Inga Glebova | doxa.lt | 2016 m. gruodžio 28 d.
Būtent taip „chruščiovkes“, iš dalies pakeitusias komunalinius butus ir palengvinusias sovietinio žmogaus buitį ir būtį, vadina politologė ir Rusijos prezidentinės nacionalinės ekonomikos ir viešojo administravimo akademijos docentė Ekaterina Schulmann. Interviu, duotame radijo stoties „Echo Moskvy“ vyriausiajam redaktoriui Aleksejui Venediktovui, mokslininkė pabandė paaiškinti, kodėl už legendinio Sovietų Sąjungos bendruomeniškumo įžvelgia gudrią politiką, ardžiusią bet kokius socialinius ryšius, bei ką bendro turi komunalinio buto virtuvė ir „laukiniai 90-ieji“. Kviečiame susipažinti su šio pokalbio, įvykusio lapkričio pradžioje, ištraukomis.
Viename iš jūsų interviu kai ką perskaičiau ir prašau tai paaiškinti: „Mes ne iki galo suvokiame, – rašote jūs, – kad posovietinis žmogus išėjo į pasaulį ne tiesiog neturėdamas socialinių įgūdžių, o turėdamas neigiamų socialinių įgūdžių.“ Norėčiau Jūsų paprašyti išsamiau paaiškinti šitą įžeidimą visai sovietinei liaudžiai. Mes, sovietinė liaudis, pasipiktinę.
Frazės skambesys, taip sakant, priešinasi intuicijai, nes mes įpratome suvokti sovietinį gyvenimą kaip labai kolektyvinį – tokį, kai visi gyveno kartu bendrame bute, visi vaikai išeidavo žaisti į kiemą ir t. t. Buvo tokia specifinio kolektyvizmo forma. Taigi – ką aš iš tikrųjų norėjau tuo pasakyti? Kokių socialinių įgūdžių trūko sovietiniam žmogui?
Jūsų pasisakyme – minusas. Ne tiesiog „neturėjo“, o „turėjo neigiamų“. Todėl ir prikibau. Nes sovietiniam žmogui, šiaip ar taip, daug ko trūko.
Sovietinis žmogus neturėjo sveikų socialinių įgūdžių, tačiau turėjo labai daug neigiamų socialinių įgūdžių, kurie ne padeda, o truko socialinei sėkmei ir sveikai socialinei sąveikai.
Paaiškinkite!
Su kuo čia palyginus? Galima su žmogumi, kuris išėjo iš vaikų namų arba iš kalėjimo. Toks žmogus turi labai daug specifinių įgūdžių ir specifinių žinių, kurių laisvas arba šeimoje užaugęs žmogus neturi. Jis moka muštis kojomis, žino, kaip iš vandens čiaupo pasigaminti geležtę – tereikia nusukti tam tikrą detalę; jis žino, kad jei gutaliną užtepsi ant duonos, ji sugers spiritą […]. Štai tokių vertingų įgūdžių jis turi. Jis gyveno šitoje gaujoje, išliko ir dabar žino, kaip reikia ten gyventi.
Tačiau jis nežino, iš kur atsiranda pinigai, kaip gaminti maistą, kaip ir kodėl žmonės kuria šeimas, kaip auklėjami vaikai, ką daryti įlipus į viešąjį transportą – sveikintis ar spardyti priešais stovintįjį […]. Štai su kuo galima palyginti šitą mūsų posovietinį žmogų, kuris į platųjį pasaulį išėjo turėdamas siaubingų žinių bagažą, kurio apskritai geriau neturėti.
Palaukite, o kaipgi sovietinis kolektyvizmas?
Visa tai ir yra kolektyvizmas. Tai – vaikų namų ir bendros kameros kolektyvizmas. Kas skiria sveiką kolektyvizmą nuo specifinio? Ką veikė sovietinė valdžia? Tai, kuo užsiima dauguma totalitarinių projektų: kalbėjo viena, darė visai ką kita ir vykdė tikslingą socialinę atomizaciją. Ji griovė natūralias bendruomenės struktūras.
Paaiškinkite…
Paaiškinu. Sovietų valdžia sugriovė kaimišką bendruomenę, sunaikino tradicinį kaimą.
Na, bet tai buvo politinė, ekonominė užduotis. Sovietų valdžia to niekada neslėpė.
Aš jums pasakysiu daugiau: tai buvo pasaulinė tendencija – perėjimas iš agrarinės sanklodos į industrinę. Tai vyko visame pasaulyje. Bet tik totalitariniame modelyje tai vyko per labai trumpą laiką ir naudojant labai didelę prievartą.
Sovietų valdžia, kovodama prieš Bažnyčią, taip pat sunaikino religines bendruomenes. Būtent – sunaikino visas religines bendruomenes.
Jūs norite pasakyti, kad sovietinė valdžia kovojo ne prieš religingo žmogaus pasaulėžiūrą, o prieš bendresnę struktūrą?
Taip, taip […]. Turiu omeny Bažnyčią kaip tikinčiųjų bendruomenę, struktūrą, susiformavusią aplink parapiją. Tai labai vertingas, patvarus ir efektyvus socialinis vienetas, sudarytas iš žmonių, kurie susirenka vienoje vietoje, yra suvienyti bendro tikėjimo ir vienas kitam padeda, pažįsta vienas kitą. Tai buvo sunaikinta. Sovietų valdžia taip pat sunaikino išplėstą, ne branduolinę, šeimą.
Paaiškinkite…
Kokiu būdu? Pirmiausia, aišku, priverstiniu mobilumu sunaikinusi kaimą ir jo sanklodą – kai didelės masės žmonių buvo perkeltos į skirtingas šalies vietas. Taip pat – pasitelkusi gudrią ir originalią būsto politiką, kuri buvo paremta priverstiniu gyvenimu susispietus, ankštumu ir griežtu draudimu – išskyrus kai kuriuos šalies pakraščius – savarankiškai pasistatyti sau namą, nors tai yra pats paprasčiausias būdas gauti būstą. […] Sovietų valdžia tiesiog griežtai apribojo gyvenamąjį plotą tuo pat metu meluodama, kad stato kažkokius stebuklingus tūkstančius kvadratinių metrų. O tikrovėje realus būdas gauti savo būstą buvo vyresnio giminaičio mirtis. Aišku, tai neturėjo teigiamos įtakos šeimyniniams ryšiams stiprėti.
Žmonės atsidūrė industriniuose miestuose, pastatytuose aplink pramonės objektus. Ir žmogus liko be visų palaikančių struktūrų, išskyrus darbo kolektyvą, kuriame irgi negalėjo, pavyzdžiui, suburti profesinės sąjungos, nes ji jau buvo sukurta.
O koks buvo šito socialinio proceso tikslas? Siekta sukurti atomizuotą žmogų, kuris yra visiškai vienas prieš valdžios aparatą. Valdžios aparatas jį represuoja, apdovanoja, maitina, girdo, suteikia darbą – arba atleidžia. Viską duoda valstybė. Ir žmogus nuo valstybės niekur negali pasislėpti. Jo paties šeima – net branduolinė, šita nedidukė šeima – ir ten valstybė rado būdą įlįsti. Pavyzdžiui, jeigu valstybė nuspręs, kad tu esi priešas, tavęs išsižadės tavo sutuoktinis, tėvai, vaikai – ir tu nebeturėsi artimųjų. Ypač radikaliai tai pasireiškė ankstyvojoje sovietų valdžios vystymosi stadijoje.
IV dešimtmetyje.
Taip, trečiajame–ketvirtajame dešimtmetyje. Pamenate tas nuostabias idėjas, kad visi gyvens namuose – komunose? Ir nebereikės gaminti maisto savo individualioje virtuvėje? Iš tikrųjų, o kam? Jeigu yra puiki bendra virtuvė.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale doxa.lt ČIA.