Mane Viešpats gano; man nieko nestinga (Ps 22, 1–6)
Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.
Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja,
leidžia man atilsėti paversmy;
manąją sielą gaivina,
veda mane teisingais takais savo garbei. –
Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu,
aš nebijosiu, nes tu drauge būsi,
Tavo lazda, vėzdas galingas,
drąsą man duoda. –
Tu man keli vaišes,
o priešai sugėdinti žiūri.
Kvepalais man patepi galvą,
pili man sklidiną taurę. –
Tavoji malonė ir meilė palydi
kiekvieną mano gyvenimo dieną.
Aš Viešpaties būste gyvensiu
per amžius ilgiausius. –
Jėzus kalbėjo:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“.
Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia.
O Jėzus kalbėjo toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys. Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų. (Jn 10, 1–10)
Džiaugsmingai švęsdami Velykų slėpinį ir minėdami Motinos dieną melskimės už Lietuvą Tiesoje ir už visus šios bendrijos narius: kad numirę nuodėmei gyventume teisumui. Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime malonės – tenesupančioja mūsų joks blogis, kad išgirdę Gerojo Ganytojo tariamą mūsų vardą, drąsiai ir su pasitikėjimu žengtume pro išganymo vartus, kad ir dvasinės dykumos užklupti, atmintume – Jis visada su mumis, ir net per didžiausias tamsumas keliautume į Viešpaties namus.
Viešpatie, duok mūsų bendruomenei lyderių, kurie vadovautųsi ne šio pasaulio galios logika: kad nepristigtų jie drąsos ir ištvermės priimti Tavo tiesą, kad Dievo žodis, nužengęs į jų širdis, liktų gyvas ir veiksmingas, kad patys nenuklystų ir kitų neklaidintų, kad neprimestų savo sprendimų, laužančių Dievo įstatymą.
Išklausyk ir mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą už visus tuos brolius ir seseris, kurie „keliauja slėniu tamsiausiu“: yra persekiojami dėl savo įsitikinimų, sloginami nevilties, vienatvės ar skurdo, piktojo puolami ar Tavęs nepažindami jaučiasi apleisti – Viešpatie, duok, kad mūsų širdys užsidegtų. Viešpatie, būk su mumis, ir mes gyvensime, ir mūsų džiaugsmui nieko netrūks. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Šv. Tomas Akvinietis († 1274). Gerasis Ganytojas
Tada Kristus pateikia keturis veiksmus, būdingus gerajam ganytojui.
Pirmiausia – jis pažįsta avis. Dėl to sako, kad savo avis jis šaukia vardais: tuo parodo, kad jas pažįsta ir bičiuliaujasi su avimis. Juk tuos šaukiame vardais, kuriuos artimai pažįstame. „Aš pažįstu tave vardu“ (Iš 33, 17). Tikrai tai dera gerojo ganytojo tarnystei pagal šiuos Rašto žodžius: „atidžiai apžiūrėk savo kaimenės gyvulių veidą“ (Pat 27, 23 Vulg.). Ir tai būtent tinka Kristui – dėl esamo jo žmonių pažinimo, arba dar labiau dėl amžinojo išankstinio paskyrimo jis nuo amžių pažįsta juos iki pat vardo: „Jis nustatė žvaigždžių skaičių, – kiekvieną jų vardu vadina“ (Ps 14, 4); „Viešpats pažįsta savuosius“ (2 Tim 2, 19).
Antra, yra tai, kad jis jas išsiveda, tai yra atskiria nuo bedievių draugijos: išvedė juos iš tamsybių ir mirties ūksmės“ (plg. Ps 106 (107), 14).
Trečia, jau išvestas iš bedievių tarpo, ir įvestas į avidę, vėl išsiveda jas iš avidės. Pirmiausia, žinoma, dėl kitų išganymo: „pasiųsiu iš tų, kurie bus išgelbėti, į Lydiją pas tuos, kurie negirdėjo garso apie mane ir neregėjo mano šlovės. Jie paskelbs tautoms mano garbę“ (Iz 66, 19 Vulg.). „Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų“ (Mt 10,16), aišku, tam, kad iš vilkų padarytumėte avis. Ir taip pat vesti amžinojo išganymo kryptimi ir keliu; „kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“ (Lk 1, 79).
Ketvirta, jis tikrai eina pirmą jų gero elgesio pavyzdžiu; dėl to sako: „jis eina priešakyje“ (Jn 10, 4), ko nėra su gyvulių ganytoju, kuris veikiau eina iš paskos, kaip sako psalmė: „ir einantį paskui žindenes avis paėmė jį“(plg. Ps 77 (78), 70 Vulg.). O geras ganytojas eina jų priešakyje rodydamas savo pavyzdį: „ne kaip jums pavestųjų valdovai, bet kaip kaimenės pavyzdys“ (1 Pt 5, 3).
Kristus abiejose šiose misijose eina jų priešakyje: nes jis pirmas patyrė mirtį dėl tiesos mokymo, – „jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24); ir nuėjo pirma visų į amžinąjį gyvenimą – „Tas, kuris padaro spragą, eis jų priekyje“ (plg. Mch 2, 13).
Mons. Adolfas Grušas. Kad turėtų gyvenimą…
Gerasis Ganytojas kiekvieną savo avį šaukia vardu.
Tai reiškia, kad pašauktasis esu ir aš, kad mano vardą Viešpats ištarė taip, kaip niekas kitas pasaulyje to nesugebėtų padaryti. Mano vardas Jo lūpose nuskambėjo tvirtai, ir aš galiu jaustis saugus Jo prieglobstyje. Jis susikviečia savo avis ir išsiveda jas laukan. Mūsų Dievas nėra aptvarų, bet atviros erdvės, laisvų ganyklų Ganytojas.
Į tas ganyklas Jis ir veda savuosius…
Jis taip pat nėra toks ganytojas, kuris eina paskui savo bandą, bet vadovas, pradedantis kelionę ir atrandantis kelius, Jis visuomet yra priekyje ir nesislepia už savo ganomųjų. Tai ne ganytojas, kuriam rūpi pagauti nuklydusias avis, papriekaištauti joms ir jas įspėti, – ne, Jis patraukia ganomuosius savo paties pavyzdžiu, sužavi juos ir paskatina leistis į kelionę. Tos avys suras joms skirtą ganyklą: Jėzus einantiems su Juo žada gyvenimo pilnatvę: šimteriopai daugiau draugų, namų ir laukų, negu kad jie tariasi palieką. Jis žada jiems klestintį gyvenimą.
„Aš esu vartai,“ – tvirtina Jėzus.
Kristus yra atviri vartai, per kuriuos į pasaulį plūsta nesavanaudiška meilė, galingesnė už mirtį, stipresnė už visus kalėjimus. Tai apie ją Viešpats kalba, sakydamas: „Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras“.
Bene pats šviesiausias Evangelijoje girdimas Jėzaus pažadas yra šis: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“. Šie žodžiai tinka kiekvienam iš mūsų, nes tai žodžiai apie mūsų tikėjimą, atgaivinantys mūsų širdis visuomet, kai juos girdime: atėjau, kad gyventumėte pilnakraujį ir džiugų gyvenimą. Čia kalbama ne apie egzistavimą, ne apie tą minimumą, be kurio gyvenimo neįmanoma pavadinti gyvenimu. Tai nuostabus, visko pertekęs ir didingas gyvenimas, peržengiantis visokias ribas, konkretus ir vaisingas, gyvybės dvelksmas, nešantis meilės, laisvės ir drąsos kvapus.
Toks yra Dievas: mana, maitinanti ne vieną kitą dieną, bet ištisus keturiasdešimt metų dykumoje, duona penkiems tūkstančiams žmonių, oda, užtraukusi dešimties raupsuotųjų žaizdas, nuo Lozoriaus kapo nuristas akmuo, šimtas brolių, dėl kurių Jis paliko gimtuosius namus, septyniasdešimt kartų po septynis ištariami atleidimo žodžiai, kvapaus nardo indas, kurį buvo galima parduoti už tris šimtus denarų…
Viename žodyje telpa viskas, kas priešpastato Jėzų visiems kitiems mokytojams, tai, kas atskiria ganytoją nuo plėšiko. Šis įprastas ir toks talpus žodis yra „gyvenimas“. Jis randa atgarsį visuose pačiuose švenčiausiuose žodžiuose, jis yra Evangelijos centras, geroji žinia, niekuomet neužmirštamas žodis.
Viešpats Jėzus atėjo ne tam, kad kažko tikėtųsi, bet kad duotų, neprašo nieko, o duoda viską. Jėzaus, o drauge ir kiekvieno Jį tikinčio žmogaus pašaukimas – gyvenimo kelyje būti gyvenimo šaltiniu. Išganytojas atėjo ne tam, kad mums duotų gražią religinę teoriją ar filosofinę sistemą. Jis mums atnešė gyvenimą ir pažadino didesnio gyvenimo troškulį.
Ko gero, mums tiktų kitaip įvertinti savo tikėjimo pagrindą: mūsų bendros istorijos su Dievu ištakos yra ne žmogaus nuodėmė, bet Dievo mums siūlomas gyvenimas. Evangelija todėl ir yra Geroji Naujiena, kad kalba mums apie gyvenimą su Dievu.