I dalis ČIA
Neringa Putinaitė yra labiausiai angažuota iš visų mums žinomų visuomenės veikėjų nacionalinio išsivadavimo judėjimo kritikė, o tokią kritinę nuostatą ji realizuoja neįtikėtinai paprastai, t. y. iš pradžių atskirdama, o po to ir supriešindama tautos idėją bei žmonių laisvės siekį.
Kitas dalykas, kad kažin ar įmanomą tokią neva analitinę procedūrą padaryti, nesunaikinus pačios nacionalinio išsivadavimo judėjimo sąvokos prasmingumo. Gerai, neminėsime šįkart Sąjūdžio vardo, kuris, kaip atrodo, Putinaitei kelia alergiją, tačiau kaip būtų galima atskirti įvardytus čia komponentus (?), tarkime, Ukrainos kovoje už laisvę.
Ukrainos kova už laisvę ir yra mirtina kova už tautos teisę pačiai lemti savo likimą, kitokio požiūrio čia neįterpsi. Kaip dar kitaip būtų galima suprasti žūtbūtinės ukrainiečių kovos, pareikalavusios milžiniškų aukų, prasmę?
Lietuvoje tokia analitiškai neišskaidoma tautos valios ir laisvės siekio vienybės duotybė piktų suvaržymų metais visados buvo nusakoma labai paprastai, t. y kaip kova už laisvą Lietuvą.
Kita vertus, mūsų autorė kaip niekas kitas mėgsta operuoti kraštutinėmis priešybėmis. tokiu būdu, be visa ko kito, normalios analizės užduotį nepastebimai pakeisdama aptariamo dalyko sukarikatūrinimu.
Štai Putinaitė tautos idėjos ir laisvės siekio priešingybę grindžia tokiu hipotetiniu pavyzdžiu, kad esą gali susikurti tokia tautinė valstybė, kuri imtų ir pasuktų totalitarizmo keliu, neigdama žmonių laisves ir teises.
Visko šiame pasaulyje būna, pasitaiko, ar ne? Tačiau vardan balanso aš pateiksiu priešingą, be to, šviežią pavyzdį iš Lietuvos, kai vadinamieji ultraliberalai, mojuojantys laisvės vėliava, dar visa neseniai kvietė visai ne hipotetiškai priveržti visuomenės varžtelius, imtis represijų prieš kitaminčius.
Kaip jau teko gyvai įsitikinti, atskirta nuo tautos kūno ir taip nususinta laisvės idėja gali tapti priemone, panaudojama cenzūros procesų užvedimo iš naujo ir nuomonių kontrolės varžtelių priveržimo pateisinimui. Ne man vienam taip vaidenasi, visuomenėje sparčiai daugėja nuogąstavimų, kad vadinamasis pažangizmas su išlaisvinimo nežinia nuo ko šūkiais septynmyliais žingsniais žengia antiutopijos „1984m.“ įgyvendinimo linkme. Taigi, kaip matome, abstrakčiais laisvės užkeikimas galima pateisinti net žengimą keliu į totalinės nelaisvės prietemas.
Vėl grįžkime prie to, kad valdžios visados labai proteguojama, stipendijomis ir kūrybinėmis komandiruotėmis į užsienio šalis tobulinti filosofinę erudiciją skatinta mūsų autorė mėgsta operuoti kraštutinėmis priešybėmis, kas leidžia įprastai mokslininkui nuobodžią teorinio samprotavimo seką pakeisti išpūstomis hiperbolėmis, analitinį nusiteikimą išmainyti į šaržavimo užsidegimą.
Pagal Putinaitę, bet kokios tautiškumo apraiškos sovietiniais laikais buvo dvigubas blogis
Pagal Putinaitę, bet kokios tautiškumo apraiškos sovietiniais laikais buvo dvigubas blogis, nes, pirma, kaip galima suprasti iš visos mūsų autorės kūrybos, tautiškumas niekur nėra joks gėris savaime, greičiau – atvirkščiai o, antra, sovietiniais laikais prasisunkiantis dainų šventėmis ir kitokiais pavidalai tautiškumas neva pridengdavo režimo brutalumą ir neteisiškumą, panašiai kaip dorumo ir išminties pavyzdį rodančius kunigus sovietų valdžia savu ruožtu laikė didžiausiais komunistinės idėjos priešais, nes jie gyvu pavyzdžiu rodė, kad dvasininkai nėra tokie tamsybininkai kaip buvo piešiami to meto propagandistų.
Tačiau laikantis tokios logikos, priekaištus būtų galima formuluoti jau toms mamytėms, kurios lietuviško rašto savo vaikelius mokė vargo mokyklose, mindamos verpimo ratelius, reikėtų užsipulti vyskupą Motiejų Valančių, kuris ,pradėjęs kovas prieš paplitusią girtuoklystę tautoje, bandė pramušti skylę carinio rėžimo absurdų sienoje, o ypač iškeikti vertėtų mano jaunystės laikų sirgalius, kurie palaikė Žalgirį prieš CASK krepšinio batalijose su tokia aistra, tarsi čia būtų kaunamasi už tėvynę, jau nekalbant apie Justiną Marcinkevičių su jo trilogijos vizijomis.
Jau tūkstantį kartų yra pakartota, kad laisvė gali būti negatyvi ir pozityvi, t. y. negatyvi laisvė yra ta išsilaisvinimo energija, kuri yra nukreipta prieš priespaudą, o pozityvi laisvė yra laisvė kažkam sukurti, gi laisvė atverti naujus tikrovės horizontus. Taigi, kad ir kaip žiūrėtume, laisvė galiausiai yra tik priemonė aukštesniųjų tikslų įgyvendinimui, nėra tikslas savaime, o tauta yra toks tikslas savaime, kurio negalima pritaikyti kaip priemonės dar aukštesnio tikslo įgyvendinimui.
Kaip atrodo bent man, Putinaitės pastangomis forsuojamas tautos idėjos ir laisvės siekio supriešinimas toli gražu atsiranda tikrai ne teorinių pamintijimų pagrindu, kaip tokiu būdu pelnyta būtinoji išvada, o yra bandymas teoriniais užkeikimais kažkaip apipavidalinti savo išankstinę alergiją tautos idėjai ir pateisinti išvešėjusią panieką lietuvių tautos kovų už laisvę istorijai, kuri galiausiai lėmė lietuvių tautos kaip valstybės kūrėjos ir suvereno statuso susiformavimą.
Taigi aptariamu atveju tautos idėjos ir laisvės siekio supriešinimo tikslas yra ne tik dekonstruoti tautos sąvoką, ne mažiau svarbu čia yra paneigti lietuvių tautos kaip suvereno sampratą.
net mano dvišakis liežuvis pavadinti ponią Putinaitę imperijos agente, ne tik Putino bendrapavarde, bet ir bendražyge. Greičiau čia viskas yra truputėlį kitaip,
Kaip jau užsiminiau praeitą kartą, tokia veikla yra brangiausioji dovanėlė imperijai ir kitiems Lietuvos neprieteliams. Tačiau tikrai nevirsta net mano dvišakis liežuvis pavadinti ponią Putinaitę imperijos agente, ne tik Putino bendrapavarde, bet ir bendražyge. Greičiau čia viskas yra truputėlį kitaip, galima daiktas, dar banaliau…
Todėl užduokime prispaustai prie sienos Putinaitei labai tiesmukišką klausimą: kam, jos požiūriu, dar gali praversti atlikęs nuo tautos sampratos laisvės patosas, kokiam tikslui gyvendinti taip suprantama, nuo gyvos tikrovės atplėšta, laisvė gali praversti. Putinaitė neabejotinai atsakys maždaug taip, kad tokia specialių procedūrų pagalba nutautina laisvė yra reikalinga kaip įvairovės įgyvendinimo priemonė.
Kas be ko, žodžiu „įvairovė“ šiandien paprastai vienu liežuvio pliaukštelėjimu yra įvardijamas visas tas burbuliavimas, kuris kyla iš seksualinių mažumų keliamų pretenzijų. Ta proga reikėtų pastebėti ir tai, kad galutiniu istorijos tikslu numatydama homoseksualiosios pasijos pašlovinimą, Putinaitė nėra vieniša, dar anksčiau nuostabusis Gabrielius Landsbergis yra pastebėjęs, kad didžiausias Kovo 11-osios Lietuvos iškovojimas yra gėjų santuokų įteisinimas ir panašūs reikaliukai.
Kitas dalykas, kad kovų už laisvę didvyriai, taip pat ir pokario partizanai tikriausiai apsiverstų kapose sužinoję, jog savo jaunas galvas padėjo dėl šiandien žmonių grupelės agresyviai reiškiamų pretenzijų dirginti savo lytines liaukas visuotinai sureikšmintu būdu, taip pat dėl jų exhibicionistinio pasigėrėjimo savimi įteisinimo.
Išardžius tautos sąvoką ar tiesiog užginčijus tautos kaip suvereno statusą, Lietuvos valstybė praranda subjektinė vertę.
O gal jūs manote, kad tokiu valstybės subjektu gali tapti kelios užkalkėjusių porų, jau nieko nepumpuruojančios moteriškaitės?..