Darius Kuolys. Marijos Gimbutienės šimtmečiui

Marija Gimbutienė – viena iš Vytauto Mačernio kartos, stiprių moterų ir vyrų kartos, pirmąsyk augusios lietuviškose gimnazijose ir universitetuose. Pati ryškiausia. Šiandien – jos šimtmetis.

Po Marijos mirties artimieji vienoje iš jos knygų atrado lapelį su pastabomis. Literatūros vadovėlyje šį rankraštinį tekstą paskelbėme pridėję antraštę „Testamentinės Marijos Gimbutienės pastabos“:

„Meilės jėga. Gyvenimas žavus, jei moki jį mylėti, mylėti visa, kas gyva, kas jauna, kas auga, džiaugtis artimomis sielomis, įsijungti į tos gaivinančios jėgos lauką ir stovėti abipusio spinduliavimo taške. Ir stengtis daugiau atiduoti nei gauti.

Tiek vertas gyvenimas, kiek mokame pasiimti iš jo grožio ir šviesos, kiek einame per jį su tikėjimu ir meile…

Jausti prasmę, gyventi, naudojantis žmogui suteikta kūrybine galia keisti gyvenimą, siekti ko nors nauja, naujos šviesos, naujos tiesos.
Esu laiminga būdama lietuvaite, gimus Gedimino mieste, gotikos ir baroko bažnyčių bei dzūkų ir rytų aukštaičių dainų užauginta. Kiek tame krašte nesugadinto grožio, poezijos, humaniškumo. Iš tokios šalies, rodos, turėtų tik ir augti geri žmonės.

Lietuviai giliai myli savo žemę, bet pamiršta, kad yra nariai didelio pasaulio, kuriame vyksta amžina kova dėl būvio.

Šitoje kovoje būtina būti stipriam, kad išliktum. Jei ne kiekybiškai, tai kokybiškai. Tautą, kuri skundžiasi nelaimingu likimu ir per tūkstantį su viršum metų vien tik nustoja savo žemių ir žmonių, gali išgelbėti nebent tik labai didelis ryžtas stiprėti, šviestis, kultūrėti. Idant įgytų nors moralinį svorį tautų bendruomenėje, jei dėl dabartinių aplinkybių negalima stiprėti militariškai ir kt. O tuo tarpu paskutiniai nepriklausomybės dešimtmečiai, dar labiau tremtis rodo, kad lietuviai nesugeba demokratiškai tvarkytis, konsoliduotis didesniems uždaviniams, nes iš vidaus veikia užkerėtos destrukcijos jėgos. Mūsų tautos augimui didžiausios kliūtys – savo parapijos masteliu vertinimas, pavydas… vienu žodžiu, trūkumas šviesos, neišsikapstymas iš (baudžiauninko?) kiauto, trypinėjimo vietoje.“*
* „Literatūra 9 klasei. 2 dalis“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017, p. 17.; pirmąsyk publikuota Austėjos Ikamaitės sudarytoje knygoje: Marija Gimbutienė, „Laimos palytėta“, Vilnius: Scena, 2002, p. 179–180.

* * *

O šiame lrt.lt pasakojime svarbiausi režisieriaus Algirdo Tarvydo filmuoti Marijos Gimbutienės paskutinės, atsisveikinimo, viešnagės Lietuvoje vaizdai: „Gimbutienės paskaitų klausėsi ir Holivudo žvaigždės, už ją meldėsi Airijos vienuoliai, bet gyvybės šaltinis buvo Lietuva

Antano Sutkaus nuotrauka

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
6 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Labai šviesios

mintys.M.Gimbutienė dar neatrasta Lietuvoje tiek,kiek ji gali duoti.

Pagerbdami Gimbutienę

Turime atkreipti dėmesį ir pasmerkti oficiozinę bumblauskinę istorikų šutvę, kuri ignoruoja ir visaip blokuoja Gimbutienės mokslo darbus ir atradimus.

Rudesventa Sarmagetija

Dariau ,
aciu uz jusu straipsni !
Deja tiesu skaitytojai ir rasytojai yra
Beviltiski sovietu kolaborantai, kurie jusu
Niekad nesupras ….

×××

Kaip galima suprasti tą, kuris intelektualus nuvedė… Gedimino prospektu.

Dar nepamirškim ir

Česlovas Gedgaudas.
Jūratė de Gonzales.

jutas

Prisimindami Mariją Gimbutienę ir Jūratę Statkutę se Rosales, neužmirškite vienos istorikų šutvės, kurių tikslas – klastoti istoriją.

6
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top