Rimantas Varnauskas | Alfa.lt
Kai pradedama kalbėti apie nesibaigiančias Generalinės prokuratūros (sistemos apskritai) pertvarkas ir generalinio prokuroro paieškas, kažkodėl prieš akis iškyla dvi fizionomijos. Nuolatinės infantilios nuostabos nušviestas buvusio generalinio prokuroro Dariaus Valio veidas ir nenustojantis viltingai šypsotis, nors Darbo partijos byloje iki begalybės įklimpęs, prokuroras Saulius Verseckas.
Žinoma, nevalia užmiršti ir laikinai generalinio prokuroro pareigas einančio Dariaus Raulušaičio, kuris nei sirgti, nei ilsėtis gali, anei jį pavaduojančio pareigūno pasiskirti, idant sirgti ir ilsėtis (o ir viešąjį interesą laisvu nuo poilsio metu ginti) galėtų dar likusieji prokurorai. Ši visiškos nevilties situacija paskatino šviesiausius Seimo protus eilinį kartą ieškoti būdų, kurie leistų funkcionuoti prokuratūros sistemai, kuri tapo politinių ambicijų, nesutarimų tarp prezidento institucijos ir parlamento įkaite. Vis tik abejotina, ar eilinį sykį keičiama generalinio prokuroro skyrimo tvarka, įtraukiant į procesą ir Vyriausybę ar Aukščiausiąjį teismą, iš esmės keis padėtį. Kai gyvenimas (darbas) permainomis vyksta vien dėl permainų, nelieka laiko pačiam darbui.
Nors kelių pastarųjų mėnesių padėtis, kai tragikomiškai buvo atsisakyta dviejų kandidatų į generalinius prokurorus, lyg ir rodytų tam tikrą krizę, tačiau, kaip bebūtų keista, generalinių prokurorų nepriklausomybės laikotarpiu nebuvo jau tiek ir daug: Artūras Paulauskas (1990-1995 m.), Vladas Nikitinas (1995-1997 m.), Kazys Pėdnyčia (1997-2000 m.), Antanas Klimavičius (2000-2005 m.), Algimantas Valantinas (2005-2010 m.), Darius Valys (2010-2015 m.). Tik pastarasis eksperimentinis „netyčiukas“ išbuvo visą savo kadenciją, likusieji dėl vienokių ar kitokių priežasčių iš šiltos prokuratūros „kišenės“ būdavo iškrapštomi.
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos generalinis prokuroras A. Paulauskas į nuopelnų sąrašą galėjo įsirašyti ne vieną epizodą: garbingai atlaikyta laikina prokuratūros okupacija 1990-1991 m., palaikytas kaltinimas teisiant „Vilniaus brigados“ vadeivas, kone ekranizacijos vertas komunistų perversmininkų Mykolo Burokevičiaus ir Juozo Jarmalavičiaus pagrobimas Minske (sugebėjo pasprukti tik pogrindininkė S. Juonienė) ir parsigabenimas teismui į Lietuvą. Didelis populiarumas lėmė tai, kad 1997 m. A. Paulauskas vos netapo prezidentu, tačiau tiek šiam pokyčiui, tiek karjerai prokuratūroje pakenkė tėvo darbas KGB, kaip ir paties A. Paulausko sovietinės karjeros puslapiai.
Besikeičiančios politinės valdžios bei keičiami prokuroro skyrimo pagrindai bei terminai neleido visos kadencijos pabūti prokurorams V. Nikitinui ir K. Pėdnyčiai. Pavyzdžiui, 2000 m. lapkritį Seimas priėmė prezidento Valdo Adamkaus dekretu teiktas Prokuratūros įstatymo pataisas, kuriomis buvo nustatyta nauja generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo tvarka. Pataisos numatė, kad generalinį prokurorą skiria prezidentas Seimo pritarimu. Iki tol generalinį prokurorą skirdavo Seimas Teisės ir teisėtvarkos komiteto siūlymu. Pataisoms įsigaliojus, nutrūko tuometinio Seimo paskirto generalinio prokuroro K. Pėdnyčios įgaliojimai. Šie įstatymdavystės vingiai valstybei kainavo virš 200 tūkst. litų kompensacijos K. Pėdnyčiai už teismo pripažintą neteisėtą atleidimą iš pareigų. 1998 m. Konstitucinis Teismas pripažino, kad ir V. Nikitino atleidimą lėmęs Seimo nutarimas prieštarauja Konstitucijai.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
