Geroji Didžiojo Ketvirtadienio Naujiena: Jis parodė mums savo meilę iki galo

Velykų vakarienės nuostatai

Viešpats kalbėjo Mozei ir Araonui Egipte: „Tegu šis mėnuo jums pradeda mėnesių eilę, tegul jis būna pirmasis metų mėnuo. Paskelbkite visai Izraelio bendruomenei: ‘Dešimtą šio mėnesio dieną kiekvienas tegu parūpina savo šeimynai, savo namams, avinėlį. Jeigu šeimyna būtų per maža avinėliui suvalgyti, jį tegul ima susidėjęs su savo namų artimiausiu kaimynu, žiūrėdamas, kad pakankamai būtų asmenų avinėliui suvalgyti. Tasai avinėlis privalo būti be ydos, patinėlis, vienmetis – ėraitis arba ir ožaitis. Jį palaikykite iki keturioliktos šio mėnesio dienos. Tada susirinkusi visa Izraelio bendruomenė pavakare avinėlius tepapjauna. Reikia paimti avinėlio kraujo ir juo patepti šonines ir viršutinę durų staktas namų, kuriuose avinėlis bus valgomas. Tą naktį reikia suvalgyti mėsą. Iškeptą ant ugnies reikia suvalgyti ją su nerauginta duona ir karčiomis salotomis.

O valgyti avinėlį turėsite šitaip: susijuosę strėnas, apsiavę kurpėmis kojas, laikydami rankoje lazdą. Jį valgykite paskubomis! Bus gi Viešpaties Pascha – perėjimas. Tą naktį aš eisiu per Egiptą ir išžudysiu visus jo pirmagimius – žmonių ir galvijų. Įvykdysiu teismą visiems Egipto dievaičiams; aš – Viešpats. O kraujas ant staktų namų, kur jūs gyvenate, bus jus saugantis ženklas; pamatęs kraują, pro jus aš praeisiu, ir jūsų neištiks ta nelaimė, kuria nubausiu Egiptą. Šią dieną privalote kas metai minėti. Ją švęskite amžiais, kartų kartomis, kaip iškilmę Viešpaties garbei’“ (Iš 12, 1–8. 11–14).

* * *

Laiminimo taurė yra bendravimas Kristaus kraujyje

Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu
už visa gera, ką man padarė?
Išganymo taurę pakelsiu,
Viešpaties vardą kartosiu.
Viešpaties akyse didžiai brangūs
mirštantys jo teisieji.
Viešpatie, aš tavo tarnas,
tavo tarnas – sūnus tavosios tarnaitės.
Tau padėkos auką aukosiu,

šauksiuosi Viešpaties vardo.
Aš Viešpačiui įžadus atitesėsiu
prieš visą jo tautą. (Ps 115, 12–13. 15–18)

* * *

Kada tik valgote ir geriate, jūs skelbiate Viešpaties mirtį

Broliai! Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“.
Tuo pačiu būdu po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“.
Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis (1 Kor 11, 23–26).

* * *

Parodė jiems savo meilę iki galo

Tai buvo prieš Velykų šventę. Jėzus, žinodamas, jog atėjo metas jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu.
Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.
Taip jis prieina prie Simono Petro.
Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“
Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“.
Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“
Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenuplausiu, neturėsi dalies su manimi“.
Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik kojas, bet ir rankas, ir galvą!“
Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“.
Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.

Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‘Mokytoju’ ir ‘Viešpačiu’, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu.
Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti.
Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 1–15).

* * *

Didįjį Ketvirtadienį, kaip jokią kitą dieną, aštriausiai išgyvename kraštutinumus: meilę ir išdavystę, atlaidumą ir kančią, viltį ir nusivylimą.
Pasitikėdami Jo ištikima ir ištverminga meile kiekvienas asmeniškai ir/ar bendruomenėje junkimės maldoje ir už Lietuvą Tiesoje: Jo meilės vedami, per tarnystę artimui, įveikime nuo Jo atskyrusią kalčių, neištikimybės ir nevilties bedugnę, kad augtume tikėjimu, meile ir viltimi.

* * *

Šv. Ireniejus Lionietis († apie 202). Kristaus Kūnas ir Kraujas
 
Jeigu kūnas nebūtų išgelbėtas, tai nei Viešpats savo krauju mus atpirko, nei Eucharistijos taurė nėra bendrystė su jo krauju, nei duona, kurią laužome, nėra bendrystė su jo kūnu. Kraujas yra ne iš kitur, kaip iš venų ir kūno ir kitos žmogiškosios substancijos, kuria tikrai tapęs Dievo Žodis savo krauju mus atpirko. Taip pat ir Apaštalas sako: „Kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą“ (Ef 1, 7). Ir kadangi esame jo kūno nariai ir iš kūrinijos gauname maistą, o kūriniją jis pats mums teikia, savo saulei nurodydamas tekėti ir lietui lyti taip, kaip pats nori; šią taurę, kuri yra iš kūrinijos, pripažino esant jo kraujo, kuriuo stiprinasi mūsų kraujas; ir šią duoną, kuri yra iš kūrinijos, patvirtino esant jo kūną, kuriuo stiprinasi mūsų kūnai.

Tad kuomet ir pripildyta taurė, ir paruošta duona priima Dievo Žodį ir tampa Eucharistija Kristaus Kraujo ir Kūno, kuriais stiprinasi ir iš kurių susidaro mūsų kūno substancija, – kaip galima neigti, kad kūnas esti tinkamas priimti Dievo dovaną, amžinąjį gyvenimą, kūnas, kuris gauna maistą iš Kristaus Kūno ir Kraujo ir yra jo narys? Taip pat ir palaimintasis apaštalas sako Laiške efeziečiams: „Mes gi esame jo kūno nariai, iš jo kūno ir iš jo kaulų“ (Ef 5, 30), šitaip sakydamas ne apie kokį dvasinį ir neregimą žmogų – „dvasia juk neturi kūno nei kaulų“ (Lk 24, 39), – bet apie jo sandarą, kuri yra kaip tikro žmogaus, sudaryta iš kūno, gyslų ir kaulų, kuri stiprinasi iš taurės – jo Krauju ir duona – jo Kūnu.

Vynmedis, pasodintas žemėje, savu laiku duoda vaisių, ir „kviečio grūdas, nukritęs į žemę“ (plg. Jn 12, 24) ir apmiręs daugeriopai išauga per Dievo Dvasią, palaikančią visa. Vėliau žmonių išmanymas jiems leidžia naudotis šiais vaisiais, kurie, priimdami Dievo Žodį, tampa Eucharistija, Kristaus Kūnu ir Krauju, – taip ir mūsų kūnai, iš jų gavę peno, paguldyti žemėje ir joje apmirę, savo laiku prisikels, nes Dievo Žodis suteiks jiems prisikėlimą, „garbei Dievo Tėvo“, kuris šį mirtingą [kūną] apgaubia nemirtingumu ir gendančiam dovanoja negendamybę, nes Dievo galybė iki galo įvykdoma silpnume.

* * *

Popiežius emeritas Benediktas XVI

Įdėmiai įsiklausydami į Evangeliją, kojų mazgojimo įvykyje galime įžiūrėti du skirtingus aspektus: mazgojimas, Jėzaus dovanojamas mokiniams, pirmiausia yra tiesiog Jo paties veiksmas – tai švarumo, jiems siūlomo gebėjimo bendrauti su Dievu dovana. Tačiau tada dovana virsta pavyzdžiu, užduotimi daryti tą patį vienas kitam.

Bažnyčios tėvai šį dvejopą kojų mazgojimo aspektą išreiškė žodžiais sacramentum ir exemplum.

Sacramentum šiame kontekste reiškia ne vieną iš septynių sakramentų, bet visą Kristaus slėpinį nuo įsikūnijimo iki kryžiaus ir prisikėlimo: ši visuma tampa gydanti ir pašventinanti jėga, žmones perkeičianti jėga, tampa mūsų metabasis, mūsų perkeitimu į naują būties formą, atsiveriant Dievui ir bendraujant su juo. Tačiau ši nauja būtis, kurią jis mums be jokio mūsų nuopelno dovanoja, mumyse turi virsti naujo gyvenimo dinamika.

Dovanos ir pavyzdžio visuma, mūsų atrandama pasakojime apie kojų mazgojimą, apskritai būdinga krikščionybės esmei. Krikščionybė, palyginti su moralizmu, yra didesnis ir visiškai kitoks dalykas. Pradžioje yra ne mūsų darbas, mūsų moralinis pajėgumas. Krikščionybė pirmiausia yra dovana: Dievas dovanoja save mums – jis dovanoja ne kokį nors dalyką, bet save. Ir tai vyksta ne tik pradžioje, mūsų atsivertimo akimirksnį. Jis nuolatos lieka tuo, kuris save dovanoja. Jis vis iš naujo siūlo mums savo dovanas. Visada yra pirma mūsų.

Todėl pagrindinis buvimo krikščionimi aktas yra Eucharistija – dėkingumas už buvimą apdovanotam, džiaugimasis nauju gyvenimu, kurį Jis mums duoda.

Vis dėlto nesame pasyvūs dieviškojo gerumo gavėjai. Dievas apdovanoja mus kaip asmeninius bei gyvus partnerius. Dovanotoji meilė yra „visų mylėjimo“ dinamika, ji trokšta būti mumyse iš Dievo kylančiu nauju gyvenimu. Taip galime suprasti žodžius, pasakojimo apie kojų mazgojimą pabaigoje Jėzaus adresuojamus mokiniams ir mums visiems: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą“ (Jn 13, 34).

„Naujo įsakymo“ esmė – ne nauja ir sunki norma, kurios iki šiol nebuvo. Naujo įsakymo esmė – mylėti kartu su Juo, kuris pirmas mus pamilo.

Šaltinis: bažnyčioszinios.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
9 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Ypatinga pagarba už

Šv. Ireniejų Lionietį ir už Popiežių emeritą Benediktą XVI,
už jo „Krikščionybė, palyginti su moralizmu, yra didesnis ir visiškai kitoks dalykas. Pradžioje yra ne mūsų darbas, mūsų moralinis pajėgumas.
Krikščionybė pirmiausia yra dovana: Dievas dovanoja mums save
– jis dovanoja ne kokį nors dalyką, bet save.“
***********************************************************************
P. S. Neišduokime (kaip kai kurie šiandien padarė išduodami Adą J.),
kadangi taip sprendžiasi amžinasis kiekvieno mūsų likimas.
Gi besielio, nuodėmės negalinčio padaryti pasaulio likimas aiškus,
kadangi dailidės sūnus Jėzus – Prisikėlė (kosminė drama)! Rinkimės Gyvenimą!

Didysis penktadienis

Pirmasis skaitinys (Iz 52, 13–53, 12) Dievas sako: „Štai mano tarną sėkmė ims lydėti, jisai bus iškeltas, išgirtas, išaukštintas. Kaip daugelis jo baisėjosi, kadangi jo išvaizda buvo nežmoniškai subjaurinta ir jo pavidalas nebepanašus į žmogų, taip jis nustebins daugel tautų, karaliai prieš jį neteks žado. Jie mat išvys, ko niekad nebuvo jiems apsakyta, išgirs, ko niekad nebuvo girdėję“. Pranašas sako: „Kas patikėjo mūsų skelbimu, ir kam apsireiškė Viešpaties rankos galybė?“ Prieš jį jis išaugo kaip ūglis, lyg atžala iš išdžiūvusios žemės. Nebuvo jame išvaizdumo ir grožio, kad mes būtume žvelgę. Nebuvo į ką pažiūrėti, todėl mes jo nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmonių atstumtas, skausmų vyras, pažįstantis kančią. Kaip toks, prieš kurį užsidengiamas veidas, jis buvo paniekintas; taigi mes jo nebranginome.… Skaityti daugiau »

Didysis penktadienis

Atliepiamoji psalmė (Ps 30, 2. 6. 12–13. 15–16. 17. 25)

P. – Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.

Tavimi pasitikiu, Dieve, ir amžiais nebūsiu apviltas.
Mane dėl savo ištikimybės vaduoki.
Į tavo rankas pavedu savo gyvybę,
mane išvaduosi, Dieve ištikimasis. – P.

Priešai visaip mane plūsta, kaimynai pajuokia, draugai manimi baisis;
gatvėj pamatę, nuo manęs bėga.
Užmirštas aš širdyse, sakytumei miręs,
nelyginant indas sudužęs. – P.

Bet aš tavimi, Viešpatie, kliaujuos, sakau: „Tu mano Dievas.
Tik tavo rankose mano likimas“.
Išgelbėk mane nuo priešo kėslų,
nuo mano engėjų. – P.

Man, savo tarnui, malonųjį veidą parodyk,
gelbėk mane: esi gailestingas! –
Drąsias, tvirtas širdis turėkit,
kas Viešpačiu tikit! – P.

Didysis penktadienis

Antrasis skaitinys (Žyd 4, 14–16; 5, 7–9) Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo. Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet kaip ir mes, visaip bandytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl su pilnu pasitikėjimu artinkimės prie malonės sosto, kad pasiektume gailestingumą ir rastume malonę patirti pagalbą deramu laiku. Kristus savo kūno dienomis siuntė savo prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasiekęs tobulumą, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi. Posmelis prieš Evangeliją (Fil 2, 8–9) Kristus dėl mūsų tapo klusnus iki mirties, iki… Skaityti daugiau »

Didysis penktadienis

Evangelija (Jn 18, 1–19, 42)“. III. Dabar Pilotas ėmė stengtis jį paleisti. Bet žydai šaukė: „Jei šitą paleisi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas“. Tai išgirdęs, Pilotas išsivedė Jėzų laukan ir atsisėdo į teisėjo kėdę vietoje, pavadintoje „Akmeninis grindinys“, hebrajiškai Gabata. Buvo Velykų išvakarės, apie šeštą valandą. Jis tarė žydams: „Štai jūsų karalius!“ Tie ėmė šaukti: „Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį!“ Pilotas paklausė: „Nejaugi aš turiu nukryžiuoti jūsų karalių?“ Aukštieji kunigai atsakė: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių“. Tuomet Pilotas atidavė jį nukryžiuoti. Taigi jie pasiėmė Jėzų ir išsivedė. Nešdamas savo kryžių, jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, hebrajiškai Golgota. Tenai prikalė jį prie kryžiaus; kartu su juo kitus du, vienoje ir antroje pusėje, o Jėzų viduryje.… Skaityti daugiau »

Didysis penktadienis

Evangelija (Jn 18, 1–19, 42)“. II. Vienas iš vyriausiojo kunigo tarnų, giminaitis to, kuriam Petras nukirto ausį, pasakė: „Argi aš nemačiau tavęs sode kartu su juo?“ Petras ir vėl išsigynė, ir tuojau pragydo gaidys. Iš Kajafo rūmų jie nusivedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas. Jie patys nėjo vidun į pretorijų, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Velykų avinėlį. Todėl Pilotas išėjo laukan pas juos ir paklausė: „Kuo jūs kaltinate šitą žmogų?“ Jie atsakė: „Jeigu jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau jo atvedę“. Pilotas tarė: „Imkitės ir teiskite jį pagal savo Įstatymą“. Žydai jam atsakė: „Mums nevalia nieko bausti mirtimi“. Taip turėjo išsipildyti Jėzaus žodžiai, kuriais jis buvo nurodęs, kokia mirtimi jam reikės mirti. Tada Pilotas vėl įžengė į pretorijų ir,… Skaityti daugiau »

Didysis penktadienis

Evangelija (Jn 18, 1–19, 42) Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas. Jis ir mokiniai įžengė į sodą. Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus ir jo mokiniai dažnai ten rinkdavosi. Taigi Judas, gavęs kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnus, atėjo su žibintais, deglais, ir ginklais. Jėzus, žinodamas visa, kas jo laukia, išėjo į priekį ir paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto!“ Jėzus tarė: „Tai aš“. Jo išdavėjas Judas irgi stovėjo tarp jų. Kai Jėzus ištarė: „Tai aš“, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės. O jis vėl juos klausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto!“ Jėzus atsiliepė: „Jau sakiau jums, kad tai aš. Jei manęs ieškote, tai… Skaityti daugiau »

Didysis penktadienis

Evangelijos Mąstymas Prašyti Nukryžiuotojo kontempliacijos ir mano širdies perkeitimo malonės Pasistengsiu suplanuoti savo meditaciją koplyčioje arba bažnyčioje priešais „Jėzaus kalėjimą“, jei įmanoma, 15 valandą. Norėsiu būti su Jėzumi Jo kančios, merdėjimo ir mirties valandomis. Įsižiūrėsiu į Nukryžiuotąjį. * Susitelksiu ties Jėzaus merdėjimu ir mirtimi. Stosiu po Kryžiumi kartu su Marija. Prisiglausiu prie Jos ir prašysiu, kad padėtų man tyloje kontempliuoti mirštantį Jėzų. Kartu su Ja gilinsiuosi į Jėzaus paskutinius žodžius. * „Moterie, štai tavo sūnus“. Susitiksiu su Jėzaus žvilgsniu. Jis žvelgia į mane su meile, nors ir alpdamas iš skausmo. Jėzus merdėja ir galvoja apie mane. Atiduoda mane savo Motinai. Kontempliuosiu Jėzaus meilę. * „Štai tavo Motina“. Jėzus gyvena kenčiančioje Marijos širdyje. Joje galiu visada Jį atrasti. Su meile įsižiūrėsiu… Skaityti daugiau »

Didysis penktadienis

Iš Jono Pauliaus II enciklikos apie Dievo gailestingumą DIVES IN MISERICORDIA (1980 m.) Didžiojo penktadienio įvykiai, o prieš tai malda Getsemanės sode, iš esmės keičia visą meilės ir gailestingumo apreiškimo mesijinėje Kristaus pasiuntinybėje eigą. Tasai, kuris „vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas“ „visokias ligas bei negales“, pats tampa labiausiai vertas pasigailėjimo ir kelia užuojautą suimtas ir išjuoktas, pasmerktas ir nuplaktas, erškėčiais apvainikuotas, prikaltas prie kryžiaus ir ant jo baisiose kančiose atiduodąs dvasią. Kaip tik jis labiausiai vertas gailestingumo ir nesulaukia jo iš žmonių, kuriems darė gera, o artimieji nepajėgia jo apginti ir išvaduoti iš persekiotojų rankų. Toje paskutinėje mesijinėje kelionėje išsipildo Kristuje pranašų žodžiai, o pirmiausia Izaijo pranašystė apie Jahvės tarną, kurio žaizdomis esame pagydyti. Kaip žmogus, kuris tikrai ir baisiai… Skaityti daugiau »

9
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top