Vasario 16-osios išvakarėse naujienų portalas Lzinios.lt po skambia antrašte „Jonas Basanavičius nebėra aktualus“ paskelbė Justino Argusto interviu su dr. Nerija Putinaite. Jame lietuviškos tapatybės problemas tyrinėjanti Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė skaitytojams dar kartą pristato savo išvadą apie „pasenusį“ tautinio atgimimo ir tarpukario valstybės simbolį.
Nebūdamas humanitarinių mokslų atstovu, negalėčiau su N.Putinaite diskutuoti dėl jos pačios tyrimų aktualumo, teisingumo ar kokybės. Tačiau minėtame plačiajai auditorijai skirtame interviu užkliuvo teiginys apie (neva dar tarpukario kalbininkų) paneigtą vieną iš kertinių J. Basanvičiaus idėjų – kad lietuviai yra „nepaprastai sena ir labai autentiškas šaknis turinti tauta“.
Kadangi tenka dirbti itin sparčiai besivystančioje tyrimų kryptyje, kuriančioje lustines žmogaus analizės technologijas, galėčiau konstatuoti, kad per pastaruosius keliolika metų plėtėsi tokių technologijų taikymo sritys. Be kita ko, sekant mokslinę literatūrą, buvo įdomu stebėti, kaip jos kardinaliai pakeitė ne tik sveikatos mokslus, bet ir tokias gretimas sritis kaip žmonių populiacijų (etninių grupių, tautų) tyrimai. Nepraėjus nė dešimtmečiui nuo maždaug du milijardus dolerių kainavusio žmogaus pirmojo genomo visiško nustatymo projekto pabaigos, itin jautrios, našios ir sparčiai pingančios paveldimumo dešifravimo sistemos mokslininkams tapo plačiai prieinamos. Jos dabar leidžia užduoti klausimus, kurie anksčiau atrodė neįmanomi. Tokius kaip ir J. Basanavičių, pasak N. Putinaitės, „tiesiog užvaldžiusi“ lietuvių kilmės mįslė. Šiek tiek simboliška, kad po gero šimto metų genetikos, matematikos ir technologijų pažanga šią mįslę baigia įminti. Nuo maždaug 2010-ųjų įvairios tyrėjų grupės viena po kitos ėmė skelbti vadinamosios archeogenetikos darbų rezultatus, kurie pateko ne tik į prestižinių mokslo leidinių, bet ir į pasaulio žiniasklaidos puslapius. Mat buvo praskleista Europos tautų susidarymo paslapties skraistė ir atsirado pirmi fiziniai įrodymai, matematiškai patikimai susiejantys dabarties ir tolimos praeities kartas.
Taigi, ar teisus buvo J. Basanavičius? Skaitytojui palieku spręsti pačiam, o žemiau – besidominčio nespecialisto susumuoti šiuolaikinio mokslo faktai.
Archeologams gerai žinoma, kad iki pat mezolito pabaigos Europoje gyveno žmonių grupės, archeologinėje literatūroje vadinamos „Vakarų Europos medžiotojais rinkėjais“, kitaip – VEMR. Aišku, visą kontinentą veikę klimato pokyčiai juos vertė keisti buveines. Bet būtent šie žmonės ir yra laikomi Europos pirmeiviais – jų įsikūrimas čia datuojamas prieš maždaug 40 000 metų. Iš aptiktų mezolitinėms VEMR kultūroms priskiriamų dviejų vyrų palaikų, surastų Liuksemburge (Loschbour vietovėje) ir šiaurės-vakarų Ispanijoje (La Braña), mokslininkams pavyko išsamiai perskaityti DNR kodus. Paaiškėjo, kad šiuolaikinėje Vakarų Europoje tokio „pirmeivių“ genetinio tipo žmonių neliko. Jų artimiausiais giminaičiais derėtų laikyti dabartinius Šiaurės europiečius, taip pat ir lietuvius. Kitos panašios studijos atskleidė ir įvykusio gyventojų pokyčio priežastį – prieš 8000 metų iš dabartinės Turkijos ir Artimųjų Rytų po Europą pasklido naminius gyvulius ir kultūrinius augalus išmokę auginti jau kitokių etininių šaknų žmonės. Šie žemdirbiai palaipsniui išstūmė VEMR grupes iš viso žemyno, išskyrus atšiauraus klimato zonas prie Baltijos ir rytuose. Visiškai neseniai palyginus Kundos, Narvos ir vėlesnių Baltijos kultūrų paminkluose surastų palaikų genetinius kodus, buvo nustatyta, kad, skirtingai negu likusioje Europoje, žemdirbių imigracija iš Artimųjų Rytų į mūsų žemes nevyko. Lietuvoje (Plinkaigalyje, Spigine, Gyvakaruose) gyvenusių žmonių genetinis tipas išliko identiškas minėtam pirmykščiam Vakarų Europos tipui. Baltijos pakrantės čiabuviai žemdirbystės ėmėsi patys, be ateivių pagalbos. „Senoji Europa“ pasislinko, ar tiesiog išliko būtent prie Baltijos.
Antra genetinės istorijos dalis atskleidžia kitą faktorių, iš esmės ir nulėmusį dabartinį Europos tautų ir kalbų žemėlapį. Neolito laikotarpio palaikų tyrimai sutartinai rodo prieš maždaug 5000–4500 metų įvykusią masinę migraciją iš Ponto-Kaspijos stepės (Ukrainos, Rusijos ir Kazachstano). Skirtingai nuo ankstyvų žemdirbių atsikraustymo, kuriame, panašu, dalyvavo vyrai ir moterys, šį kartą į Centrinę Europą plūdo daugiausiai vyriška lytis. Sugretinus šį genetiškai atkuriamą epizodą su archeologijos duomenimis, aiškėja, kad naujieji migrantai vertėsi gyvulininkyste, jojo žirgais ir važiavo vežimais. Jau turėjo ir metalinius įrankius ar ginklus. Tai buvo tų laikų „aukštosios technologijos“. Nuo pat šių žmonių įsiveržimo iš stepių Jamnaja archeologinės kultūros zonos, Europoje atsekamos dvi pagrindinės vyriškos genetinės linijos. Taip vadinama R1b linija „užėmė“ Vakarų Europą. O R1a vyriškų genų grupė pasklido plačioje teritorijoje, kuri sutampa su nuo Volgos iki Reino tuo laiku įsigalėjusia Virvelinės keramikos, arba „kovos kirvių“, kultūra. Pagal kalbotyros duomenis, tai buvo baltų, slavų, o galbūt ir germanų kalbų pradininkai. Iš šių ateivių paveldėti bruožai – aukštas ūgis ir gebėjimas gerti pieną ir suaugus.
Žinoma, jauno archeogenetikos mokslo piešiamas Europos gimimo paveikslas kol kas tebėra labiau panašus į eskizą. Išlieka daugybė klausimų, o išvados turės būti patvirtintos daugelį kartų, kol taps galutinėmis. Pavyzdžiui, atrodo, kad Lietuvoje ir Latvijoje iki pat maždaug 230 m. pr. Kr. nebūta ne tik Artimųjų Rytų, bet ir ugrofiniško tipo žmonių. Tai rodytų, kad čia baltai formavosi vien iš VEMR čiabuvių ir ateivių indoeuropiečių etninio lydinio. Tuo tarpu dabar ugrofinišką N genų grupę turi apie 40% lietuvių vyrų. Tam tikrus regioninius dabartinių lietuvių genų skirtumus užčiuopė ir Vilniaus universiteto genetikos profesorius Vaidutis Kučinskas. Tad manytina, kad bent jau istorinėje baltų gimtinėje galėjo būti dar ir kitų, vėlyvesnių, judėjimų ir migracijų. Archeologai ir kalbininkai tai gerai žinojo ir anksčiau.
Tačiau grįžkime prie J. Basanavičiaus teiginių apie „nepaprastai seną ir labai autentiškas šaknis turinčią tautą“. Susumavus minėtą „naujosios bangos“ mokslinę literatūrą, dabar jau galima teigti, kad jei kas nors Europoje ir yra genetiškai panašus į tuos pačius pirmuosius europiečius, tai, visų pirma, būtų dabartiniai lietuviai, latviai, estai. Būdingas mūsų iš medžiotojų rinkėjų protėvių paveldėtas bruožas – šviesi (mėlyna) akių spalva. Kitaip negu dauguma šiuolaikinių europiečių, lietuviai vyrai ir moterys turi nepertraukiamą genetinę istoriją, tebesitęsiančią nuo pat žmogaus atėjimo į Europą. Čia derėtų prisiminti lietuviškas sakmes apie „vaikščiojančius“ ežerus. Etnologų versija, kad tai galėtų būti poledyniniais laikais vykusių gamtos kataklizmų tolimas aidas, skamba kaip niekada tikėtinai. Įdomu ir tai, kad net ir kaimyninės Skandinavijos tautų „genų knyga“ gerokai perrašyta. Jų, skirtingai negu baltų, genofondas plintant žemdirbystei buvo pakeistas dar prieš Bronzos amžių.
O kaip su Basanavičiaus hipotezėmis apie lietuvių protėvius trakus, kurie emigravo į kitas vietas kolonizuodami didžiulius plotus? Šiuolaikinis mokslas patvirtina, kad baltų susidarymas yra demografinių pokyčių rezultatas ir susijęs su genetiškai ir archeologiškai identifikuojamos ateivių grupės įsitvirtinimu visame Europos šiauriniame horizonte. Lyginant su J. Basanavičiaus hipotetinės trakų migracijos kryptimi, „mūsų“ tipo indoeuropiečių įsiveržimas iš Jamnaja kultūros teritorijos galėjo vykti šiek tiek šiauresniu vektoriumi. Kita vertus, Pietų Europos regionas, į kurį patenka ir J. Basanavičių dominusi Trakija, iš tiesų yra buvęs priešistorinių migracijų į Šiaurę vartais. Tik per juos plūdo daugiau vokiečių, olandų, prancūzų, netgi slavų, negu lietuvių protėviai.
Anot J. Basanavičiaus 1885 m. išleistos knygos pratarmės „šios dienos Lietuviai yra menka tik liekana поg dides ir galingos Тrаkun tautos senoveje“. Maxo Plancko instituto Dr. Wolfgango Haako ir kolegų atliktas tyrimas rodo, kad nors ir pasižymintys senųjų Vakarų europiečių genais, lietuviai vyrai (kartu su norvegais) yra tuo pačiu ir tarp panašiausių į indoeuropiečių protėvynės –Jamnajos kultūros – gyventojus. Naujausiais šių tyrėjų duomenimis, baltų kalbas ar jų pėdsakus išsaugoję rytų Baltijos pakrantės galėjo būti ir svarbi Skandinavijos tautų susidarymo proceso grandis. Pavyzdžiui, netgi šiaurinėje Švedijoje aptikti pirmieji virvelinės keramikos kultūros žmonės genetiškai artimesni „mūsų“ kranto indoeuropiečiams negu pietiniams skandinavams.
Ar J. Basanavičius yra aktualus? Atsakant asmeniškai, mūsų namuose J. Basanavičius niekada nepaseno. Jo lietuviškų pasakų knyga, kurią kažkada man skaitydavo tėvai, visada buvo pati gražiausia. Taip kaip K. Donelaičio „Metai“. Su J. Basanavičiaus kruopščiai surinktomis, ne tik mano gimtoje Sūduvoje, bet ir šiuolaikinių lietuvių jau baigiamose pamiršti Tilžės, Įsrūties, Pilkalnio apylinkėse užrašytomis pasakomis ir istorijomis augo ir mano paties vaikai. Bet N. Putinaitės užduotą klausimą perskaičius akademiškai, galima būtų atsakyti ir taip: jei bandant suvokti visos Europos priešistorę mūsų „genų knyga“ pastaraisiais metais sulaukė tiek tarptautinės mokslo bendruomenės (ir visuomenės) dėmesio, matyt mums J. Basanavičių derėtų labiau gerbti už jo įžvalgumą. Taip pat, kalbant apie aktualumą, derėtų pastebėti, kad be savo archetipų ir tapatybės suvokimo, šiuolaikinis „tautų kilmės“ mokslas turi kitą labai pritaikomą ir tiesiogiai svarbią paskirtį. Mat su genais keliauja ir ligos. Netgi tam tikri psichologiniai bruožai. Individualaus genetinio kodo pažinimas tampa svarbus kuriant tokias technologijas kaip personalizuotos terapijos. Tad žmogaus kilmės klausimai tampa jau šiuolaikinės ir artimos ateities medicinos dalimi.
Tačiau iš kitos pusės, tenka konstatuoti, kad nepaisant politikų ir valdininkų (tarp jų – ir tuometinės Švietimo ir mokslo viceministrės Nerijos Putinaitės) nuolat deklaruojamų lituanistikos tyrimų prioritetų, iniciatyvą mūsų tautos kilmės tyrimuose šiandien demonstruoja ir toną užduoda jau ne Lietuvos akademinė bendruomenė. Kokiais ištekliais ji disponuoja ir kaip ji atsinaujina? Kokia iš tiesų mokslo ir pažinimo vieta šiuolaikinėje lietuvių visuomenėje? Ar jis tikrai yra remiamas ir skatinamas? Ką apie šiuolaikinius lietuvius ir jų tapatybę sako ir tai, kad piliakalniai ir kalvos, kuriomis vaikščiojo J. Basanavičius, ieškodamas protėvių pėdsakų, viena po kitos nukasamos žvyrui ir išstumdomos buldozeriais?
