Edvardas Čiuldė. Apie provincialumo stigmą

Pabandykime įsivaizduoti štai tokią situaciją: doras, žinių ištroškęs jaunuolis, prasidėjus antrajai rusų okupacijai, t. y. pirmaisiais pokario metais įstoja į universitetą, tarkime, pasirinkdamas lituanistikos studijas, o semestrų bėgyje ne tik įgyja dalykinį žinojimą pasirinktoje studijų kryptyje, bet drauge yra ideologiškai apšvitinamas iki tokio lygio, kad įtiki doktrina, t. y. šiuo atveju persiima marksistinio mąstymo kategorijomis.

Nepasmerkime jo iš anksto, iš dalies galima pabandyti suprasti taip įtikėjusį mūsų herojų, nes K.Markso teorija be visa ko kito gali papirkti logine elegancija tą žmogų, kuris vidujai būtų linkęs priešintis per prievartą brukamam mokymui.

Toli gražu dabar, piešdamas šį vaizdelį, nenoriu įpiršti nuomonės, kad kalbame apie atvejį, kai teorija buvo gera, o praktika sugadino gerąsias teorijos intencijas, greičiau čia yra atvirkščiai, kai logiškai elegantiška, nuodugni ir nuosekli marksizmo invazija į sąmonę atpalaiduoja ne pačius geriausius žmogaus instinktus ir tuo pačiu prigimtinį homo sapiens kvailumą, būtent forsuodama totalinės pažangos reikalavimą ir, mojuojant pažangizmo vėliava, pastūmėdama didelę dalį žmonijos į kraupų istorijos akligatvį. Teorija ir praktika čia yra neatsiejamai susiję dalykai.

Toliau įsivaizduokime, kad jis, kaip sakėme, doras jaunuolis, retkarčiais grįžta į kaimą, iš kurio yra kilęs, ir čia mato baisų enkavedistų siautėjimą, tarybine vadinamos valdžios nusikaltimus. Tačiau, kaip atrodo, tokia kraupi dalykų padėtis nebūtinai iškart išklibins jo teorinį tikėjimą, galbūt jo tikėjimas pažanga kaip aukščiausia vertybe leis jam pabandyti užkalbėti sąžinę žinomu posakiu apie tai, kad kertant mišką lekia skiedros.

Kaip galima spręsti iš ankstesnių nuorodų, šis jaunuolis yra vedamas moksliniu vadinamo tikėjimo, kad istorijoje veikia geležiniai dėsniai, vadinamasis socializmas yra aukštesnė civilizacijos pakopa už anksčiau buvusią, o jeigu žmonės savo gyvenimais netelpa į geležinius istorijos dėsnius, jie, labai švelniai tariant, iškrinta iš konteksto, lieka už borto (sovietinė valdžia ne tik dėl prigimtinio žiaurumo, bet vedama ir savotiškos ontologijos, kad istorinių dėsnių konstruojama tikrovė yra neperžengiama, drauge neišeinant iš proto, neatsitiktinai tokius žmones uždarydavo į psichiatrines ligonines).

Jeigu jums dabar toks atitolusių laikų jaunuolis pasirodys labai nesimpatišku personažu, pabandykite įsivaizduoti, kad ir mūsų dienomis politiškai aukštai kotiruojamas pažangizmas iš esmės veikia pagal tą patį modelį, ne mažiau entuziastingai įsipareigodamas globalizmo paradigmai nei marksizmas su savo pirmtaku, skelbusiu, kad proletariatas neturi tėvynės.

(Kartais pusiau juokais, pusiau rimtai interpretatoriai tokį kreipinį į proletariatą pakeičia kitu kreipinių, štai ir šių eilučių autorius savo romantiškos jaunystės laikais vienoje mokslinėje konferencijoje žaismingos provokacijos pretekstu pasiūlė šį K.Markso šūkį perskaityti taip: žydai neturi tėvynės! Kaip atrodo šiandien man pačiam, tai buvo pernelyg pretenzingas ir dalykiniu požiūriu tuštokas įvardijimo pakeitimas, pateisinamas nebent tuo, kad įtarumo metodologijos kūrėjo žodžiai minties eksperimento pavidalu buvo dešifruojami pagal jo paties išplėtotą požiūrį, jog žodis kaip toks yra skirtas kažkam nuslėpti, maskuoti, dangstyti, yra toks, kuris tik atvirkščiai, melagingai, ideologiškai gali išreikšti tikrą dalykų padėtį, todėl neva turi būti atrandamos naujos metodologinės priemonės, kurių dėka būtų galima demaskuoti, dekoduoti, demistifikuoti, iššifruoti ir išgydyti žodį, sugrąžinant sąmonei adekvatumą ir tikrumą. Kita vertus, šiandien izraelitai teikia tokį neprilygstamą meilės savo tėvynei pavyzdį, kad mums belieka tik mokytis ir mokytis…)

Pažanga yra toks procesas, kai kažką įgydami drauge kažką ir prarandame. Tarkime, tokia yra pažangos kaina. Tačiau, kaip atrodo bent man, pastaruoju metu su vadinamojo pažangizmo lozungų pagalba modeliuodami istorinio vyksmo kryptį, drauge esame stumiami prarasti nepalyginamai daugiau nei galėtume kažką įgyti mainais arba kaip kompensaciją už tokius praradimus. Be to, kaip atrodo, praradimų tempai čia įgauna pagreičio pobūdį.

Kitą vertus, dar kartą grįždami į pokario laikus, pabandykime įsivaizduoti, kad mūsų herojaus bemokslė mama, nežinodama pažangos doktrinų, bet turinčio širdį žmogaus gyvomis ašaromis apverkdama miškuose žuvusių savo kaimynų partizanų likimą, baisėdamasi numestų prie šventoriaus žuvusiųjų kovotojų kūnų išniekinimu, yra pačiame istorinio vyksmo centre, galimai net nežinodama istorijos pavadinimo, kai jos sūnus klaidžioja mokslingumo ūke, puoselėdamas iliuziją apie kažkokius istorijos dėsnius, funkcionuojančius anapus žmogaus ir jo likimo kaip nereikšmingos empirinės liekanos.

Žiūrėdami retrospektyviai, mes suprantame, kad pasenėjusi lietuviško kaimo moteris apie istoriją, nežinodama jos vardo, žino kažką daugiau nei tarkime, žinojo toks Karlas Marksas, nekalbant apie jo epigonus, nes istorinį vyksmą ji išgyvena iš vidaus, patiria kaip smūginę skausmo bangą, kaip baisią širdperšą, įsivaizduojant, kad vidujai žmogus istoriją gali aptikti ne tik per kančią, neatmetant tų laimingų atvejų, kai istorija yra atpažįstama per išsilaisvinimo katarsį, sutampa su siela sprogdinančiu laisvės gurkšnio džiaugsmu Be to, tokia motina yra antiglobalistė jau pagal apibrėžimą.

Užbaigiant šį abzacą, privalau perspėti skaitytoją, kad piešiant šį vaizdelį, prieš akis neturėjau jokio konkretaus prototipo, tačiau nesunku įsivaizduoti, jog aprašyta įsitikinimų priešpriešos struktūra yra archetipinio pobūdžio, vienaip ar kitaip atsikartojanti šimtuose pavyzdžių.

Jums leidus, pateiksiu kitą pavyzdį. Daug esu girdėjęs pasakojimų, faktiškai labai tikroviškų liudijimų, kad Salomėja Neris, gulėdama mirties patale, išsižadėjo savo komunistinių įsitikinimų, apsivertė, net išpažino savo gyvenimo nuodėmes kunigui pagal katalikiškus papročius.

Taip tikriausiai ir buvo, tačiau viena detalė rodo apie pažiūrų virsmo įtampą bei prieštaravimų pėdsakus – tais pačiais 1945 metais pasirodė naujas poetės eilėraščių rinkinys, įteiktas leidyklai pavadinimu „Prie didelio kelio“, užduodančio mums savotišką mįslę.

Kaip pasakojama, mūsų garsioji poetė labai pergyveno, kentėjo, kad leidyklos cerberiai redaktoriai jos teiktą pavadinimą pakeitė, eilėraščio rinkinį pervadindami „Lakštingala negali nečiulbėti“, į pavadinimą iškeldami vieno eilėraščio strofą.

Tarkime, kad redaktorių pasiūlytas eilėraščių rinkinio pavadinimas yra banalesnis nei galėtų būti pagal čia talpinamų eilėraščių turinį. Žinoma, pavadinimas „Prie didelio kalio“ skamba didingiau, bet drauge jis užšifruoja ir įvykių stebėtojos ar net dalyvės abejotinos vertės pasiteisinimą, kad visos nelaimės, žudynės, trėmimai, tautos naikinimas yra maži nutikimai, palyginus su kelio didingumu. Toks pavadinimas šiandien jau būtų atpažįstamas kaip posakio „kertant mišką, lekia skiedros“ variacija, retrospektyviai žiūrint, atsiduotų stalinistinės intonacijos naftalinu.

Taigi čia matome kažką panašaus į tragikomišką paradoksą, kai cenzoriai pasitarnavo poetei, apsaugant jos vardą nuo dar didesnių priekaištų nei paprastai jai yra išsakomi šiandien, galimai laikydamiesi savo subjektyvaus požiūrio, kad poetė negali pretenduoti į didžiojo kelio pakelės dalyvės statusą.

Tačiau kartu privalau perspėti, kad tai, kas čia buvo dabar pasakyta apie tikrus ar tariamus talentingos poetė sielos virpesius, negali būti panaudota josios beatodairiškam puolimui, puoselėjant kenkėjiškus planus naikinti jos poetinio talento garbei įteisintus mokyklų pavadinimus ir pan. Kai aš matau tokius besikarščiuojančius teisuolius, pradedu žegnotis…

Kaip tikriausiai nesunku atspėti, plėtojant šią` temą, norime to ar nenorime, mums, net ir kraštutinai trumpinant pokalbį, nepavyks išvengti atodairos į Tomą Venclovą, kuris jau ne kartą viešai godėsi, baisiai dejavo, kad dūsta nuo Lietuvoje vyraujančių požiūrių provincialumo.

Žinoma, tikriausiai Lietuvoje nėra kito žmogaus, galinčio pasigirti tokiomis neįtikėtinai įstabiomis pažintimis, kaip T.Venclova. Tačiau, žiūrint blaiviai, drąsiai galima kelti klausimą – ar jaunojo T. Venclovos pažįstamų ratelis tuomečiame Leningrade buvo kažkokia ypatinga sąmonės aktyvizacijos zona, lyginant su Lietuvoje tada plėtotais viešais ir neviešais diskursais?

Greičiausiai, ne! Brodskis be jokios abejonės yra genialus poetas, tačiau jo dideliu mąstytoju nepavadinsi, švelniai tariant.

Man, kaip ir daugeliui mano bendraminčių, nemaloniai užkliūva T. Venclovos pasipūtėliškos kalbos ir tautinio naratyvo niekinimas, neretai jo eseistikoje prasimušantis lėkštumas, tačiau mano nacionalistinis nusiteikimas, truputėlį skirtingai nei mano bendraminčių atveju, įpareigoja mane kaip neginčytiną faktą pripažinti ir tai, kad mano tautietis T. Venlova yra vienas iš penkių iškiliausių XXa. pasaulio poetų.

Tarkime, lyginant su Justinu Marcinkevičiumi, išskirtinai tauria ir šviesia asmenybe, T.Venclova nėra pernelyg simpatiškas žmogus. Tačiau tikrai nėra jokio reikalo prisigalvoti naujų insinuacijų apie tariamą KGB palankumą T. Venclovai, – tai nerimta, nesolidu, o greičiausiai – labai apgailėtina.

J.Marcinkevičius neabejotinai yra neprilygstantis tautinio sentimento dainius, tačiau nacionalistinis nusiteikimas įpareigoja nepražiopsoti ir to, kad kosmopolitinių prietarų apniktas T.Venclova taip pat yra nacionalinė vertybė kaip poetas, žaidžiantis truputėlį aukštesnėje poetinėje lygoje nei J.Marcinkevičius.

Be visa ko kito, verta prisiminti, kad J.Marcinkevičius ne vieną kartą Lietuvos institucijų buvo stumiamas į Nobelio premijos laureatų kandidatų sąrašą be jokios labiau apčiuopiamos perspektyvos tokią premiją pelnyti, kai savo ruožtu T.Venclova šioje pozicijoje visados buvo perspektyvus kandidatas su pertekliumi, bet neturėjo jokio institucinio palaikymo.

Tačiau nepasiduodu pagundai žengti lengviausiu keliu, keliant hipotezę, kad T.Venclova pataikavo žydams ir lenkams dėl to kad neva siekė užsitikrinti šių tautų palankumą kaip galimas Nobelio literatūros premijos nominantas. Taip tiesmukai pagalvoti galėtų nebent žmogus su įtarumo metodologijos jau galutinai sugadintomis smegenimis.

Tikriausiai vis dėlto teisus buvo tas ištremtas imperatorius, kuris laiškuose savo draugams rašė, kad nėra didesnės palaimos nei auginti daržoves provincijoje.