, milijardams tikinčiųjų gyva net po dviejų tūkstančių metų?!

Pernai po tėčio mirties mamai parduodant savo butą turėjau parsivežti senus Sąjūdžio archyvus – tėvo ir savo. Valiau nuo jų dulkes ir prisiminiau vieną kelionę 1988-ųjų rugsėjį. Šeštadienis, šešta valanda ryto. Skubam tuščiu Panevėžio – Vilniaus plentu (po metų tapusiu gyvuoju Baltijos keliu) į sostinę pasiimti kompozitoriaus, vieno iš Sąjūdžio pradininkų Juliaus Juzeliūno – jis sveikins pirmąjį Sąjūdžio mitingą Pakruojy, savo gimtinėje. Tiesiai prieš mus kyla didžiulė raudona saulė (tokia būna labai retai), plento pakraščiais plevena naktinio ūko draiskanos – laukia puiki diena. Kažką šelmiškai krizenam, kol galiausiai užtraukiam: „Ko taip nusižvengei bėrasai žirgeli, ko dairais aplinkui į dulkėtą kelią…“

Naktį veik nemiegota, iki paryčių ruoštasi tokiam įvykiui – derintos kalbos, scenarijus, ginčytasi dėl rezoliucijų tekstų, bet nuotaika ypač skaidri, viltinga, lyg šiandien kūlvirsčiais verstųsi visas gyvenimas, pakeliui iš kišenių bebarstantis susirinktą rutiną, nesėkmes, ydas, kartėlius. Rodos, viską gali, jokios baimės dėl ateities nežinomybės (nors Lietuvos padėtis tuomet buvo žymiai blogesnė, nei dabar Ukrainos), tik keista, kad mašina dar kažkodėl nepakyla…

Nežinau, gal šiandien panašiai jaučiasi ir tas jaunimas, tūkstančiais, dešimtimis tūkstančių kylantis iš oro uostų – kuo toliau nuo Tėvynės, kuri jiems, matyt, varo vėžį, kaip mums tada okupacinė valdžia?

Laisvė. Vieną dalyką Sąjūdis įgyvendino tikrai – laisvę. Sąjūdis tikėjosi, kad ši laisvė sustiprins Tautą ir jos gyvastį. „Lietuvių tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją“

Nežinau, ar ką nors panašaus jaučia Dievas, kai mato savo kūrinius, tik pajutusius laisvę, kuo greičiau sprunkančius nuo Jo? Nežinau, kokia viltis gena tuos tūkstančius pabėgėlių nuo savo prigimties, tėvų, protėvių, religijos, kalbos? Vienadienės mados aršiau nei okupantas traiško šimtamečius papročius, kažkur londonuose, dublinuose ar madriduose gimę Antanai virsta Toniais, Jonai – Džoniais, čia, Lietuvoje, -ienės ir -ytės laisvanoriškai mainosi į latvišką neskirtybę -ė (Vaikulė, Zvonkė, Bonkė) ar amerikietišką belytę (vyras Bosas ir žmona Bosas), taip lengvabūdiškai, per dešimtmetį, suniokodamos unikalią penkių šimtų metų lietuvišką tradiciją moteriškomis pavardėmis pabrėžti savo socialinį statusą, lytį ir vyrą (tėvą). Jų vaikų pasakose, deja, nebeliks karaliaus su karaliene ir karalaite, ten po pergalingų žmogaus teisių gyvens karalius su karale ir karale, arba karalius su karalium ir karalium. Pasakojama, kad vienas tėvas prieš vestuves įtikino savo dukterį likti prie lietuviškos tradicijos, pasiūlydamas rinktis pavardės galūnes tarp karal-ien-ė ir kvail-ė).

„Randame prasmės kovoti ir „beprasmišką“ kovą, nes žinome, kad prasmė glūdi ne laimėjime, kovoje, bet ir pralaimėjime. Lietuvio įsitikinimu, ir pralaimėjimas turi prasmę, kaip apeliavimas į ateitį – likti ištikimiems, dėl ko ankstesniųjų buvo kovota“, – Sąjūdžio metais tūkstančiai gyvenome šiomis filosofo Juozo Girniaus įžvalgomis, bet kaip keistai jos aidi šiandien paniškos emigracijos potvyniuose?

Ar tikrai per ketvirtį amžiaus taip pakito mūsų tautinis charakteris? Tuomet šimtatūkstantiniuose mitinguose paklausti, ar dėl valstybės aukosim gardesnį kąsnį, vieningai atšaukdavome: TAIP!, o šiandien mūsų teisinės valstybės garantas – Konstitucinis Teismas, savo paties teisme prisiteisdamas sau neliečiamus daugiatūkstantinius atlygius, paskelbė priešingą valstybės kryptį: asmeninis gerbūvis aukščiau valstybės ir teisingumo. Kas tuomet, per Tautos prisikėlimą, būtų išdrįsęs siūlyti valstybės lygmeniu įteisinti Tautos nykimą lemiančią mirties kultūrą – savižudybes (eutanaziją), vaikžudybes (abortus), homoseksualias šeimas (bevaisę šeimos karikatūrą) – ką dabar, po ketvirčio amžiaus, siūlo Lietuvos Respublikos teisingumo (!) ministras?

Štai kaip per trumpą laiką pasikeitė vertybės, teisingumo, priesaikos, garbės sampratos…

Gal pastebėjote, kokie liūdnai nesuprasti Anapilin traukiasi mūsų idealistai: laisvės kovotojai, Sąjūdžio kūrėjai, signatarai (A. Patackas paskutiniame žodyje: „pasakyčiau šakalams: nestaukite, jeigu jaučiate mano buvimą – puotaukite…“), naujosios kartos išvadinti laisvės griovėjais, progreso stabdžiais ar net bepročiais („nepaisant to, kad patys buvo signatarai, visokie Ozolai ar panašaus praplikusios galvos plauko bepročiai savo dabartine veikla kenkia mūsų šalies vystymuisi,“ – teigė Jaunųjų konservatorių pirmininkas Adomas Bužinskas, sulaukdamas šimtų pritarimo – išrinkimo į Vilniaus tarybą)?

Miršta Respublika, jausmingai rašo Andrius Tapinas. Tikrai miršta, bet ne bagažinėse ar dūžtančiuose lėktuvuose ir net ne biurokratų abejingume – žymiai skaudesnių negandų būta mūsų istorijoje, vien kiek aukų paklojom 1863-iųjų ir 1941-ųjų sukilimuose, 1940–1953 m. partizanų pasipriešinime, atlaikėme caro ir bolševikų naikinamą kelių šimtmečių valdymą. Tauta, o kartu ir Respublika, miršta mirties kultūros šlovinime, nutrūkusiame ryšyje tarp mirusių, gyvųjų ir dar negimusių, savo šaknų, tradicijų, į laisvę atvedusiųjų niekinime, amžinųjų vertybių supainiojime su laikinosiomis, lėktuvų bilietuose į vieną pusę… Taip, ten miršta ne kūnai – jie gyvi, sveiki ir – greičiausiai – laimingi. Bet ten miršta dvasia – Tautos dvasia, o tai ir yra tikroji Tautos mirtis. Ir ne tik Tautos – pažiūrėkime kaip šiandien trūksta dieviškųjų pašaukimų. Kodėl – juk žodžių apie toleranciją, artimo meilę, žmogaus teises dabar net daugiau nei anuomet?..

„Tauta, kuri nusivilia savimi, nusivilia ja ir pasaulis, o istorija amžinai nutyla“, – tokius rašytojo E. Arndtės žodžius, skirtus didžiajam prūsų sukilimui, ne kartą sakiau Sąjūdžio renginiuose. Dabar juos reikėtų didelėmis neoninėmis raidėmis parašyti prie oro uostų vartų ir stočių durų – gal dar kas nors apsigalvos…

Ar gerų žmonių sielos gali sudaryti pusę Dievo? – šią savo trečiokišką išmintį nedrąsiai tikrina dukrelė Elenytė. Nežinau, kokią dieviškąją dalį anuomet sudarė sąjūdininkai, tarp kurių būta ir nemažai dvasininkų, tačiau akivaizdu, kad be Dievo pagalbos ta dvasia iš tautinių gelmių nebebūtų pakilusi. Iš čia ir viltis, kad su ta pačia parama ji nenuskęs rytojaus netikrume, nešančiame į vertybėmis ir tradicijomis sąjūdininkui nejaukią, sunkiai suvokiamą ateitį…

Šypsokis lengvai, kol sunku — kas bus, kai bus lengva,
Kai mėlynais bėgiais manęs nereikės išlydėti?..
Painų gyvenimą šnabžda lietus man už lango,
Ar tyliai tėvynės žodžius tu sakai man per lietų?… (Marcelijus Martinaitis)

Bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
18 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
18
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top