Velykų vakarienės nuostatai
Viešpats kalbėjo Mozei ir Araonui Egipte: „Tegu šis mėnuo jums pradeda mėnesių eilę, tegul jis būna pirmasis metų mėnuo. Paskelbkite visai Izraelio bendruomenei: ‘Dešimtą šio mėnesio dieną kiekvienas tegu parūpina savo šeimynai, savo namams, avinėlį. Jeigu šeimyna būtų per maža avinėliui suvalgyti, jį tegul ima susidėjęs su savo namų artimiausiu kaimynu, žiūrėdamas, kad pakankamai būtų asmenų avinėliui suvalgyti. Tasai avinėlis privalo būti be ydos, patinėlis, vienmetis – ėraitis arba ir ožaitis. Jį palaikykite iki keturioliktos šio mėnesio dienos. Tada susirinkusi visa Izraelio bendruomenė pavakare avinėlius tepapjauna. Reikia paimti avinėlio kraujo ir juo patepti šonines ir viršutinę durų staktas namų, kuriuose avinėlis bus valgomas. Tą naktį reikia suvalgyti mėsą. Iškeptą ant ugnies reikia suvalgyti ją su nerauginta duona ir karčiomis salotomis.
O valgyti avinėlį turėsite šitaip: susijuosę strėnas, apsiavę kurpėmis kojas, laikydami rankoje lazdą. Jį valgykite paskubomis! Bus gi Viešpaties Pascha – perėjimas. Tą naktį aš eisiu per Egiptą ir išžudysiu visus jo pirmagimius – žmonių ir galvijų. Įvykdysiu teismą visiems Egipto dievaičiams; aš – Viešpats. O kraujas ant staktų namų, kur jūs gyvenate, bus jus saugantis ženklas; pamatęs kraują, pro jus aš praeisiu, ir jūsų neištiks ta nelaimė, kuria nubausiu Egiptą. Šią dieną privalote kas metai minėti. Ją švęskite amžiais, kartų kartomis, kaip iškilmę Viešpaties garbei’“. (Iš 12, 1–8. 11–14)
Laiminimo taurė yra bendravimas Kristaus kraujyje
Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu
už visa gera, ką man padarė?
Išganymo taurę pakelsiu,
Viešpaties vardą kartosiu. –
Viešpaties akyse didžiai brangūs
mirštantys jo teisieji.
Viešpatie, aš tavo tarnas,
tavo tarnas – sūnus tavosios tarnaitės. –
Tau padėkos auką aukosiu,
šauksiuosi Viešpaties vardo.
Aš Viešpačiui įžadus atitesėsiu
prieš visą jo tautą. (Ps 115, 12–13. 15–18)
Kada tik valgote ir geriate, jūs skelbiate Viešpaties mirtį
Broliai! Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“. Tuo pačiu būdu po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“. Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis. (1 Kor 11, 23–26)
Parodė jiems savo meilę iki galo
Tai buvo prieš Velykų šventę.
Jėzus, žinodamas, jog atėjo metas jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.
Vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.
Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“
Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“.
Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“
Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenuplausiu, neturėsi dalies su manimi“.
Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik kojas, bet ir rankas, ir galvą!“
Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“.
Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.
Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‘Mokytoju’ ir ‘Viešpačiu’, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“. (Jn 13, 1–15)
Dieve, šiandien su visa Bažnyčia minėdami šventąją Vakarienę, per kurią Tavo Vienatinis Sūnus, prieš eidamas mirti, mums parodė savo meilę iki galo, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje meldžiamės ir už Lietuvą Tiesoje: duok ir mums, šios bendruomenės nariams, mylėti vieniems kitus taip, kaip Jėzus mus mylėjo. Amen.
Šv. Ireniejus Lionietis († apie 202). Kristaus Kūnas ir Kraujas
Jeigu kūnas nebūtų išgelbėtas, tai nei Viešpats savo krauju mus atpirko, nei Eucharistijos taurė nėra bendrystė su jo krauju, nei duona, kurią laužome, nėra bendrystė su jo kūnu. Kraujas yra ne iš kitur, kaip iš venų ir kūno ir kitos žmogiškosios substancijos, kuria tikrai tapęs Dievo Žodis savo krauju mus atpirko. Taip pat ir Apaštalas sako: „Kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą“ (Ef 1, 7). Ir kadangi esame jo kūno nariai ir iš kūrinijos gauname maistą, o kūriniją jis pats mums teikia, savo saulei nurodydamas tekėti ir lietui lyti taip, kaip pats nori; šią taurę, kuri yra iš kūrinijos, pripažino esant jo kraujo, kuriuo stiprinasi mūsų kraujas; ir šią duoną, kuri yra iš kūrinijos, patvirtino esant jo kūną, kuriuo stiprinasi mūsų kūnai.
Tad kuomet ir pripildyta taurė, ir paruošta duona priima Dievo Žodį ir tampa Eucharistija Kristaus Kraujo ir Kūno, kuriais stiprinasi ir iš kurių susidaro mūsų kūno substancija, – kaip galima neigti, kad kūnas esti tinkamas priimti Dievo dovaną, amžinąjį gyvenimą, kūnas, kuris gauna maistą iš Kristaus Kūno ir Kraujo ir yra jo narys? Taip pat ir palaimintasis apaštalas sako Laiške efeziečiams: „Mes gi esame jo kūno nariai, iš jo kūno ir iš jo kaulų“ (Ef 5, 30), šitaip sakydamas ne apie kokį dvasinį ir neregimą žmogų – „dvasia juk neturi kūno nei kaulų“ (Lk 24, 39), – bet apie jo sandarą, kuri yra kaip tikro žmogaus, sudaryta iš kūno, gyslų ir kaulų, kuri stiprinasi iš taurės – jo Krauju ir duona – jo Kūnu.
Vynmedis, pasodintas žemėje, savu laiku duoda vaisių, ir „kviečio grūdas, nukritęs į žemę“ (plg. Jn 12, 24) ir apmiręs daugeriopai išauga per Dievo Dvasią, palaikančią visa. Vėliau žmonių išmanymas jiems leidžia naudotis šiais vaisiais, kurie, priimdami Dievo Žodį, tampa Eucharistija, Kristaus Kūnu ir Krauju, – taip ir mūsų kūnai, iš jų gavę peno, paguldyti žemėje ir joje apmirę, savo laiku prisikels, nes Dievo Žodis suteiks jiems prisikėlimą, „garbei Dievo Tėvo“, kuris šį mirtingą [kūną] apgaubia nemirtingumu ir gendančiam dovanoja negendamybę, nes Dievo galybė iki galo įvykdoma silpnume.
Popiežius emeritas Benediktas XVI
Įdėmiai įsiklausydami į Evangeliją, kojų mazgojimo įvykyje galime įžiūrėti du skirtingus aspektus: mazgojimas, Jėzaus dovanojamas mokiniams, pirmiausia yra tiesiog Jo paties veiksmas – tai švarumo, jiems siūlomo gebėjimo bendrauti su Dievu dovana. Tačiau tada dovana virsta pavyzdžiu, užduotimi daryti tą patį vienas kitam.
Bažnyčios tėvai šį dvejopą kojų mazgojimo aspektą išreiškė žodžiais sacramentum ir exemplum.
Sacramentum šiame kontekste reiškia ne vieną iš septynių sakramentų, bet visą Kristaus slėpinį nuo įsikūnijimo iki kryžiaus ir prisikėlimo: ši visuma tampa gydanti ir pašventinanti jėga, žmones perkeičianti jėga, tampa mūsų metabasis, mūsų perkeitimu į naują būties formą, atsiveriant Dievui ir bendraujant su juo. Tačiau ši nauja būtis, kurią jis mums be jokio mūsų nuopelno dovanoja, mumyse turi virsti naujo gyvenimo dinamika.
Dovanos ir pavyzdžio visuma, mūsų atrandama pasakojime apie kojų mazgojimą, apskritai būdinga krikščionybės esmei. Krikščionybė, palyginti su moralizmu, yra didesnis ir visiškai kitoks dalykas. Pradžioje yra ne mūsų darbas, mūsų moralinis pajėgumas. Krikščionybė pirmiausia yra dovana: Dievas dovanoja save mums – jis dovanoja ne kokį nors dalyką, bet save. Ir tai vyksta ne tik pradžioje, mūsų atsivertimo akimirksnį. Jis nuolatos lieka tuo, kuris save dovanoja. Jis vis iš naujo siūlo mums savo dovanas. Visada yra pirma mūsų.
Todėl pagrindinis buvimo krikščionimi aktas yra Eucharistija – dėkingumas už buvimą apdovanotam, džiaugimasis nauju gyvenimu, kurį Jis mums duoda.
Vis dėlto nesame pasyvūs dieviškojo gerumo gavėjai. Dievas apdovanoja mus kaip asmeninius bei gyvus partnerius. Dovanotoji meilė yra „visų mylėjimo“ dinamika, ji trokšta būti mumyse iš Dievo kylančiu nauju gyvenimu. Taip galime suprasti žodžius, pasakojimo apie kojų mazgojimą pabaigoje Jėzaus adresuojamus mokiniams ir mums visiems: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą“ (Jn 13, 34).
„Naujo įsakymo“ esmė – ne nauja ir sunki norma, kurios iki šiol nebuvo. Naujo įsakymo esmė – mylėti kartu su Juo, kuris pirmas mus pamilo.
bažnyčioszinios.lt