Dr. Irena Eglė Laumenskaitė. Išmokome nešioti kaukes, kad saugotume save…

laikmetis.lt

Aną lapkritį, mus vėl atskyrus nuo Eucharistijos, kaimo parapijos kunigo paklausiau: „Kai jau niekas nebeateina, gal Mišių nebeaukoji?“ Jis kiek patylėjo ir atsakė: „Ar aš nebe kunigas? Žinoma, kad aukoju, bet paprastai tik dviese su zakristijonu. Kartais ateina vienas kitas parapijietis – dažniau moteriškės – pasiprašo išpažinties, Komunijos ar pokalbio, ir susitarus, kad ateitų prieš Mišias, dažnai jose ir pasilieka. Tad aukojame trise.
Aną dieną susitinku vieną parapijietį ir klausiu:
– Kaip gyvenate?
– Gerai gyvenu. O jūs, klebone?
– Ir aš gerai.
– Pailsėti galite, nes Mišios uždarytos?
– Ne, kasdien aukoju.
– O kam, jei niekas nebeateina?
– Kaip tai ‚kam‘? Kad jūs gerai gyventumėte..“

Kai Eucharistija yra Bažnyčios centras, uždarius jos šventimą, pasimatė kas iš dvasininkų yra kunigai, o kas valdininkai, kurie uoliai naudojosi nurodymais – jei Mišių negalima švęsti su žmonėmis, galima jų ir neaukoti. Ar ne dėl tokių kunigų – funkcionierių mus įspėjo popiežius Pranciškus, dar neseniai kalbėjęs Kauno arkikatedroje? Tačiau per visą šį, jau antrus metus tebesitęsiančios pandemijos laikotarpį, kai kurie mano draugai nė karto nepraleido sekmadienio Mišių, nes Eucharistijai ištikimi kunigai įprastu laiku Mišias aukojo. Jie nekvietė žmonių, nes toks buvo nurodymas, o, be to, daugelis, saugodamiesi koronaviruso, ir nebūtų atėję. Bet tie ištikimieji kunigai Mišių metu durų neužrakindavo. O kodėl jie turėtų rakinti? Tad tie mažutėliai, kuriems gyvybiškai svarbi ne vien materiali duona, po vieną tykiai įeidavo ir atokiai stovėdavo su kaukėmis. Jie tikrai laikėsi kur kas didesnių saugumo reikalavimų, nei to paiso prekybos centrai, ir tai buvo prasminga.

Kas pasimatė? Jei žmonių nuo Eucharistijos neatskyrė net sovietmečio represijos, kaip nuo jos mus gali uždaryti patys vyskupai? Argi Eucharistija gali būti taip ilgai stebima vien ekrane? Įvyko skaudus dalykas – susvetimėjimas tarp kunigų ir vyskupų padidėjo, nes daugelis jų su kunigais nesitarė, drauge neieškojo galimai saugių sprendimų, nors tokių pavyzdžių jau buvo. Gal mūsų vyskupai net uoliau nei kiti laikėsi valdžios nurodymų, nors Bažnyčios teisė, ypač pasirašius konkordatą, ką dar sausio pradžioje patikino politologas Kęstutis Girnius, jiems leidžia tokius dalykus spręsti patiems ir ieškoti protingų sprendimų, tuo neatskiriant mūsų nuo Gyvenimo duonos. Jei popiežius Pranciškus būtų taip baiminęsis dėl didesnės ir visokios rizikos, o ne prašęs Dievo apsaugos irakiečiams, kad dėl jo vizito epidemija neišplistų, ši reikšminga ir tikėjimo drąsą liudijanti kelionė į Iraką nebūtų įvykusi.

Vėl rašau apie skaudžius dalykus be užuolankų, nes ne man vienai dėl to skauda ir rūpi, nors žinau, jog bus manančių, kad aš, kaip pasaulietė, neturiu teisės Bažnyčios „kritikuoti“, kai graikiškai kritikós reiškia nagrinėti, gebėti skirti dalykus, juos svarstant. Pasaulio katalikiškuose tinklapiuose aktualūs ir net skaudūs Bažnyčios klausimai jau seniai ir rimtai yra svarstomi. Gal todėl, visą tai patirdama, per didžiąsias šventes žiūrėjau Mišių transliacijas iš Vatikano, nes bent nedideliam skaičiui tikinčiųjų jose dalyvaujant, kitoks buvo ir mano „dalyvavimas“ internetu matant Bažnyčią kaip ecclesia – surinkimą. Kai popiežius Pranciškus atšaukė šventojo Petro bazilikoje kunigų Mišias, prie daugybės altorių daugelį metų aukotas pavieniui, pabrėždamas, kad Eucharistija negali būti jų privatus dalykas, dabartinė jos tvarka Lietuvoje man pasirodė labiau abejotina.

Ir jau visiškai neadekvati ji pasimatė per pastarąjį laikotarpį Vilniaus arkivyskupijoje. Formali priežastis uždarymui buvo tarytum aiški, nes Vilnius ir jo apskritis dėl didesnio sergamumo pateko į „juodąją zoną“. Tačiau, skaudžiai paradoksalu, kad sprendimas uždaryti Mišias buvo priimtas ne diena vėliau, bet nuo pat Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai iškilmės – kai Bažnyčia švenčia Marijos nuolankią drąsą ištarus Dievui fiat, suprantant, jog tuo ji rizikavo net būti užmušta akmenimis.

Tačiau didesnis paradoksas yra tai, kad kai kurios Vilniaus bažnyčios savo internetiniuose puslapiuose skelbia, o kitur parapijiečiai ir taip sužino, jog tam tikromis valandomis žmonėms yra galimybė priimti Šventąją Komuniją. Neretai tas daroma pusvalandį prieš Mišias ir įprastu būdu: ateina kunigas su kauke, apipurškęs dezinfekantu rankas, ir dalina Komuniją vorele prieinantiems pasauliečiams. Po to jie išvaromi, durys užrakinamos, ir kunigas drauge su zakristijonu ar patarnaujančia vienuole aukoja Eucharistiją vieni.

Taigi, kas vyksta? Mes negalime joje dalyvauti net sėdėdami vienas nuo kito dideliu atstumu, bet Komunija, kaip pati „nesaugiausia“ Mišių dalis, atskirai yra duodama. Suprantu, kai man ją atneša tuomet, kai negaliu į Mišias vykti dėl savo ligos. Bet kodėl labai ribojant dalyvių skaičių, kai bažnyčioje mūsų būtų tikrai nedaug, kai yra galimybė ateiti anksčiau arba net internetu užsiregistruoti, kad patektum tarp „įleistųjų“, mes vis vien negalime dalyvauti Eucharistijoje? Juk yra kunigų, kurie praktiškai paliudijo itin saugias jos galimybes, kas pvz., rudenį buvo Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje, pas brolius dominikonus ir gal kur kitur, kai Mišių dalyviai likdavo savo atokiose vietose, o prieš Komuniją prie kiekvieno jų prieidavo zakristijonas dezinfekuoti rankas, ir tik tuomet ją nešdavo kunigas. Kokie yra vyskupų motyvai dėl saugumo tartis ne su kunigais, bet su valdininkais, kuriems Eucharistija kaip Gyvenimo duona nieko nereiškia, tačiau jie nekelia tų pačių saugumo reikalavimų kitokio maisto bei alkoholio pardavėjams?

Vilniuje jau antros Velykos buvo švenčiamos už uždarų durų, atėjo ir Dievo Gailestingumo sekmadienis… Jau šilta, ir būtų galima Mišias rengti saugiai šventoriuje ar panašiu būdu, o žmonės dėl to apsidžiaugtų. Visą savaitę girdėjome Jėzaus žodžius apaštalams „Nebijokite“, tad kodėl jų įpėdiniai Lietuvoje taip bijo, kad labiau klausosi žmonių, nei Dievo? „Išmokome nešioti kaukes, kad saugotume save…“

Valdžia mus saugojo griežtais ribojimais, bet kažkodėl sergamumo lygis šį pavasarį vis didėjo. Daug nežinios ir klausimų, o ypač mirties akivaizdoje, bet vieną jų žmonės išgyveno itin skaudžiai dėl tų, kurie ligoninėje negalėjo atsisveikinti nei su artimaisiais, nei priimti Susitaikinimo sakramento.

Tad savęs klausiau kodėl Bažnyčiai tas neparūpo, nors taip gražiai ji kalba apie gailestingumo darbus? Pažįstu kunigą, kuris apsivilkęs „skafandru“ ne kartą ėjo į Reanimacijos skyrių, kur žmonėms to labai reikėjo. Tačiau jo vieno didžiulei klinikai tikrai buvo maža, todėl gydytojai ir slaugytojai paklausdavo, ar kunigai bijo rizikuoti labiau nei jie, dirbantys su daugeliu mirštančiųjų ir ne vieną kitą valandą? Juk žinome iš Bažnyčios istorijos, kad marų ir didžiųjų epidemijų metu bažnyčios nebuvo uždaromos, ir ne vienas dvasininkas ėjo pas ligonius ir netgi raupsuotuosius, pats tam apsispręsdamas. Gal tuomet jie geriau suprato dvasinės pagalbos svarbą ir taip labai nesibaimino dėl savo kailio, nors šiuolaikinės medicinos galimybių tuomet nebuvo?

Tačiau Geroji žinia, jog Dievas mūsų nepalieka, toliau skleidžiama, bet šį kartą liudijama ir nešama labiau per pasauliečius. Gal karantino apribojimai, neleidžiantys blaškytis po restoranus ir pramogas, gal ligõs ir net mirties akivaizda, apnuoginusi mums egzistencinius klausimus, o gal dar kas nors atskleidė, jog žmogaus širdies poreikis gilesniems dalykams vis tik yra, ir todėl jis gerokai išaugo. Į ALFA kursus nuotoliniu būdu, įvairius paskaitų ciklus apie tikėjimą, Bažnyčią, žmogų ir Dievo veikimą kasdienybėje užsirašo daugiau žmonių, nei rinkdavosi tuomet, kai pandemijos nebuvo. Jų troškimas bei skaičius stebina, nes registruojasi ir dalyvauja net tie, kurie gyvena svetur, kažkaip susirasdami šias galimybes. Tai liudija Bažnyčios gyvybę bei potenciją, kuri pasireiškia didesne pasauliečių bei vienuolių iniciatyva – pastangomis tų pakrikštytųjų, kurie palengva atpažįsta ir savo atsakomybę Bažnyčioje bei imasi jos.

Tad vėl iškyla klausimas: ar ne Šventoji Dvasia veda ir byloja Bažnyčiai, jog laikai keičiasi? Gal karščiau ir džiugiau melskimės bei dar drąsiau angažuokimės, kad atsibustų ir tie, kurie gyvena „po senovei“.

laikmetis.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
19 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Kis

pajusti pacia baznycia,jos aplinka,muzika,kvapas zvakiu,dieviskas kunigo balsas-visa tai nepamainoma.As asmeniskai,galiu viena pati pabendrauti su Viespaciu,ispudis menkesnis,bet man to padaryti niekas nenurodys.

Puikiai išdėstyta,

visiškai pritariu dr. Laumenskaitei. Iš tiesų arkivyskupo Grušo represinis įsakymas prieš Verbų sekmadienį buvo tikras spjūvis į veidą. Sakykit, kam reikalingi tokie ganytojai?…Norom nenorom peršasi mintis, kad jiems svarbiausia yra jų karjera, o tam juk reikalingi geri santykiai su valdžia; jokia sielovada čia net nekvepia. Bet ačiū Dievui, dar esama tikrų Kunigų, kurie per visą karantino laikotarpį leido žmonėms lankytis Mišiose. Nesakysiu konkrečių bažnyčių, bet čia šiaurės Lietuvoje. Pagarba tikriesiems kunigams.

AČIŪ Redakcijai

už puikų straipsnį. Ačiū dr. Irenai Eglei Laumenckaitei už puikias įžvalgas. Siunčiu jums visiems nuostabiai atliktą kun. Povilo Narijausko giesmę „DOVANOJU”, kuri pakels visiems nuotaiką ir suteiks VILTĮ:
https://www.youtube.com/watch?v=En8OF0n3Fzk&list=RDEn8OF0n3Fzk&start_radio=1

Po velykų

šis viešas laiškas klausimo, deja, nesprendžia. Būtų puiku (o gal taip ir buvo ?) jei atitinkamo turinio laiškas būtų išplatintas aptariamam draudimui prasidėjus. Tuomet gal netektų šiandien žvelgiant atgalios ganytojų sprendimo vadinti „visiškai neadekvačiu”: į plačiai žinomų žmonių nuomones juk įsiklausoma. Kita vertus, šią dieną gal būt būtume sulaukę kito garbaus laiško, jei apribojimų nesiėmus didelis skaičius pagyvenusių žmonių, dalyvavusių šventinėse pamaldose, būtų sirgę ir mirę.

Karantino metas,

viruso metas pažadino kaimo sodybų įsigijimo renesansą.Gal tai padės po truputį gaivinti Lietuvos kaimą,kurio labai daug prarasta.Vis norisi prisiminti vieną seną,siekiančią 19 a.,tačiau geros būklės , sodybą,šalia gero kelio,miško,sodybą,kuri turėjo gyvenamą namą,klėtį,kalvę,kuonus,tvartą,vasarinę,rūsius,gausybę padargų,seną sodą,šulinį su svirtimi,gražų prūdą,pilną lelijų..Ji buvo tiesiog nupirkta ir užarta.Ar Lietuvos kultūros skyriai domisi ir saugo sodybų,kaimų autentiką,kelia reikalavimus?

Al.

,, Ar ne dėl tokių kunigų – funkcionierių mus įspėjo popiežius Pranciškus”. Bet kovido kare aktyviai dalyvauja pats Vatikanas. Valdžios pusėj.

>> 19:52

,,…į plačiai žinomų žmonių nuomones juk įsiklausoma”. Štai ta televizoriaus išauklėtų žmonių ,,kultūra”: plačiai žinomi žmonės gali turėti nuomonę, ir į ją net bus įsiklausoma. O kaip su ,,siaurai žinomais” žmonėmis? Kaip su visai nežinomais? Jie nuomonės negali turėti? Į ją niekada nebus įsiklausoma? Beje, dabar valstybėje būtent tai ir matome. Net nebandoma apsimetinėti ir vaidinti demokratijos. Bet, sakykit, KUO ČIA DĖTAS DIEVAS? Jeigu ir bažnyčiai kaip organizacijai svarbūs tik ,,plačiai žinomi žmonės”, tai krikščionybė mirė. Ji laikosi tik pavienių pasišventėlių jėgomis. Bet ar ilgai? Dievas niekada nemiršta, bet religijos gimsta ir miršta. Gal toks ir yra Dievo planas? Gal Dievas KITAIP skirsto žmones, o greičiausiai niekaip neskirsto. Turbūt tas kovidinis sąmokslas visose gyvenimo srityse išryškina tai, kas atgyvenę ir… Skaityti daugiau »

s.m.

nuoširdus tekstas, deja, tragiškai pjaunasi su delfio propagandos verta antrašte… Išmokome nešioti kaukes savęs saugojimui???…
Nieko panašaus. Satanoidų sektos tarnai privertė grąsindami tūkstantinėmis baudomis.

Ką ir reikėjo įrodyti:

Arkivyskupas Gintaras Grušas nuo 2014 m. spalio 28 d.
eina Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko pareigas.
Prieš stodamas į seminariją baigė matematiką ir informatiką Kalifornijos universitete Los Angeles (UCLA), dirbo IBM korporacijoje.
*********************************************************
Todėl nesu tikras, ar nuo pat pradžių GG galėjo suprasti
kovojančios Katalikų Bažnyčios Lietuvoje galią ir ribotumus?
Antra, ar jau turėtume pamainą akivaizdžiai konjunktūriškam GG?
Apmaudu, jei dar ne.

Teresė

Ačiū Autorei už straipsnį, tačiau pritariu „s.m.” dėl antraštės ir „Al.”, kad kovido kare nuo pat pradžių popiežius Pranciškus buvo valdžios pusėje. Todėl „mūsų konjunktūriškasis GG” turi puikų pasiteisinimą. Taip pat dėkoju tikriesiems kunigams, klausiusių Dievo, o ne žmonių.

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS

Pripratome nešioti kaukes, kad saugotume save, bet jau laikas gi būtų susiprasti pagaliau mums lietuviams, nusiimti ir nutrenkti velniop krikščioniškas kaukes. Mirtino kryžininkų pavojaus jau senai nebėra.
________________________
Lietuva tvirtovė

>>>Cha,

baimė „Mirtino kryžininkų pavojaus…”? Atmink, velnias nesnaudžia. Kas turi tik krikščionišką kaukę, tas tuoj užsidės kitokią kaukę ir bus vėl madingas. O krikščionybė nuo to nesuprastės, o atvirkščiai, dar labiau išsigrynins ir sustiprės.

>Po velykų

Tik noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad pagyvenę žmonės serga ir miršta nuo žmonijos atsiradimo pradžios. O niekur ir niekas neužfiksavo užsikrėtimų protrūkių bažnyčiose. Būtent bažnyčios turi idealias sąlygas saugumui. Todėl kokia gi prasmė kurti prielaidas „o jeigų būtų…” ir t.t. Toks mąstymas remiasi ne logika, o baime.

>2021-04-12 20:35

štai pats taikliausias, mano galva, komentaras.

Tvankstas

https://www.ninefornews.nl/pentagon-ontwikkelt-onderhuidse-microchip-die-corona-detecteert-griezelige-ontwikkeling/, galima ir angliškai ar rusiškai pasiskaityti : Pentagon develops subcutaneous microchip that detects corona: ‘Creepy development’ – Пентагон разработал подкожный микрочип, обнаруживающий корону: „ Жуткое развитие ”

Tvankstas

Mane labai prajuokino straipsnis, mielaširdingais avinais likti, atsiduoti Dievo valiai, kai satanistai kovoja III pasaulinį virusologinį karą prieš Žmoniją, siekdami palikti ‘auksinį milijardą’. Kai viskas suplanuota EP dar 2018 m. ir iki 20222 pabaigos, kai būsime visi Microsoft nuosavybe gyvuliais, kai EP nariai iš Lietuvos tyli, lyg šarmo pilnais užpakaliais. Apie kovą prieš Žmoniją. Labai aiškios instrukcijos Skvernelio vyriausybei ir ministrui Verygai, labai aiškios instrukcijos Šimonytei ir ministrui Dulkiui – skaitykime ir viskas kaip ant delno, kiekvienas,-a pabūsime ateities būrėju. Paklauskime praeitos kadencijos EP narių iš Lietuvos : ar balsavote už instrukcijas ? Gal nereikia – atsakymas aiškus. P. Auštrevičius, kaip G. Soros administratorius Lietuvai Briuselyje ( žr. soroskooptbrussel.pdf), kaip 147 pasaulio koncernų atstovas Lietuvai, tikrai balsavo ir gali paaiškinti.… Skaityti daugiau »

Tvankstas

20:35 – puikus pasisakymas, kai Dievu tampa B. Gates su savo Microsoft visiems ‘žinomiems žmonėms’ lyg avinams linksint.

ah1

dauguma kaukes nešioja kad negautų baudų. Nebūtų baudų tai ir nenešiotų kaukių net neabejoju.

News Target

https://www.newstarget.com/2021-04-12-mrna-injections-permanently-alter-human-dna.html Mokslininkai iš Harvardo universiteto ir Masačusetso technologijos instituto (MIT) perspėja, kad Wuhano koronaviruso (Covid-19) „vakcinose“ naudojama „Messenger RNR“ (mRNR) technologija gali amžinai pakeisti recipientų genominę DNR, todėl jos tampa jautresnės ir susargdinti ar ligų ir mirties. Jų gruodžio mėn. Parengtame leidinyje yra išvadų apie laukinius koronavirusus, kurie meta iššūkį CDC (ligų kontrolės ir prevencijos centrų) pasakojimui, kad sintetinė kinų viruso injekcijų mRNR negali patekti į ląstelių branduolius, kuriuose gyvena DNR. Jis taip pat abejoja CDC teiginiu, kad ląstelės atsikratys šios sintetinės mRNR „netrukus po to, kai ji bus baigta naudojant užprogramuotas instrukcijas“. „Įprastomis aplinkybėmis kūnas gamina („ perrašo “) iRNR iš ląstelės branduolyje esančios DNR. Tada iRNR keliauja iš branduolio į citoplazmą, kur pateikia nurodymus, kuriuos baltymus pasigaminti “,… Skaityti daugiau »

19
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top