respublika.lt
Matėte, kaip natūraliai, tartum pavasario lietaus palaistyta žolė, pakilo į kovą Nacionalinio operos ir baleto teatro darbuotojai, kai Kultūros ministerijos komisija paskyrė jiems vadovauti ne tą, kurio jie tikėjosi.
Jie vylėsi, kad kitai kadencijai bus paliktas operos solistas Jonas Sakalauskas, o ne konkursą laimėjusi Klaipėdos muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė. Atrodo, šiuo atveju tiek direktoriaus, tiek darbuotojų interesai sutapo. Direktorius nenorėjo trauktis, o jo pavaldiniai prarasti su juo išgyventą, jų žodžiais, laisvę rojuje, nes girdas apie būsimos vadovės vadovavimo metodus vargu ar leido jiems tokios ateities tikėtis.
J.Sakalausko pretenziją priėmė teismas ir jo sprendimas kol kas neaiškus, tačiau šioje istorijoje labiau imponuojantis yra kultūrininkų entuziazmas. Jie sukūrė peticiją aukščiausioms valstybės institucijoms, kurią pasirašė ne mažiau kaip pusė šitos meno šventovės darbuotojų, jie kalbėjo per radiją, televiziją, buvo cituojami interneto svetainių, maža to, organizavo performansą – akciją su gedulo vainikais ir žvakėmis, turėjusiais simbolizuoti nacionalinės operos laidotuves ir nepatingėjo jo pakartoti kelissyk.
Maždaug tuo pačiu metu ir Nacionaliniame dramos teatre skambėjo aukšti pasipiktinusiųjų tonai ir skraidė pykčio žiežirbos, kai teatro direktorius Martynas Budraitis atleido meno vadovą Oskarą Koršunovą ir dramaturgą Marių Ivaškevičių. Ne vieną savaitę mūsų akyse virė gražbylystės tiradomis apkaišyta meno titanų kova.
Neturiu tikslo sumenkinti nei vienų, nei kitų. Tik noriu paklausti tų, kuriems visi šitie performansai ir informacinės salvės buvo skirti: ar jūs prisimenate, kad kultūrininkai būtų surengę kokią nors viešą akciją-performansą, pvz., Seimui besirengiant svarstyti antikonstitucinį valstybinės lietuvių kalbos įstatymą, ar prisimenate kokį nors piketą dėl greičiausiai Europoje nykstančios lietuvių tautos apsaugos, dėl naikinamo kultūros paveldo arba net solidarizuojantis su juos maitinančiais žemdirbiais? Galų gale gal jiems pavyko inicijuoti peticiją dėl vis labiau įsismarkaujančios cenzūros ir t.t.?
Ne, tikrai ne. Jie ima šaukti tik tuomet, kai iškyla grėsmė jų asmeniniams interesams: jeigu tarybmečiu jiems mokėjo, kad jie kalbėtų, štai šiandien, laisvymečiu, jiems moka už tai, kad jie tylėtų.
*Eilutė iš V.Kudirkos eilėraščio „Labora”