Pastaruoju metu pasigirsta pavienių balsų, kad per ketvirtį amžiaus valdžios, keitusios viena kitą, galutinai iššvaistė pasitikėjimo kreditą. Žmonės ima suprasti, kad visai nesvarbu, kokiai daugumai atiduos pasitikėjimo mandatą, niekas iš esmės nesikeis. Sisteminės partijos naudojasi tokia visuomenės apatija ir toliau žaidžia valdžios žaidimus, balansuodamos ties išdavystės riba. Po kiekvienų eilinių rinkimų šiek tiek pasistumdo, persidalindamos įtakos zonomis, pelningais postais, pinigais iš biudžeto, ir karavanas eina toliau. Jei kas nors tiesiai jų paklaustų, kur tas karavanas keliauja, vargu bau, ar kas nors galėtų atsakyti. Suprantama ir įprasta – užpils srautais demagogijos ir propagandos, nesvarbu, kad niekas nebetiki.
Susiformavus, kaip konstatuoja politologai, fasadinės demokratijos režimui, politika tapo uždaru išrinktųjų elitų užsiėmimu, mažai ką bendra beturinčiu su visuomenės lūkesčiais ir nuogąstavimais. Šiems elitams nė motais kad Lietuva kaip valstybė labai matomoje perspektyvoje liks tik ant popieriaus ar sentimentalių žmonių prisiminimuose. Nėra reikalo detalizuoti visų nykimo ir valstybingumo išsižadėjimo bei naikinimo apraiškų – neužtektų jaučio odos. Fizinis ir moralinis valstybės degradavimas akivaizdus, ir horizonte nelabai matyti, kas galėtų pasipriešinti artėjančiai katastrofai.
Tad visai natūralu, kad visuomenei, jei ji nėra galutinai moraliai degradavusi ir suėsta vėžio, tiesiog instinktyviai turėtų kilti savisaugos ir išlikimo klausimas. Kaip pasipriešinti? Didelės tautos, tokios kaip Ukraina ar Rusija (turiu galvoje būsimą Rusiją) turi prabangą pamintą garbę atstatyti Maidanais ir revoliucijom. Lietuva – kažin? Pakaktų neutralizuoti kelis šimtus padėties rimtumą suvokiančių aktyvių žmonių ir reikalas būtų sutvarkytas „ant amžių amžinųjų“.
Jau seniai pribrendo laikas pradėti svarstyti pasipriešinimo strategijas. Pastangų būta ir išeinant į gatves po Garliavos šturmo, ir organizuojant piliečių referendumą dėl žemės nepardavimo užsieniečiams, tačiau valdžiai, disponuojančiai savo galiomis, pasitelkus priklausomą teisėtvarką, teisėsaugą ir žiniasklaidą bei galiai pataikaujančias „NVO“, pavyko įvairiais skerspjūviais suraižyti ir supriešinti visuomenę, aktyvesnius jos narius marginalizuoti, pasyvesnius – įbauginti.
Kitas apgaulingas mitas, kurį gana sėkmingai sekasi diegti visuomenės sąmonėn propagandos fabrikėliams, – neva gyvename ant ugnikalnio kraterio, todėl bet kokie radikalūs judesiai būtų pragaištingi ir vardan stabilumo geriau susitaikyti su esama padėtimi. Panašiai kaip ir Šleževičiaus valdymo laikais siūlomas tas pats receptas – pakentėti vardan stabilumo. Nekelti vėjų nei dėl Rusijos nujaučiamo spec. tarnybų veikimo, nei dėl Briuselio direktyvų, karpančių gabalais mūsų suvereniteto turinį.
Pastarosiomis dienomis ir mūsų portale ima megztis diskusijos apie galimus pasipriešinimo scenarijus.
Kol kas neartikuliuotai kalbama apie įvairias pastangas burti užparlamentinę opoziciją ir Seimo rinkimuose atsirėžti valdžios gabalą. Pastebimiausiai tos koncepcijos laikosi Tautininkų partija, Naglis Puteikis, su savo komitetais kuriantis kol kas mums dar nežinomą platformą, Zigmas Vaišvila su Audrium Naku, stiprinantys Respublikonų partiją, „Drąsos kelio“ skeveldros, Lietuvos Sąrašas (nei partija, nei judėjimas), Povilo Urbšio vadovaujamas judėjimas KARTU ir Alytaus pilietinis judėjimas su Vytautu Grigaravičiumi priešaky. Dar Rolandas Paulauskas, internete varinėjantis sąmokslo teorijas, ir dar, ir dar, ir dar, apie ką „dar“ nesame nieko girdėję arba girdėję ir užmiršę.
Pasigirsta obalsių – susivienykit visi „vardan tos“ – ir pirmyn į Seimą vienu jungtiniu sąrašu. Klausimas: ar įmanomas toks kokteilis ir ar turėtų jis sprogstamosios galios?
Kitas dalykas, kad visos šios neparlamentinės partijos ir judėjimukai menkai žinomi platesnei visuomenei, išnyra viešumon tik prieš rinkimus ir stengiasi įšokti į nuvažiuojantį arba nuvažiavusį traukinį. Bent jau dėl vieno dalyko tikrai galėtų susivienyti ir pakovoti – dėl eterio laiko visuomeninio transliuotojo tinklelyje. Deja, to nematome, kaip nematome ir peticijų ar akcijų prie Siaurovizijos gonkų. Jei eterio laiko nepavyktų gauti, kas kliudo sukurti bendrą informacinę platformą Internete ar sutartinai veikti per socialinius tinklus? Šiaurės Afrikoje pakako ir interneto, kad būtų nuversti diktatorių režimai. Lietuvoje internetas pats greičiausias pasaulyje, bet juo besinaudojantys, deja, atrodo patys lėčiausi.
Neaišku, ar toks vienijimosi scenarijus „taikos ir stabilumo“ sąlygomis galėtų suveikti.
O jei stebuklas įvyktų – ką mes turėtume? 20 Seimo narių Parlamente? O ką jie ten veiktų? Ar nepasikartotų tai, kas atsitiko su Sąjūdžiu? Tas pats ir su „Drąsos keliu“? Seime gavę vietų (Sąjūdis – ir didelę daugumą) neilgai trukus sudrakonėjo, o visuomenėje nebeliko to gyvojo Sąjūdžio, kuris savo pačių deleguotus remtų prie sienos laikytis pažadų ir tarnauti visuomenės labui.
Paradoksas, bet gavę mandatą „opozicionieriai“ dažnai pradeda veikti kaip visuomenės aktyvumą slopinantis veiksnys – sukuria iliuziją, kad jau turime, kas mums atstovauja, o jie patys ima dairytis, ar tai nepakenks jų asmeninei ar koalicijos politinei ateičiai. Be to, laisvas Seimo nario mandatas neužkerta kelio ir seimūnų „turizmui“ iš vienos partijos ar frakcijos į kitą, iš fiktyvios pozicijos į fiktyvią opoziciją ir, atvirkščiai, – nelygu, kas daugiau pažada ar sumoka.
Taigi, ar mums reikia dar vienos valdiškos opozicijos, ar neužlipsime ant to paties grėblio, garsiai agituodami „vardan tos“?
Pasvarstykime ir kitą scenarijų – vienytis aiškių idėjų pagrindu, telkti bendraminčių tinklą, bet į valdžią neiti. Valdžią laikyti ant labai trumpo pavadžio, kad net nenorėdama, atatupsta darytų tai, ko visuomenė reikalauja. Pasvarstykime, kokie tokio scenarijaus pliusai prieš pirmąjį? Kokie minusai?
Tiesos.lt redakcija kviečia savo skaitytojus kartu pasvarstyti šiuos ir kitus klausimus.