Bernardinai.lt
Lietuvių kalbos institute, Vilniuje, 2013 m. gegužės 15 dieną vyko įdomus forumas „Lietuvos Sąjūdis: pasakojimą tęsiame?“ Jame kalbėjo ir Darius Kuolys, jį nėra paprasta trumpai pristatyti: kultūros istorikas, literatūrologas, politologas, visuomenininkas, pirmasis Lietuvos kultūros ir švietimo ministras, visuomenės kritikas, nebijantis plaukti prieš srovę, pagaliau – politinės partijos „Lietuvos sąrašas“ vadovas. Jo išsamų pranešimą padalijome į keturias dalis. Pirmojoje – jis didžiausią dėmesį skyrė filosofo Arvydo Juozaičio pranešimui, skaitytam 1988 metų pavasarį – „Politinė kultūra ir Lietuva“, kuriame suformuluotos įžvalgos tapo ir Sąjūdžio gairėmis. Antrojoje – D. Kuolys ragina prisiminti svarbiausias Steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo kalbas, kurios, pasak jo, puikiai atskleidžia, kad Sąjūdis savo esme buvo Vakarų klasikinės politinės tradicijos balsas. Trečiojoje – ragina įdėmiau pažvelgti į Steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo priimtus dokumentus, nes jie ir šiandien išlieka svarbia pilietinio veikimo programa.
Pranešimo esmė – Sąjūdžio kurtos tautos išlikimo programos apmąstymas, keliant klausimą, kiek ši programa gali atgaivinti mūsų viešąjį gyvenimą šiandien, kiek ji dar išlieka aktuali? Kalbėti apie Sąjūdį, praėjus tik 25-eriems metams po jo atsiradimo, nėra paprasta, nes lengva supainioti du vaidmenis: dalyvio, esančio įvykių sūkuryje, ir stebėtojo, bestengiančio sukurti bent minimalią distanciją ir pažvelgti į Sąjūdį iš šalies.
Šiame pranešime stengiuosi žvelgti į pamatinius tekstus, kuriuose užfiksuoti Sąjūdžio programiniai siekiai, į didelę įtaką turėjusias kalbas, atsiribodamas nuo to, kokių jausmų šiandien kelia tų tekstų autoriai, kaip vėliau susiklostė jų politinės biografijos.
Esu tvirtai įsitikinęs, kad Sąjūdis buvo labai išmintingas darinys. Jo viduje buvo diskusijų, skirtingų vertinimų, nuomonių, tačiau jis sugebėjo kurti bendrą išmintį, kuri šiandien nė kiek neprarado aktualumo ir gali būti stipriu intelektualiniu postūmiu. Todėl labai svarbu rekonstruoti ar dekonstruoti Sąjūdžio sukurtą programą, apmąstyti, kaip anuomet Sąjūdžiui pavyko sutelkti, kaip atrodė, visa tautą. Tiesa, kaip dabar rodo tyrimai, realiai pavyko sutelkti ne daugiau kaip 15 procentų visų žmonių, tačiau ir tai yra nepaprastai didžiulė jėga.
Sąjūdis nuo pat pirmų dienų labai aiškiai išsakė rūpestį dėl tautos išlikimo. Bendrojoje Sąjūdžio programoje, priimtoje Steigiamojo suvažiavimo, vykusio 1988 metų rudenį, aiškiai įvardyta, kad Sąjūdis siekia užtikrinti tautos išlikimą. Pastarasis buvo siejamas su suverenios valstybės sukūrimu.
Tačiau, kalbant apie tautos išlikimo programos gaires, derėtų grįžti į Sąjūdžio priešistorę. Keletą mėnesių prieš susikuriant Sąjūdžiui, 1988 metų balandžio 20 dieną, Dailininkų sąjungos rūmuose, Vilniuje, jaunas filosofas Arvydas Juozaitis perskaitė itin svarbų pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“. Šiame pranešime, mano įsitikinimu, galima atrasti kertinių idėjų, kurias vėliau perėmė ir Sąjūdis. Mes anuomet entuziastingai klausėmės filosofo, jo kalba mums atrodė labai drąsi, tačiau, kaip man dabar atrodo, labiau perėmėme jos emocinį užtaisą, nei permąstėme gilias ir svarbias jos tezes. Todėl šiandien kviečiu grįžti prie šios kalbos, nes jos tezės per 25-erius metus tikrai neprarado aktualumo.
Arvydas Juozaitis teigė, kad „visuomenė – savaiminis organizmas, kuris gali būti keičiamas tik jį ugdant, o ne išoriniais projektais. Tai reiškia, kad ji gali priimti tik tas idėjas, kurioms kultūriškai subręsta. (…) Šitai supratus, iškyla neišvengiamybė konkrečią politiką grįsti kultūros brandumu.“
Taigi, A. Juozaitis labai stipriai susieja politiką ir kultūrą. Pasak filosofo, jei politika ignoruoja kultūrą, jos neįvertina, ji praranda gyvybę, virsta prievartos aparatu ir paskelbia karą viskam, kas gyva ir jos nekontroliuojama.
Radikali išvada. Jos esmė – gyvybinga politika kyla iš tautos kultūros, iš tų ženklų, vaizdinių rinkinio, kurie brandinami per šimtmečius tautinės bendruomenės. Jei norime veiksmingos politikos, turime ją atrasti, subrandinti savo kultūroje. Todėl labai svarbu kalbėti apie politinę kultūrą, kurią laisva tauta kuria kaip viešumą. Taigi, viešasis gyvenimas – tai laisvos tautos politinė kultūra.
Kita svarbi tezė – politinė kultūra iš esmės yra demokratinė. Tiksliau – tiek, kiek ji yra demokratinė, tiek ji yra europietiška. Anuomet itin svarbus buvo A. Juozaičio teiginys, kad mes ne tik esame europiečiai, bet ir turime apsispręsti elgtis ir gyventi kaip europiečiai. Turime įsisąmoninti aiškią skirtį tarp vandalizmo, nomadų kultūros ir vakarietiškos bendrojo proto kultūros. Mes esame europiečiai tiek, kiek renkamės europietiškas vertybes. Kitas dalykas – kai renkamės laisvę, demokratiją, mes kartu giname ne tik save, bet ir visą Vakarų civilizaciją.
Jau daug vėliau filosofas Algis Mickūnas gražiai aiškino, kad tiek Sąjūdis, tiek mūsų partizanai, laisvės kovų dalyviai yra labai panašūs tuo, jog gina Vakarų civilizacijos vertybes rytietiškoje erdvėje. Šiuo atžvilgiu Sąjūdis, partizanai stoja greta Sokrato ir kitų Vakarų civilizacijos kūrėjų.
Deja, jei pažvelgtume, kas įvyko per pastaruosius 25-erius metus, pamatytume, kad rytietiška politinė kultūra, pirmiausia – bizantinis žodynas sugrįžo tiek į mūsų politiką, tiek į žiniasklaidą. Pakanka vien pažvelgti, kaip aprašomos teismų nutartys ar valstybės ir individo santykiai.
Mes dažnai neįvertiname pamatinės žodyno svarbos. Vienas iš svarbiausių Sąjūdžio pasiekimų buvo laisvės žodyno sugrąžinimas į mūsų gyvenimą. Šis žodynas leido kurti laisvą politinę bendruomenę, kurioje valstybė reiškė ne prievartinį aparatą, bet politinę bendruomenę, politinę tautą. Deja, šiandien ši reikšmė yra ištrinta ir mes apie valstybę kalbame veikiau galios, o ne teisės bei teisingumo kategorijomis.
A. Juozaitis tvirtina, kad individas gali būti laisvas tik savo valstybėje, savo politinėje bendruomenėje. Tai reiškia, kad šiuo atveju laisvė suvokiama, ne kaip negatyvi laisvė, kuri kratosi visokių sąsajų ir įsipareigojimų, bet respublikoniška pozityvi laisvė, padedanti individui išsiskleisti savojoje politinėje bendruomenėje.
A. Juozaitis teigė: „Suverenitetas suteikia tautai – valstybei nelygstamos vertės pajautą. Būtent nelygstamos vertės, nes tauta suvokia esanti vienintelė teisėta savo likimą nusprendžianti jėga.“ Tuo metu Lietuvos politinė tradicija buvo praktiškai nestudijuota, tad dar nuostabiau, jog A. Juozaitis, pats to nenujausdamas, atkartojo Leono Sapiegos žodžius, pasakytus, skelbiant III Lietuvos Statutą 1588 metais: „Mes esame laisva tauta, nes patys leidžiame įstatymus, kuriems visi paklūsta, net ir valdovas.“ Tauta yra laisva ir suvereni, kai pati kuria savo moralinę tvarką.
Nomadinės, mums primestos politinės kultūros pavyzdys A. Juozaičiui yra komunistas Vincas Kapsukas, kuris aiškina, kad lietuvių kalba yra atgyvena, jog prasmingiau mokytis didesnių tautų kalbų. Tai nomadinė kultūra, kurią turime išguiti iš savęs, jei norime iš tiesų būti laisvi. Nomadinė kultūra remiasi jėga, o vakarietiška kultūra remiasi teise, Beje, derėtų pažvelgti į mūsų teisinę sistemą, teismų darbą ir paklausti: kuo labiau remiamasi – jėgos ar teisingumo principais?
Nors politologės Ainės Ramonaitės atlikti tyrimai rodo, kad dauguma Lietuvos žmonių mano, kad šiandienė situacija dar prastesnė nei ta, kurioje atsirado Sąjūdis, tačiau patiems Sąjūdžio kūrėjams anuometinė situacija atrodė labai dramatiška. Apie ją kalbėta kaip apie ribinę situaciją, kurioje galima, kaip anuomet buvo sakoma, būti ar pūti, atgimti ar žūti. Vienas iš svarbiausių Sąjūdžio mąstytojų tvirtino, jog „esame arti katastrofos – tautos išnykimo“.
Dramatiškai anuometinę situaciją vertino ir A. Juozaitis: „Laukti nebeįmanoma, nes socialinis bejėgiškumas privedė visus mus prie pražūties. Jau vien grėsminga ekologinė situacija yra tas tiesioginis įrodymas, kad toliau po senovei gyventi nebeįmanoma. Išsigimsime, o po to ir žūsime. (..) Politiškai bejėgė tauta yra pasmerkta sekliam kultūriniam gyvenimui, nes giliausi, būtiškieji visuomenės sąmonės klodai nuolat yra sekinami arba pasisavinami išorinių jėgų. Ilgainiui tauta praranda savigarbą ir garbę.“
A. Juozaičiui nekėlė abejonių, kad mūsų gyvybės sąlyga – garbė ir savigarba. Ar ir šiandien taip manome? Ar turime drąsos būti garbingais žmonėmis, save gerbiančia politine tauta?
Justinas Marcinkevičius pradėjo Steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą glausta, bet labai svarbia kalba. Jis kalbėjo: „Esame čia todėl, kad suprantame, jog mūsų pastangos ir pasiryžimas yra tikrai didelio, sunkaus ir nepabaigiamo darbo pradžia. Tiksliau sakant, tęsinys darbo, kurį šimtmečiais tyliai ir kantriai dirbo mūsų tėvai ir protėviai. (…) Pagaliau supratome, kad vargas tautoms, kurių istorija ir atmintis nutyla arba sako netiesą, kurių kalba ir dvasia išstumtos į gyvenimo pašalę, liūdnai ir beviltiškai vysta. (…) Esame čia, kad ištartume sau ir kitiems, kad taip negali ir neturi būti. Visų mūsų darbas, kūrybiškumas, susiklausymas ir kantrybė privalo prikelti ir išauginti tai, kas dar gyva, įpūsti tai, kas dar neužgesę, – valstybėje, tautoje ir žmoguje.“
J. Marcinkevičius dramatiškai įvardija situaciją, kurioje esame, ir neabejodamas siūlo vaistą, kuris vienintelis gali atitolinti pražūtį – tai moralinis apsivalymas, tiesos sakymas. Dar kartą matome, kad viena iš atraminių Sąjūdžio idėjų buvo moralinis atgimimas. Jis tapo praktiškai visų Steigiamojo suvažiavimo kalbų ašimi. Turime jungtis doroviniam atgimimui, be kurio neįmanomas valstybės atgimimas.
Dar vienas labai svarbus dalykas, kurį akcentuoja J. Marcinkevičius, Sąjūdis nėra vien tik instrumentas vienam tikslui pasiekti, tai įsitraukimas į nesibaigiančią kovą už laisvę, už žmogiškumą. Jis kyla iš nuolatinio moralinio imperatyvo gyventi tiesoje, gyventi garbingai. Verta atkreipti dėmesį į J. Marcinkevičiaus kalbą, kurią jis pasakė, minint Sąjūdžio 20-metį, 2008-aisiais. Jis konstatavo, kad Sąjūdis, deja, nesugebėjo tapti tikra moraline jėga ir virto politiniu dariniu, kuris pasiekė svarbų tikslą, atkūrė Nepriklausomybę, ir tarsi baigė savo darbą. Jis netapo tuo nuolatiniu moralinio atsinaujinimo varikliu, kuris būtinas kiekvienai gyvybingai valstybei.
Labai svarbią kalbą pasakė Romualdas Ozolas. Jis apie Sąjūdį kalbėjo kaip apie išsigelbėjimo nuo katastrofos, prie kurio slenksčio atsidūrusi Lietuva, galimybę.
„Atkurti žmogų – tai visų pirma atkurti jo dorą, valią ir protą, Atkurti kultūrą – tai atkurti istorijos, tiesos ir tikėjimo siekius. Atkurti gamtą – tai pripažinti jos unikalumą, gerbti ją ir sutramdyti savo vartotojiškas pretenzijas jai. (…) Šis mūsų suvažiavimas – ne šventė, o darbo forumas, svarbiausių idėjų, kuriomis vadovausimės porą metų, kolektyvinis patarimas, greitas, dalykiškas, rimtas. Visa, kas trukdo sužibėti mūsų protų šviesai čia, paliksime nuošalyje. Kiekvieną, kad ir nedidelę idėją kaupsime čia šiandien į mūsų išminties piramidę.“
Labai svarbu tai, kad R. Ozolas aiškiai suformulavo Sąjūdį ir naujos visuomenės kūrimą kaip alternatyvą vartotojiškai visuomenei: „Tai labai ankstyvas pilietinės ir vartotojiškos visuomenių supriešinimas. Pilietinė visuomenė grindžia savo veiklą vertybėmis ir sugeba apriboti savo įgeidžius bei gyvuliškumą.“
Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL © Baltijos fotografijos linija
Arvydas Juozaitis suvažiavime kalbėjo apie laisvo žmogaus ir valstybės santykį: „Kad ir kaip didžiuotumėmės savo tauta ir jos praeitimi, privalome įsisąmoninti, jog šiuolaikinė Europos valstybė remiasi pilietybės įstatymu. Lietuvis ir kitatautis turi būti lygūs prieš įstatymą. Tik šiuo keliu eidami mes galėsime sutelkti Lietuvos labui visus joje gyvenančius žmones, visas tautines mažumas ir išdidžiai su jomis giedoti „Lietuva, Tėvyne mūsų“.
Jis taip pat pabrėžė esminį skirtumą tarp vandalų visuomenės, kuria buvome tapę sovietmečiu, ir europietiškos visuomenės, kuria norime būti. „Atnaujinkime gyvybę tos valstybės, kurios nekūrė vandalai“, – sakė A. Juozaitis, nes, pasak jo, tik taip galime išgelbėti savo sielas ir savo vaikų ateitį.
Nepelnytai užmiršta lieka svarbi Kazimieros Prunskienės kalba. Galima įvairiai vertinti jos tolesnę politinę karjerą, tačiau jos kalba Steigiamajame suvažiavime išlieka aktuali ir dabar. K. Prunskienė sakė: „Ekonomika turi tarnauti žmonėms ir negali būti priešpriešinama ekologiniams, tautiniams, kultūriniams, socialiniams ir demografiniams žmonių interesams. Šitai pasiekiama tik tada, kai ūkį tvarko suinteresuotas šeimininkas.“
Tai ekonominio savarankiškumo idėjos pagrindas ir kartu svarbus priešnuodis prieš ekonomikos pavertimą stabu. Deja, šis priešnuodis šiandien nebeveikia, ir ekonomika pradėta traktuoti kaip savitikslis dalykas, pamirštant visas kitas sritis.
Dar viena svarbi K. Prunskienės mintis, kad ekonominis savarankiškumas turi būti tautą sujungiančiu dalyku. „Tauta, kurdama materialines ir kultūrines vertybes, pati rašo savo istoriją“, – sakė K. Prunskienė,
Vytauto Landsbergio ir Algirdo Patacko pasisakymai anuomet atrodė kaip kiek naivoki kultūriniai manifestai. Tačiau iš tiesų jie kalbėjo itin svarbius dalykus.
Gyvename kultūros griuvėsiuose, Tai mūsų papročių, tradicijų, gyvenimo būdo ir bendravimo būdo griuvėsiai. (…) Siautė kultūros karas, maras ir badas. (…) Susirgo mūsų dorovė, kalba, kūryba. Nuvyto vidinis įstatymas „Gerbk savo tėvą ir motiną“, nuvyto įstatymas „Nevok“, nes iš valstybės, kuri nebebuvo žmonių valstybė, tarsi buvo galima vogti. (…) O ką darė mokykla – gudriai nukreipta ugdyti vienodą, dviveidį, bijantį ir pataikaujantį puspilietį?“
Diagnozė labai rūsti. Tačiau V. Landsbergis tęsė toliau kiek viltingiau: „Dabar visi mes – beveik visi – jau norime būti Vydūno „sau žmonės“. Mes – ne darbo jėga, ne stalinistinė masė, ne trąša kažkieno laukuose. Mes turime savo pačių gyvenimo tikslą, Tai mūsų krašto ir mūsų vaikų gėrybė, mūsų dvasios atgimimas naujoje kūryboje.“
V. Landsbergis nomenklatūrai, sąstingiui, biurokratijai priešpriešino kuriančios tautos idėją. Puspilietis gali pasikeiti tik pradėdamas tarnauti bendruomenei.
„Puoselėkime bičiulystę, talką, jausmą, kad visa, kas kieno nors iš mūsų padaryta, – tai visų padaryta, visų mūsų gimtosios žemės gėris. Ir nepuoselėkime pavydo, įtarumo, apkalbų, irzlių Europos provincijos miestelių pavydo.“ Šie V. Landsbergio žodžiai – aidas klasikinės Vakarų politinės tradicijos, kuri akcentavo bičiulystės, bendrystės svarbą.
Algirdas Patackas suvažiavime perskaitė manifestą „Neišduokime“. Jis sakė, kad dora yra pagrindinė laisvės sąlyga ir perspėjo, jog kova dėl laisvės negali būti pakeista kova dėl valdžios. A. Patackas akcentavo, kad turime likti ištikimi V. Kudirkos, Vydūno ir S. Šalkauskio dvasiniam palikimui. Beje, verta prisiminti, kad būtent S. Šalkauskis, didis tarpukario mąstytojas, akcentavo, jog mums būtina puoselėti gyvą dvasią ir iškuopti iš širdies servilizmą.
Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL © Baltijos fotografijos linija
A. Patacko ir V. Landsbergio mintis nuosekliai pratęsė Meilė Lukšienė. Ji išsakė tiesą, kad pirmiausia būtina išstumti iš savęs vergą, kuris per visą mūsų istoriją eina purvinais sunkiais batais.
„Jis giliai įsisunkęs beveik kiekvieno mūsų viduje. Vergiškumas gimdo nuolankumą ir paklusnumą, norą įsiteikti stipresniam, gimdo skundikus, melagius, o silpnesniųjų atžvilgiu – nuožmumą, panieką, autoritariškumą, netoleranciją, bailumą, nesavarankišką mąstymą bei sprendimą, įtarumą ir daugybę kitų labai nemalonių mūsų visuomenės bruožų, Su jais laisvi iš esmės nebūsime. Užteks stipresnio treptelėjimo iš šalies ar net krašto viduje – ir vėl būsime vergai. Prievarta gimdo prievartą. O reikia gilaus žmogiškumo, orumo ir tautinės savigarbos, kuri įpareigotų mus elgtis pagarbiai su kiekvienu žmogumi ir gerbti teisybę, pirmiausia už ją kovoti. Reikia mums sugrąžinti visuomenei sąžiningumą ir darbštumą.“
M. Lukšienė realistiškiau nei daugelis kitų kalbėjusių teigė, jog ji nepritaria tiems, kurie optimistiškai galvoja, kad tereikia atlaisvinti varžtus – ir vėl bus darbšti bei sąžininga visuomenė. Ji tvirtino, jog reikia didelio darbo norint atkurti ir sukurti šioms dienoms tinkamą žmogų. Todėl labai svarbi yra nuosekli, drąsi edukacinė programa. Na, o jos pradžios tašku turėtų būti radikalus įsipareigojimas: „Absoliučiai atsisakyti melo visur.“
Pastarasis teiginys dar buvo sutiktas plojimais, o kitas tvirtinimas, jog dabar reikia savarankiškai mąstančių žmonių, bet, deja, tokių beveik ir neturime, Suvažiavimo dalyvių buvo sutiktas sutrikusia tyla. Niekas neplojo, tokią tiesą apie save priimti buvo sunku.
Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas priėmė daug svarbių dokumentų. Visuose skambėjo motyvas – visomis priemonėmis būtina telkti tautą moraliniam, kultūriniam ir politiniam atgimimui. Sąjūdis išsikėlė uždavinį – siekti liaudies valdžios saviraiškos. Drįstu pastarąją interpretuoti kaip savivaldžios politinės bendruomenės, kuri pati sprendžia savo likimą, įtvirtinimą.
Kita labai svarbi Sąjūdžio nuostata – viešumas, kuris, beje, glaudžiai susiejamas su žmogaus teisių ir laisvių pirmenybe. Teko jau gerokai vėliau diskutuoti su liberalių pažiūrų jaunais žmonėmis, kurie tvirtino, kad gerbia Sąjūdį už tai, kad jis rūpinosi valstybingumo atkūrimu, tautos budinimu, tačiau esą jo dalyviams terūpėjo tautiniai ir valstybės reikalai, o žmogaus teisių klausimas buvo nuvertintas. Taip tikrai nebuvo, tai klaidinga interpretacija, nes Sąjūdžiui labai svarbu buvo laisvas žmogus, turintis neatimamų teisių. Tačiau taip pat pabrėžiama, kad laisvas žmogus gali būti tik savivaldžioje politinėje bendruomenėje. Todėl labai daug dėmesio skiriama jos sukūrimui.
Sąjūdžiui buvo labai svarbu atgaivinti pilietišką, sąmoningą ir darnią visuomenę, kurios piliečiai būtų laisvi ir patriotiški žmonės, žinantys, kad jie yra tikrieji savo krašto šeimininkai. Sąjūdžio ideologai buvo nuoseklūs demokratai. Todėl ir šūkis – visa valdžia taryboms, mano įsitikinimu, reiškia pirmiausia realios savivaldos sukūrimą.
Tai, kad Sąjūdis labai vertino asmens laisvę ir orumą, rodo ir jo dokumentuose akcentuota nuostata, kad teisinėje valstybėje jokia institucija slapta negali rinkti apie pilietį slaptos informacijos, kiekvienas pilietis turi teisę pareikalauti, kad kiekviena valstybės institucija pateiktų visą apie jį turimą informaciją. Sąjūdžiui nekėlė abejonių nuostata, kad informacija apie laisvą pilietį negali būti jokios struktūros nuosavybė, kad demokratinėje visuomenėje niekas negali pretenduoti į informacijos monopolį. Galime savęs paklausti: kiek ši nuostata galioja šiandien?
Kita svarbi Sąjūdžio nuostata – tauta pati nusistato savo gyvenimo tvarką ir dalyvauja teisėtvarkoje. Nė vienas įstatymas negali būti priimtas be viešo svarstymo, o atskirais atvejais būtina rengti referendumą, kad išgirstume tautos valią. Viešas svarstymas – kaip teisėkūros svarstymas. Dar viena nuostata, nuo kurios labai nutolome. Kaip ir nuo Sąjūdžio įsitikinimo, jog tautą sudaro laisvi žmonės, kurie gali laisvai apsispręsti, kur jie renkasi gyventi.
Sąjūdis reikalavo, kad kiekvienam laisvam piliečiui būtų suteikta teisė emigruoti, išlaikant savo tautinę bendruomenę, išlaikant pilietybę. Toks reikalavimas kilo iš įsitikinimo, kad pilietybė gaunama iš laisvos bendruomenės, ir ji nėra valdžios malonė. Laisvas žmogus gali keisti gyvenamąją vietą, išlaikydamas ryšį su savąja tauta. Palyginkime su Konstitucinio Teismo nutarimu, kuris nusprendė: jei išvažiuoji, tai mes su tavimi atsisveikiname, atsižadame.
Ypatingą dėmesį Sąjūdis skyrė kultūrai, tautinei saviraiškai, istorinei atminčiai ir gamtosaugai. Viena iš nuostatų, kurios tvirtai laikytasi, kad būtini sprendimai dėl potencialiai pavojingų ekologijai objektų statybos turi būti priimami, tik viešai apsvarsčius visos visuomenės, visa su jais susijusi informacija turi būti vieša ir prieinama visai visuomenei. Pabrėžiu, gamta, kaip ypatingas visos tautos turtas, yra visos tautos, o ne vien politinio elito reikalas.
Dar vienas svarbus tekstas, kuris liko, deja, per 25-erius metus deramai neaptartas, nors yra esminis, kalbant apie Sąjūdžio puoselėtą tautos išlikimo strategiją, tai Suvažiavime priimta rezoliucija Dėl Lietuvos visuomenės vienybės, kurią galima vadinti laisvos visuomenės atkūrimo manifestu. Šio manifesto tekstas iš esmės atkartoja mintį, kurią išsakė dar jaunas būdamas, iš karto po Stalino mirties, Vytautas Kavolis. Jis teigė, kad pirmutinis uždavinys, kurį teks nuveikti, atkuriant Lietuvą – tai tarpusavio pasitikėjimo atkūrimas, pasitikėjimu grįstos visuomeninės tvarkos kūrimas.
Sąjūdžio rezoliucijoje konstatuojama, kad visose viešojo gyvenimo srityse įsivyravo slogi nepasitikėjimo ir nepakantumo atmosfera, buvo nuvertinti visuomeniškai reikšmingi idealai. Ką daryti? Atkurti visų gyventojų tarpusavio pasitikėjimą ir santarvę galima tik laikantis bendrųjų žmogiškų vertybių prioriteto prieš politinius ar atskirų visuomenės grupių interesus ir laikantis bendražmogiškų principų pirmenybės besąlygiškai visose gyvenimo srityse. Šis imperatyvas pateikiamas kaip būdas įveikti visuomenės susiskaldymą. Taip pat kaip labai svarbus uždavinys įvardijimas visuomenės narių tikėjimas galimybe kurti socialiai teisingą visuomenę.
Rezoliucijoje taip pat pabrėžiama: jei norime, kad visi piliečiai būtų lojalūs savo valstybei, būtina ne tik atkurti visišką suverenitetą, garantuoti visas demokratines teises ir laisves, bet taip pat sudaryti visiems piliečiams vienodas galimybes dalyvauti valstybės valdyme. Pilietinė santarvė, piliečių lojalumas kyla iš dalyvavimo savos valstybės valdyme. Taigi kuriama tokia politinės bendruomenės vizija, kuri remiasi doroviniais imperatyvais ir grindžiama suvokimo, kad tautos laisvė priklauso nuo solidarumo, ar, pasak filosofo Arvydo Šliogerio, tarpusavio meilės lauko.
Ta laisvos tautos samprata, kurią plėtojo Sąjūdis, yra vaizdingai, poetiškai išreikšta, į lietuviškas metaforas įvilkta klasikinė Vakarų politinė tradicija, kurios šaknys siekia Aristotelį ir Ciceroną. Jos ašis – įsitikinimas, kad laisvos ir teisingos visuomenės pagrindas yra dori piliečiai. Laisvė ir dorybė neatsiejamos. Vergas, pasak šios tradicijos, negali išsaugoti savo valstybės.
Parengė A.Navickas