Kažkada, prieš daugelį metų, dabar neatsimenu kokiomis aplinkybėmis, man pro lūpas kaip garo kamuolys šaltame ore ėmė ir išvirto posakis – „Tikrojo džiaugsmo šiame pasaulyje nėra“. Šalia stovėjęs kolega tada pasigavo šį posakį, bandydamas ir mane patį įtikinti, kad tai yra gyvenimo tikrojo dėsnio įvardijimas, tobulas praregėjimas, toks tvirtas žmogaus gyvenimo esmės nusakymas, kurį dėl reguliarumo, nepripažįstančių išimčių, ir visuotinio būtinumo būtų galima prilyginti gamtos dėsniams, tarkime, tokiems kaip žemės traukos principas.
Tačiau štai šiandien, nieko labai daug nesitikėdamas iš kasdienybėje slenkančių nuobodžių valandų, patyriau tyro džiaugsmo pliūpsnį, kitaip nepasakysi, dėl stojusios tiesos akimirkos, kai Vytauto Sinicos straipsnyje pagaliau niuansuotai buvo įvardinti Remigijaus Šimašiaus nusikaltimai, naikinant istorinės atminties ženklus Vilniaus mieste, drauge autoriui keliant klausimą – kaip būtų galima kuo greičiau atitaisyti piktos valios sukeltą Lietuvos sostinei moralinę ir fizinę žalą?
Neįsivaizduoju, ką dar būtų galima pridurti prie to, kas buvo pasakyta minėtame straipsnyje, sistemiškai vertinančiame susiklosčiusią dalykų padėtį. Drauge noriu nuraminti skaitytoją, kad niekas manęs neprašė pagirti autorių prieš artėjančius mero rinkimus, taip pat neprojektuoju jokių savo privačių interesų šio kandidato sėkmės atveju, tačiau žinau, kad būtų didelė nuodėmė praleisti progą padrąsinti mūsų kandidatą, tikintis, jog anas, po to, kas jau padaryta, jokiu būdu neišsikvėps, bet, mūsų palaikomas, užsiaugins sparnus kovoje su drakonu.
Savotiškas antiherojus yra ir R. Šimašius, kurio veikla nususinant istorinę atmintį, naikinant laisvės kovų memorialiniu ženklus visose miesto projekcijose, tiesiog bado akis.
Tai bjaurus istorinės atminties vampyro pavyzdys, tačiau, kaip atrodo bent man, tokį negatyvų pavyzdį būtų galima pabandyti įpaminklinti karikatūrine forma pagal principą „kaip niekados nereikėtų daryti“, šitokiu būdu pasistengiant atbaidyti pašlemėkus, turinčius polinkį dergti kitiems ant galvų.
Prieš keletą dešimtmečių viename Lenkijos mieste po nakties išdygo paminklas „Sovietinei armijai prievartautojai“. Bandau įsivaizduoti, kad tai buvo skulptūrinė kompozicija, vaizduojanti prievartautoją rusų karine uniforma, su pjautuvu ar kitu sovietiniu simboliu dantyse ir kūju rankose. Gaila, kad miesto valdžia greitai išmontavo šią kompoziciją.
Neabejoju, kad po karo Ukrainos tautos kančių memorialiniame ansamblyje vienaip ar kitaip bus užsiminta ir apie Bučos žmonių skerdiką, galbūt po šio karo, panašiai kaip kažkada Lenkijoje, bus pabandyta pastatyti groteskinį paminklą apgailėtiniems rusų prievartautojams, taip savotiškai pagerbiant orkų armiją.
Kartais užtenka tik akcentų pasikeitimo, kai prasmę yra apverčiama. Kaip atrodo, labai pravartu būtų visiems sužinoti ir tai, kad Pirčiupio Motinos rūstybė visų pirma yra nukreipta prieš tokį Genriką Zimaną, karo metais buvusį raudonųjų partizanų būrio vadą, kurio įsakymu prie Pirčiupio kaimo buvo palikti kelių nužudytų vokiečių kariškių lavonai, tokiu būdu sąmoningai siekiant išprovokuoti vokiečių komendantūros baudžiamąją akciją.
Pastatykim paminklą „kaip nereikėtų daryti“ R.Šimašiui bent savo vaizduotėje. Kaip atrodo bent man, tai turėtų būti paminklas, vaizduojantis iškilų krėslą su jame patupdytu užpakaliu, – ir nieko daugiau, taip ir užbaigiant skulptūrinę kompoziciją. O ką sufleruoja jūsų vaizduotė?