Tiems, kas nežino, kas vyksta nuotraukoje, tai prie Katedros šiandien, kovo 20 d., vyko mitingas už laisvę laisvės partijos laikais.
Taigi, yra trys dalykai, dėl ko jauni žmonės, kurie moka ir gali kalbėti, šiomis dienomis tyli.
1. Kaip ir aš anksčiau, jie gyvena pagal nusipaišytą paprastai sėkmingo žmogaus įdealą, kurio reikėtų atsisakyti leidžiantis į tuos reikalus, kuriuose aš dabar esu paniręs iki kaklo. Leidžiantis į tokias temas būtų prarandami ilgamečiai, toliau ramiai gyventi norintys draugai, griūtų studijų planai ir rezultatai, finansinį stabilumą ir kitas garantijas nešančios veiklos pakibtų ant plauko. Tokia veikla nėra hobis ir ji reikalauja labai daug energijos bei laiko, todėl iki tol buvęs „tvarkingas“ ir „protingas“ gyvenimas pasinertų į chaosą. Tai baisu, bet visada gali atsitikti taip, kad pasaulis per keletą metų taip pasikeis, kad turėtą idealą pasiekus, naujajame pasaulyje jis jau nebeveiks. Vaikantis senų savo svajonių ir tikslų, galima pramiegoti pasaulio pokytį, kuris visu kuo susijęs su tavuoju idealu. Reikia atsikratyti pasenusių tikslų ir keisti naujuosius pagal savajį „kodėl?“
2. Bijo susigadinti reputaciją. Kontraversiški, nepatogūs, homofobiški, sunkiai pagrindžiami pasisakymai. Neišbraidyti vandenys, kur gal tuoj reiks priimti kitą nuomonę ir gailėtis dėl anksčiau pasakytų dalykų. Žiniasklaidos, visuomenės, artimųjų, vėl draugų kritika, įrašas visam gyvenimui, dėl ko gąsdina ir mane. Žmonės kalba, kad aš gailėsiuosi dėl to, ką dabar darau ir kalbu. O kodėl aš galėčiau gailėtis? Nebent jei kokiu nors būdu pradėčiau palaikyti paleistuvystės ideologiją, bet taip tai nieko blogo su tuo, ką darau, nematau. Apskritai, ateity būčiau gailėjęsis, jei dabar šiais klausimais būčiau likęs neutralus. Geriau klysti, nei paskui galėtis, kad nepadarei nieko. Čia, ko gero, viena labiausiai nuvalkiotų „motyvacinių“ frazių, bet dabar ji ypač aktuali.
3. Yra tokių, kurie nori kalbėti prieš auditoriją, bet tik ne šitą auditoriją ir ne šitais klausimais. Čia yra tas dalykas, apie kurį pamiršau užsiminti ir kuris yra liūdniausias iš visų. Apie šitą net nežinau ką parašyti. Žmogui talentai duoti ne šiaip sau. Čia netikintiems sunku suprasti, bet kiekvienas žmogus turi savo „kodėl“ – savo paskirtį šiame pasaulyje. Tą pripažinti reikia labai didelio nuolankumo, bet kai tai pripažįsti, suvoki, kad šiame pasaulyje Aukščiausias yra numatęs tau užduotį ir dovanoti talentai padės tai atlikti. Viskas gali suveikti labai nenuspėjamai. Gali būti apipiltas talentų, bet gal tik vieno reikės misijai įgyvendinti. Dabar per daug žmonių netinkamai supranta savo paskirtį pasaulyje, patys sprendžia, kaip nori, kad atrodytų jų gyvenimas, ne taip supranta jiems duotus talentus, iškreipia savo paskirtį čia ir galiausiai viskas atsisuka prieš juos, nes jie nesugeba rasti pilnatvės. Dėl to ir visas pasaulis toks skylėtas, nes žmonės eina savais keliais, neklausydami, sakykim, „širdies balso“. Aš norėjau kalbėti prieš auditoriją, bet irgi ne prieš tokią. Norėjau dalyvauti pramonėj 4.0 ir pristatyti ką nors įspūdingo, bet išėjo taip, kad atsistojau šitam mitinge. Tiesiog sekiau savąjį „kodėl“.
Bonus. Yra žmonių, kurie mano kad viskas susitvarkys savaime, be jų įsikišimo. Toks mąstymas labai ydingas, nes jei taip būčiau ir aš mąstęs, dabar beveik neabejoju, kad Stambulo konvencija būtų patekusi į Seimo dienotvarkę, nes pasipriešinimas būtų buvęs daug menkesnis. Nesakau, kad visi turi kurti filmukus, bet bent į mitingą šiandien buvo galima ateiti. Užteks sėdėti ant sofkutės, žiūrėt netflixą ir sakyti, kad viskas susitvarkys, nes kad būtent taip darytume, dabar labai nori žmonės, kurie kuria naują pasaulį. Galit sakyt, kad čia konspiracija, bet ramiai ir argumentuotai bendraujant paneigti, kad su visuomene dabar daromas eksperimentas, būtų labai sunku.
Beje, Stambulas traukiasi iš Stambulo konvencijos (žr. ČIA)…
Jūsų dėmesiui siūlome ir Aikštės TV reportažą iš mitingo „Už laisvę“.