Penktadienio proga pakalbėkime apie ministrų kaitą. Kaip visuotinai žinoma, dabartinė premjerė, dar jos pakyrimo premjerės pareigoms metu, plėšėsi marškinius ant krūtinės sakydama, kad jei, neduok Dieve, koks jos ministras pateks į kokį skandalėlį ir neatsistatydins, tuomet atsistatydins ji pati. Ir, kaip žinome, skandalų ar skandalėlių, kurie būtų susiję su ministrais, prisikaupė tiek, kad net Lietuvos geležinkeliai suvargtų, kol viską išvežtų. Ir nei ministrai kokie atsistatydina, nei premjerė juos atstatydina, nei pati atsistatydina.
Pradėkime nuo to, kad pats premjerės pasakymas, kad: „Jei susikompromitavęs ministras neatsistatydins, tuomet atsistatydinsiu aš“, yra ganėtinai beprasmis. Konkrečiai – Konstitucijos 92 str. 2 eilutė reglamentuoja, kad ministrus skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas. Iš šios Konstitucijos nuostatos matome, kad ministrų skyrime ir atleidime dalyvauja du subjektai: Ministras pirmininkas teikia, Prezidentas skiria arba atleidžia. Tačiau, sistemiškai aiškinant paminėtą Konstitucijos nuostatą kartu su Konstitucijos 96 str. 2 eilute, kuri reglamentuoja, jog ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui, matome, jog ministrai ne tik yra skiriami ir atleidžiami Ministro Pirmininko teikimu, bet ir yra tiesiogiai jam pavaldūs. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarime yra nurodyta, kad: „Teisė skirti drausmines nuobaudas ar skatinti yra vienas iš svarbių svertų, padedančių vadovui pasiekti, kad jam pavaldūs asmenys tinkamai atliktų savo pareigas ir vykdytų vadovo nurodymus.”
Taigi, jei Vyriausybėje susiklosto tokia situacija, kad vienas ar kitas ministras praranda Ministro Pirmininko pasitikėjimą, Ministrui Pirmininkui nereikia laukti, kol tas ministras pats atsistatydins. Ministrui pirmininkui Konstitucija suteikia teisę rašyti teikimą Prezidentui dėl tokio ministro atleidimo iš pareigų. Ir, nors pagal Konstituciją galutinį sprendimą priima Prezidentas, tačiau ši Prezidento teisė yra labai sąlyginė ir smarkiau pasireiškia ministrus skiriant, bet ne juos atleidžiant. Prezidentas negali veikti taip, kad Ministro Pirmininko pasitikėjimą praradęs ministras ir toliau eitų ministro pareigas, t.y. netvirtinti premjero teikimo dėl ministro atstatydinimo, nes tokie Prezidento veiksmai prieštarautų Konstitucijos 96 str. 2 eilutei, o taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui ir konstituciniam valdžių padalijimo principui.
Grįžkime prie to, kodėl nei vienas susikompromitavęs ministras šioje vyriausybėje nebuvo atleistas. Nors, pvz., žemės ūkio ministro pakeitimo reikalavo ir nemažai premjerės partiečių, koalicijos partnerių parlamentarų, o taip pat regioninių konservatorių partijos skyrių, kadangi šis ministras visiškai susipyko su žemdirbių bendruomene, o regioniniai partijos skyriai būtent šį ministrą labiausiai kaltina dėl to, kad konservatoriai regionuose buvo nušluoti per savivaldos rinkimus. Bet niekas nesvarbu, ministras ir toliau eina pareigas.
O visokių kitų skandalų, skandalėlių, kurių net neišeina palyginti su tuo „Jareko kotletu“, į kurį referuodama I. Šimonytė ir pasakė savo garsiąją frazę, su šios vyriausybės ministrais yra tiek, kad ir traukiniu neišveši. Ir nei vienas ministras nekrenta. Kodėl?
Nes šiaip jau susikompromitavusio ministro atleidimas būtų racionalus ir teigiamas žingsnis tiek valdantiesiems, tiek pačiai premjerei. Atleidus vieną ar kitą blogai visuomenėje vertinamą ministrą ir jį pakeitus nauju, įvyksta tam tikras „garo nuleidimas“, o naujasis ministras gauna kažkokį pasitikėjimo kreditą iš visuomenės, dėl ko bent laikinai kažkiek gali pagerėti ir pačios vyriausybės vertinimas. Bet premjerė laiko nagais ir dantimis įsikabinusi į kiekvieną savo ministrą, kad ir koks jis nevykęs ar susikompromitavęs bebūtų. Geriau jau pati imasi „netempiančio“ ministro darbų, bet ministro neatleidžia.
O viso to reikalo esmė, manau, yra labai paprasta: jei atleisi bent vieną ministrą, teks į jo vietą skirti naują. O va būtent naujo ministro skyrime Respublikos Prezidento įgaliojimai yra patys stipriausi. Kol kas, kiek man žinoma, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nėra savo jurisprudencijoje pateikęs jokio išaiškinimo, kad Prezidentas privalo tvirtinti tą ministro kandidatūrą, kurią jam atneštų Ministras Pirmininkas. Vadinasi, gali ir netvirtinti. Kad ir dėl formalių priežasčių: šitas nekompetentingas, šito reputacija kelia klausimų, šito išsilavinimas ne toks, etc. ir etc.
Kadangi patys valdantieji su Šimonyte priešakį įvarė savo santykius su Prezidentūra į šaltojo karo, pamažu pereinančio į karštojo, stadiją, Šimonytė dabar puikiai supranta, kad bent vieno ministro atleidimas suteiks visas galimybes iš jos Prezidentui paišsidirbinėti kiek tinkamam. O dar kitais metais trys itin svarbūs rinkimai artėja, tai prieš šiuos rinkimus Prezidentui gaut tokį kozirį į rankas būtų tikra dovana. Ir pačiam pademonstruoti savo tvirtą kumštį, ko jis iki šios galimybės neturėjo, ir premjerę pavaizduoti kaip visiškai negebančią rasti bent kiek pamanomo kandidato į ministrus.
Taigi, kaip ten senovės lietuviai sakydavo? Sėjęs vėją, pjausi audrą. Visą kadenciją praleidus kariaujant su Prezidentu, o dabar staigia tik oplia – to Prezidento reikia, jog patvirtintų naują ministrą. Todėl ne, premjerė geriau jau iš paskutiniųjų temps iki galo su kreivais, šleivais ar net susikompromitavusiais ministrais, kad tik neduotų galimybės Nausėdai pasireikšt naujo ministro skyrime….